„Egzistuoja dvi vadinamosios idėjų mokyklos, du požiūriai, kaip didelė šalis, kuri reikalauja sau pagarbos, turėtų elgtis, jeigu ji katastrofiškai prisidirba, – rašė M. Simonian tviteryje. – Kai kas mano, kad šalis turėtų neigti, neigti, neigti, niekada nieko nepripažinti ir niekada už nieką neatsiprašinėti. Kitaip, ji bus smaugiama ir situacija dar pablogės. Dauguma sprendimus priimančių asmenų įtakingiausiose šalyse, kuriuos aš pažįstu, įskaitant ir savo šalies, priklauso pastarojo požiūrio mokyklai. Kita stovykla remiasi Iranu kaip pavyzdžiu. Grynai kaip žmogus, aš palaikau pastarąją mokyklą. Mano nuomone, Iranas susiėmė. Ar situacija šalyje dėl to pablogės, pamatysime. Kai žmonės susivoks kitoje vandenyno pusėje“.
M. Simonian žinutės tviteryje atskleidžia vidinius debatus, vykstančius Rusijos valdžios aparato viduje, dėl „Malaysia Airlines“ reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimo virš rytinės Ukrainos 2014 metais. Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Valstijos apkaltino Rusiją – ir įvedė jai ekonomines sankcijas – dėl 298 keleivių ir įgulos žūties.
Tarptautinis tyrimas nustatė, kad lėktuvą numušė Rusijos remiami separatistai kontroliuojamoje Rytų Ukrainos teritorijoje. Pasak tyrėjų, lėktuvą numušė Rusijos raketa, tačiau Rusija be paliovos tokius kaltinimus neigia, iškeldama vieną po kitos alternatyvias versijas. Nekyla jokių abejonių, kurią „požiūrių mokyklą“ mieliau renkasi Rusijos prezidentas.
Bet RT redaktorė klysta. „Neigti neigti neigti“ strategija, kurią taikė Rusija MH17 atveju, yra veikiau išimtis nei taisyklė. Tai, kaip pasielgė Iranas, yra labiau tipiška. Šalys, numušusios keleivinius orlaivius paprastai kuo anksčiau tai pripažįsta. Ir, taip, daugeliu atvejų joms tenka prisiimti atsakomybę už padarinius. Be to, neaišku, kaip neigimas galėtų padėti išvengti galutinės atsakomybės.
Kai sovietų naikintuvas numušė Korėjos orlaivį Rusijos Tolimuosiuose Rytuose 1983 metų rugsėjį, vadinamieji „neigikai“, vadovaujami gynybos ministro Dmitrijaus Ustinovo, trumpam turėjo persvarą valdančiajame Politbiure, nors Užsienio ministerijos pareigūnas, atsakingas už santykius su Jungtinėmis Valstijomis, ragino sovietų lyderius viską pripažinti, atsiprašyti ir išmokėti kompensaciją.
Po mažiau nei savaitės Sovietų Sąjunga pripažino numušusi lėktuvą, bet be paliovos tvirtino, jog toks sprendimas pateisinamas, nes orlaivis nukrypęs nuo kurso ir įsibrovęs į sovietų oro erdvę, o Rusijos oro pajėgos supratusios, jog jis vykdo JAV užsakytą šnipinėjimo misiją.
Dešimtajame dešimtyje paskutinysis Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas atsiprašė Pietų Korėjos, bet dėl incidento ne tik pablogėjo ir taip jau vėsoki Sovietų–Korėjos ir Sovietų–JAV santykiai. Sovietinių oro pajėgų vadų nervingumas buvo iškalbingas Sovietų Sąjungos priešams; jis bylojo apie sovietų vadovybės baimę pralaimėti ginklavimosi varžybas. M. Gorbačiovui, perspektyviam lyderiui 1983 metais, šis incidentas buvo vienas iš daugelio signalų, jog įtampos mažinimo politika neišvengiama. Dalis sovietų supergalios pasitikėjimo užgeso, kartu su „Korean Air Lines“ 007 reisu skridusių 269 žmonių gyvybėmis.
1988 metais, kai iš JAV karo laivo „USS Vincennes“ per klaidą paleista raketa numušė oro bendrovės „Iran Air“ 655 reisu skridusį lėktuvą su 290 žmonių, JAV ilgai netruko pripažinti, kas nutiko, bet primygtinai reikalavo, kad Iranas taip pat prisiimtų atsakomybę.
Sakydamas kalbą Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje tuometinis viceprezidentas George‘as H.W. Bushas kaltę vertė ir Iranui: „Yra trys būdai, kaip Iranas galėtų išvengti būsimų tragedijų, – kalbėjo G. Bushas. – Laikykite savo orlaivius kuo toliau nuo kovos zonų, liaukitės puldinėti nekaltus laivus. O dar geriau – efektyviausias būdas yra taika.“
Jungtinės Valstijos niekad nepripažino teisinės atsakomybės už lėktuvo numušimą, bet 1996 metais jos sutiko sumokėti 61,8 mln. JAV dolerių kompensacijos aukų šeimoms. Vis dėlto, incidento padarinių mastas sulig tuo neapsiribojo.
1988 metų tragediją Irano propaganda pateikia kaip JAV agresyvių veiksmų pavyzdį. Tai vienas iš sunkiai atitaisomų incidentų, prisidėjusių prie Irano ilgalaikio priešiškumo JAV atžvilgiu. Už Irano ribų JAV taip pat išsiskyrė kaip itin karingos, pasirengusios bet kada griebtis ginklo, ir nejautrios – vienas iš smūgių jos patikimumui Artimuosiuose Rytuose.
Mažesnės šalys, kurių kariuomenės anksčiau padarė panašių brangiai atsiėjusių klaidų, taip pat nebandė „neigti neigti neigti“.
Bulgarija pripažino numušusi Izraelio orlaivį 1955 metais ir sumokėjo kompensaciją šeimoms. Izraelis tą patį padarė 1973 metais, kai šalies Izraelio oro pajėgų naikintuvai numušė Libijos lėktuvą virš Sinajaus. 2001 metais Ukraina beveik savaitę nenorėjo pripažinti netyčia numušusi „Siberian Airlines“ lėktuvą per oro gynybos pratybas, bet tuometinis prezidentas Leonidas Kučma galiausiai atsisakė beprasmių pastangų ir atleido gynybos ministrą.
Ukraina sumokėjo per 15 mln. JAV dolerių kompensaciją, bet incidentas įtvirtino šalies, kaip „kariniu požiūriu bejėgės“, reputaciją, o tai, be abejonių, buvo vienas iš veiksnių, nulėmusių V. Putino sprendimą 2014 metais surengti puolimą prieš šalį.
Taigi precedentas vertė Iraną pripažinti numušus Ukrainos tarptautinių oro linijų PS752 reisu skridusį lėktuvą; tokio incidento ilgai nenuslėpsi, netgi mažiau technologijų požiūriu pažangiame pasaulyje.
Ir vis dėlto Rusijos neigimų istorija MH17 incidento atveju įpūtė Rusijos propagandos aparatui viltį, jog galima tikėtis panašių veiksmų ir iš Irano, o oficialioji žiniasklaida ir prokremliška socialinė žiniasklaida visą praėjusią savaitę mėgino pasėti abejonių dėl to, kas nutiko orlaiviui.
Sausio 10 dieną, dieną prieš Irano prisipažinimą ir praėjus dienai po to, kai Kanados premjeras Justinas Trudeau viešai pareiškė, kad yra įrodymų, jog lėktuvas buvo numuštas, propagandinė naujienų agentūra „RIA Novosti“ paskelbė interviu su „kariniu ekspertu“, kuris pareiškė, jog bet koks Irano vaidmuo dėl lėktuvo katastrofos gali būti „atmestas“.
Maskvos dienraštis „Moskovskij komsomelec“ pasikvietė dar vieną tariamą ekspertą, kuris paskleidė spekuliacijų, neva Jungtinės Valstijos galėjo numušti orlaivį. O dienraščio „Komsomolskaja pravda“ pasirinktas ekspertas tvirtino, esą J. Trudeau – joks ekspertas ir todėl negalima juo tikėti.
Irano sprendimas prisiimti atsakomybę užklupo propagandistus nepasirengusius, sukeldamas neįprastai atvirą M. Simonian reakciją, ir kartu labai sujaudino nepriklausomus Rusijos apžvalgininkus dėl pavyzdžio, kurį Iranas parodė Rusijos vadovybei.
„Galimas dalykas, kad Irano atsakomybės už Ukrainos „Boeing“ lėktuvo katastrofą prisiėmimas reiškia pseudotiesos eros pabaigą", – rašė Kirilas Martynovas, įtakingo savaitraščio „Novaja gazeta“ politikos redaktorius.
Tačiau Kremlius neneigia Rusijos vaidmens numušant Malaizijos orlaivį. „Neigikai“ veikiau klausinėja: „Ką dėl to darysite“ nei slepia tiesą.
Jeigu pradėsite atsiprašinėti, diktuoja logika, jūs niekada nesustosite: jūsų priešai laikys jus silpnu ir naudosis jūsų silpnumu. Pripažinimas, kad Rusija nusiuntė raketų paleidėją į Rytų Ukrainą, prilygtų oficialiam patvirtinimui, kad Rusijos kariuomenė aktyviai padeda prorusiškiems separatistams regione. Dar blogiau – tai reikštų, kad Rusijos kariuomenė nėra itin kompetentinga, o ginklų sistemos, kurias Rusija propaguoja pasaulyje, nėra apdraustos nuo tokių siaubingų klaidų kaip MH17 lėktuvo numušimas.
Tai, kas vyksta Irane po šalies lyderių nuolankaus atsiprašymo, tik sustiprins V. Putino ryžtingą nusiteikimą toliau neigti.
Protestuotojai Teherane ir kituose miestuose pabrėžia didžiulę nekompetenciją valdančiųjų sluoksniuose, – žinutė, kuri, kaip įtikinės Kremliaus strategai, atsiųsta demonstrantams tiesiai iš Vašingtono, nes apie tai užsiminta JAV valstybės departamento paskyroje tviteryje.
Protestuotojai, besišaipantys iš Rusijos kariuomenės klaidų? Ne tokią reakciją V. Putinas norėjo sukelti pripažinimu to, kas seniai įrodyta žurnalistų bei oficialių tyrėjų, Atvirai agresyvūs Rusijos neigimai kelia rimtą iššūkį Vakarams, – jėgos demonstravimas, kuris daugeliui rusų atrodo teisingas, net jei jie ir numano, kas iš tiesų nutiko.
Nedaug šalių gali leisti sau eiti šiuo keliu, vien dėl to, kad jos neturi Rusijos branduolinio skydo. Iranas, be abejonės, negali sau to leisti.
Tačiau V. Putinas pernelyg daug sau leidžia. Net jo sovietinių pirmtakų siautėjimas turėjo ribas: štai kodėl jie mėgino veikiau pateisinti savo žudikiškas klaidas nei neigti jas daug metų.
Rusijai galiausiai teks pripažinti savo dalį atsakomybės už MH17 tragediją. Galima, žinoma, pamėginti nustumti padarinius, bet negalima tikėtis jų išvengti.
