Komentuodama Q. Soleimani mirtį, Rusijos gynybos ministerija pagyrė jo „neginčytiną indėlį“ nugalint „Islamo valstybę“ (ISIS) Sirijoje. Ministerija priskyrė jam nuopelnus organizuojant ginkluotą pasipriešinimą ISIS, dar gerokai anksčiau, nei JAV suformavo savo koaliciją prieš ISIS.
Iš tiesų, jeigu ne vadinamasis Irano aljansas „Axis of Resistance“ („Pasipriešinimo ašis“), į kurį įeina „Hezbollah“ grupuotės Libane ir kitos regioninės ginkluotosios grupės, Rusijai nebūtų buvę prasmės kištis į Sirijos konfliktą.
„Hezbollah“ ir Irano pajėgos, vadovaujamos Q. Soleimani, dalyvavo sausumos operacijose, kurių Rusija nebuvo linkusi atsisakyti, siekdama padėti Sirijos prezidento Basharo al-Assado išsekusiems kariams atsirevanšuoti B. Assado priešininkams, įskaitant JAV remiamas Sirijos demokratines pajėgas.
V. Putinui buvo svarbu, kad B. Assadas nėra paliktas vienas. Kai kurie analitikai tvirtina, kad Rusijai visada buvo naudinga apriboti Irano vaidmenį Sirijoje, nes Kremlius nekontroliuoja Irano ar „Hezbollah“, tačiau toks argumentas reiškia, kad Rusija siekia tokios kontrolės.
V. Putinas, savo ruožtu, niekad nenorėjo pats valdyti Sirijos krizės, – jam buvo svarbiau remti jėgas, kurioms Rusijos ekonominiai ir kariniai interesai yra svarbesni nei Jungtinių Valstijų. Tai kartu reiškė „status quo“ išsaugojimą, – o Maskvos akimis, „Axis of Resitance“, ne tik B. Assado režimas, buvo „status quo“.
Rusijos ambasadorius Libane Aleksandras Zasypkinas 2019 m. kovą interviu sakė: „Pasakysiu tiesiai šviesiai: Irano įtakos Sirijos režimui nereikėtų riboti. Tvirtas, nepajudinamas aljansas yra sudarytas tarp Damasko, Teherano ir „Hezbollah“. Jis išliks toks pat tvirtas ir ateityje.“
Tuo pat metu Rusijos diplomatai ir pats V. Putinas vengia vadinti Iraną Rusijos sąjungininku. Jiems jis buvo viso labo geopolitinio susitarimo centrinė figūra, kurios jie nenorėjo keisti į jokią proamerikietiškąją.
Tai svarbus skirtumas. Aljansą apibūdina abipusiai įsipareigojimai. Bet kalbant apie Irano režimą, V. Putinas vengia bet kokių rimtų įsipareigojimų. Dėdamasis veikiau Artimųjų Rytų tarpininku nei kariaujančių regiono stovyklų dalimi, jis bendradarbiauja su Irano didžiausiu priešu, Izraeliu, ir su Turkija, kurios regioninės ambicijos kartais kertasi su Irano ambicijomis.
Q. Soleimani mirtis nieko iš esmės nekeičia šioje struktūroje. Rusija tesijaučia turinti pareikšti užuojautą, ką ir padaro šalies užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas kreipdamasis į savo Irano kolegą Mohammadą Javadą Zarifą; išsakyti susirūpinimą – V. Putinas tą padaro per susitikimą su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu; ir palaikyti karinį bendradarbiavimą su Q. Soleimani įpėdiniu Esmailu Ghaaniu. V. Putinas nerems jokių Irano pastangų griebtis keršto.
Vis dėlto jam teks reaguoti, jeigu Iranas ims keršyti ir situacija taps nebevaldoma. Rusijos karo apžvalgininkas Pavelas Felgenhaueris netgi prilygino Q. Soleimani žūtį su Austrijos hercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymu Sarajeve 1914 metais, išprovokavusiu Pirmąjį pasaulinį karą.
Pagal vieną iš jo išvardintų galimų scenarijų Iranas smogtų Izraeliui, o Izraelis smogtų atgal Irano pajėgoms ir jo marionetėms Sirijoje; tokia įvykių eiga, savo ruožtu, sukeltų grėsmę rusų kariams.
Šių metų sausį V. Putinas planuoja vizitą į Izraelį; konflikto sureguliavimas Sirijoje bus viena iš pagrindinių jo diskusijų su šalies premjeru Benjaminu Netanyahu temų.
Strateginiame lygmenyje tolesnė konflikto tarp Irano ir Jungtinių Valstijų eskalacija gali sutrikdyti geopolitinę pusiausvyrą, kurią išlaikyti siekė Rusija, įsikišdama į konfliktą Sirijoje. Norėdamas tam užkirsti kelią, V. Putinas tikisi pasitelkti Europos šalių lyderių pagalbą.
Jis ne tik kalbėjosi su E. Macronu, bet ir pakvietė Vokietijos kanclerę Angelą Merkel apsilankyti Rusijoje šį savaitgalį, įtraukęs į darbotvarkę Irano klausimą kaip pagrindinį.
Tačiau V. Putinas negali atmesti visuotinio karo tarp JAV ir Irano galimybės, – karo, kurio Irano režimas nepajėgus laimėti. Tokiomis aplinkybėmis V. Putinui prireiktų keisti aljansą „Axis of Resistance“ Sirijoje – ieškoti tokio susitarimo, kuris leistų neįsipareigoti įvesti daugiau karių ir kartu užkirstų kelią atsirasti naujam JAV draugiškam režimui: taip Rusija galėtų tikėtis išlaikyti savo karines bazes.
V. Putino galimybės pasiekti tokį susitarimą šiuo metu apsiriboja vien bendradarbiavimu su Turkija, vienintele kita stipria „žaidėja“ regione, kuri nėra tvirta Jungtinių Valstijų sąjungininkė.
Trečiadienį V. Putinas lankėsi Ankaroje, kur susitiko su Turkijos prezidentu Recepu Tayypu Erdoganu. Jiedu turėjo aptarti daug aktualesnių dalykų nei naujo gamtinių dujų vamzdyno paleidimas. Nors Rusija ir Turkija užima priešingas pozicijas pilietiniame konflikte Libijoje, V. Putinas ir R.T. Erdoganas jau įrodė sugebėjimą tinkamai bendradarbiauti. Pernai jie abu laikėsi vieno fronto, kai R. T. Erdoganas pradėjo karinę operaciją prieš Sirijoje įsikūrusius kurdus.
Tas faktas, kad R. T. Erdoganas yra vienintelis galimas V. Putino planas B, nieko gero nelemia B. Assadui. Turkijos prezidentas mieliau norėtų, kad šis pasitrauktų, o jeigu Iranas nutrauktų paramą, V. Putinas veikiausiai ieškotų kompromiso su R. T. Erdoganu nei toliau remtų B. Assadą.
Ironiška, bet Sirijos vadovas turbūt karštai meldžiasi, kad iraniečiai nepasikarščiuotų ir nepriimtų skubotų neapdairių sprendimų.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
