Tačiau buvęs komikas, kuris šiais metais po audringų rinkimų tapo Ukrainos lyderiu, yra kur kas daugiau: jis yra vienintelė grėsmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, ir šis turi pagrindo bijoti.
Šiemet vykusi V. Zelenskio rinkiminė kampanija, kurią pasaulis didžiąja dalimi praleido pro akis, buvo akylai sekama Rusijoje: remiantis rusiškos paieškos sistemos „Yandex“ duomenimis, Ukrainos rinkimai buvo dažniausiai ieškomas 2019 m. įvykis, o V. Zelenskis – dažniausiai ieškoma asmenybė. Rusams vien pats faktas, kad kažkas panašus į jį gali tapti kaimyninės posovietinės šalies prezidentu, suteikia sočiai peno apmąstymams; rusai taip seniai gyvena po V. Putino padu, kad nė vienos katės, gimusios jo pirmtako prezidentavimo laikais, šiandien veikiausiai nebėra gyvos.
Negana to, V. Zelenskis su ta savo žavinga nekompetencija ir toliau skina rezultatus, lenkiančius labiau patyrusių pirmtakų pasiekimus, net jei jų kol kas nepakanka, kad Ukraina taptų visiškai europietiška šalimi.
Menki juokai
V. Zelenskio politinė karjera prasidėjo pirmosiomis 2019-ųjų minutėmis. Ukrainos televizijos kanalas „1+1“, transliavęs komiškas jo komandos „Kvartal 95“ laidas, pasišaipė iš ilgametės tradicijos ir vietoj prezidento Petro Porošenkos Naujųjų metų kreipimosi parodė trumpą V. Zelenskio pranešimą, kuriame jis pasisakė ketinąs dalyvauti kovo mėnesio prezidento rinkimuose.
Tąsyk ne visi „klouno“ pareiškimą priėmė rimtai: vos 41-erių metų sulaukęs V. Zelenskis neturėjo nei politinės patirties, nei konkurentų rimtumo ir kadaise per nacionalinę televiziją vaidino grojantis pianinu savo genitalijomis. Jis neturėjo jokio įdirbio ir buvo ką tik įregistravęs savo politinę partiją „Tautos tarnas“, kurios pavadinimas paimtas iš sėkmingo televizijos serialo, kuriame V. Zelenskis suvaidino istorijos mokytoją, netikėtai išrinktą Ukrainos prezidentu.
Jis atsisakė dalyti tvirtus pažadus ir kalbėjo tik apie tai, ką norėtų pamėginti, pavyzdžiui, užbaigti karą su Rusijos įgaliotiniais šalies rytuose. Rusiškai jis kalbėjo geriau nei ukrainietiškai, o jo žydiškumas pavertė jį neįprastu kandidatu į prezidentus šalyje, kurioje, kaip teigia nevyriausybinė organizacija „Anti-Defamation League“, beveik pusė suaugusių gyventojų puoselėja antisemitines nuostatas.
Ir vis dėlto konkreti, meistriška, socialinės žiniasklaidos priemones įvaldžiusi kampanija V. Zelenskį mikliai iškėlė į reitingų viršūnes. P. Porošenka bandė išvažiuoti ant konservatyvios platformos, kuri pabrėžė ukrainiečių kalbos ir kariuomenės svarbą bei palaikė stipresnę Ukrainos Stačiatikių Bažnyčią, kuriai Maskva neturėtų įtakos.
Tačiau šios deklaruojamos vertybės smarkiai prieštaravo korupcijos skandalų virtinei artimiausioje P. Porošenkos aplinkoje. Ukraina buvo pasirengusi radikalioms permainoms, o ne lindimui į apkasus. Rinkėjai jautėsi tokie pavargę nuo Kijevo posovietinės politinės pelkės, kad jiems buvo nė motais, jog tos permainos bus tokios chaotiškos ir komiškos kaip seriale „Tautos tarnas“. Labiau už viską jie ilgėjosi nuoširdumo.
V. Zelenskis taip pat sulaukė netikėtos paramos iš žinomų reformuotojų, kurie bandė atgaivinti Ukrainos ekonomiką valdant P. Porošenkai, tačiau buvo išstumti, nes šalyje tuo metu vyravo oligarchų interesai.
Buvę ministrai, užsitarnavę stiprią reputaciją Vakaruose, padėjo komikui tapti priimtinu kandidatu Ukrainos užsienio rėmėjų ir investuotojų akyse – ir už tai V. Zelenskiui nė nereikėjo pažadėti jiems darbo vietų.
Kovo 31 d. įvykusiame pirmajame rinkimų ture V. Zelenskis 13 procentinių punktų aplenkė P. Porošenką, ir tai privedė prie stulbinamo vaizdinio – V. Zelenskio ir P. Porošenkos debatų daugiau nei 60 000 žmonių akivaizdoje didžiausioje šalies sporto arenoje Kijeve. Laida buvo entuziastingai žiūrima Rusijoje, kur realiu laiku ją pamatė beveik 6 milijonai žmonių. Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova šį įvykį prilygino cirko spektakliui, skirtam „ir toliau klaidinti ukrainiečius“, o kiti Rusijos pareigūnai pylė srutų kibirus ant Ukrainos politikų, kurie vienu metu atsiklaupė prieš savo rinkėjus, – visiškai neįsivaizduojama, kad tai įvyktų Rusijoje.
Tačiau dar tą pačią dieną Rusijos socialiniuose tinkluose nuskambėjo pavydas Ukrainai. „Jie bent jau turi pasirinkimą“, – rašė vienas komentatorius rusiškoje hiphopo tematikos svetainėje „Flow“, kurioje debatai buvo aptarinėjami tarsi repo kova.
„Geriau būti kate maiše nei vilku avies kailyje“, – per debatus pašmaikštavo V. Zelenskis. Juos jis laimėjo ir antruoju rinkimų etapu išėjo su triuškinančia pergale – 73 proc. prieš 24 proc.
Liepos mėnesį jau niekas nesistebėjo, kai „Tautos tarnas“ iškovojo 254 vietas Ukrainos 450 vietų parlamente; tai buvo pirmoji absoliuti dauguma per visą Ukrainos partijų istoriją. Vienoje rinkimų apygardoje „Tautos tarnui“ atstovaujantis vestuvių fotografas nugalėjo milijardierių; kitoje vidurinės mokyklos mokytojas įveikė buvusį prezidento štabo viršininką – tai irgi niekada negalėtų įvykti V. Putino Rusijoje.
Per plauką nuo katastrofos
Ko galima tikėtis iš pradedančio prezidento, vieno iš jauniausių lyderių pasaulyje, remiamo vestuvių fotografų ir kitų sėkmingų pašaliečių frakcijos, šalyje, nusiaubtoje užsitęsusio karo ir apleistoje milijonų darbuotojų?
P. Porošenka ir jo šalininkai tikėjosi katastrofos: ekonomika valdoma nemokšiškai, nacionaliniai interesai išduoti dėl diplomatinių santykių su V. Putinu. Ir vis dėlto, nepaisant kelių suprantamų nesėkmių, V. Zelenskis sugebėjo atstovėti savo poziciją ir pamažu pradėjo įgyvendinti svarbias permainas.
V. Zelenskis ir jo jauna komanda naiviai neįvertino kai kurių elementarių dalykų. Per rinkimų kampaniją būsimasis prezidentas pažadėjo persikelti iš sovietinio stiliaus prezidento administracijos pastato Bankovos gatvėje į šiuolaikišką biurą, tačiau beveik tuoj pat po rinkimų tapo aišku, kad toks žingsnis iš saugumo pusės bus pernelyg brangus ir komplikuotas. Ir jeigu rinkėjai tikėjosi, kad V. Zelenskis važinės į darbą dviračiu, kaip jo veikėjas filme „Tautos tarnas“, jiems, žinoma, teko nusivilti, net jei 35-erių metų Oleksijus Hončarukas, visų laikų jauniausias Ukrainos ministras pirmininkas, išplatino vaizdo įrašą apie tai, kaip pats paspirtuku skrieja vyriausybės koridoriais.
Taip pat nieko neturėtų stebinti, kad išspręsti Ukrainos konfliktą su Rusija V. Zelenskiui sekasi ne taip greitai, kaip jis pats norėtų. Pirmasis svarbus apsikeitimas kaliniais su Rusija ir jos įgaliotiniais Rytų Ukrainoje užtruko kur kas ilgiau, nei planuota. V. Zelenskiui rugsėjį pavyko išlaisvinti 35 kalinius, įskaitant kino režisierių Olegą Sencovą, kuris išgarsėjo tarptautiniu mastu dėl kelis mėnesius trukusio bado streiko Rusijos kalėjime, tačiau jam teko grąžinti Rusijai 2014 m. Malaizijos oro linijų skrydžio „MH17“ tragedijos pagrindinį liudytoją ir galimą bendrinink; šią tragediją tiria Nyderlandų vadovaujama tarptautinė komanda.
V. Zelenskis taip pat patyrė, kad, nors jo pastangos pasiekti abipusį kariuomenės atsitraukimą Rytų Ukrainoje sulaukė 59 proc. ukrainiečių palaikymo, mūšių veteranai nacionalistai aršiai priešinasi viskam, kas bent iš tolo primena Ukrainos pasidavimą. V. Zelenskiui prireikė ištisų savaičių, kad veteranai – išėję į atsargą, bet vis dar ginkluoti – liautųsi sabotuoti atsitraukimą.
Ši svarbi grupė, kuri prie P. Porošenkos buvo traktuojama kaip neliečiami didvyriai, V. Zelenskiui ir toliau kels problemų. Anksčiau ar vėliau jam gali tekti atvirai su jais konfrontuoti. Šiuo metu vykstantis teismo procesas, kuriame keli nacionalistai veteranai kaltinami žymaus žurnalisto nužudymu Kijeve 2016 m., kaip tik ir suteikia prezidentui tokią galimybę.
Anksčiau šį mėnesį pirmasis V. Zelenskio susitikimas su V. Putinu praėjo be didesnių nuotykių: Ukrainos lyderis iš tiesų neturi mandato žengti tokiam ryžtingam žingsniui kaip rinkimų organizavimas tose šalies srityse, kurias šiuo metu kontroliuoja prorusiškos jėgos.
P. Porošenka patyliukais tik ir laukia, kad V. Zelenskis išmėgintų kažką panašaus, dėl ko galėtų kilti dar viena gatvių revoliucija – Ukrainoje tokių buvo jau dvi. Rusija siekia, kad Ukrainos prezidentas pakeistų konstituciją – suteiktų plačią autonomiją rytinėms sritims, tačiau šią savaitę V. Zelenskio pasiūlytos konstitucinės pataisos to nenumato – siūlo santykinį (kontroliuojamą prezidento atstovų) vietinės valdžios organų įgalinimą visoje Ukrainoje.
Kita didelė V. Zelenskio problema – jo seni verslo santykiai su Igoriu Kolomoiskiu, milijardieriumi, televizijos kanalo „1+1“ savininku. Kai jau tapo aišku, kad V. Zelenskis laimės prezidento rinkimus, I. Kolomoiskis sugrįžo į Ukrainą iš savanoriškos tremties Izraelyje.
Jis bando prisiteisti kompensaciją už jam priklausiusio banko „Privatbank Commercial Bank PJSC“ 2016 m. nacionalizavimą – Ukrainos vyriausybė, vadovaujama P. Porošenkos, anuomet bankininką apkaltino lėšų grobstymu.
I. Kolomoiskis kaltinimus neigia; buvę ir esami Ukrainos nacionalinio banko vadovai skundžiasi, kad I. Kolomoiskis vykdo kampaniją, bandydamas juos įbauginti.
V. Zelenskis iššvaistė didžiąją dalį savo politinio kapitalo užsitęsusiu taikos procesu, nereaguodamas į įtarimus dėl pernelyg didelio artumo su I. Kolomoiskiu ir ne tokių įspūdingų kovos su korupcija pastangų, kokių daugelis tikėjosi iš „švarių rankų“ kandidato. Jį vis dar palaiko dauguma ukrainiečių, tačiau populiarumas menksta.
Vis dėlto gali būti, kad dėl gerėjančios ekonominės situacijos V. Zelenskio populiarumas vėl išaugs. V. Zelenskiui jau pasisekė paskatinti netikėtą ekonomikos augimą, palaikomą gausaus derliaus ir bendro optimizmo pakilimo po rinkimų. Per tris mėnesius nuo rugsėjo „Bloomberg“ stebėtų šešių ekonominių prognozių mediana buvo 3,3 proc. realaus bendrojo vidaus produkto augimo; realybėje Ukrainos ekonomika per metus ūgtelėjo 4,2 proc.
Yra pagrindo manyti, kad Ukraina ir toliau pateisins tokius aukštus lūkesčius („Bloomberg“ stebimi prognozuotojai kitais metais numato 3,1 proc. padidėjimą, o 2021 m. – 3,4 proc.). V. Zelenskis ruošiasi kitais metais nutraukti liūdnai pagarsėjusį Ukrainos žemės pardavimo moratoriumą, legalizuoti azartinius lošimus, liberalizuoti alkoholio gamybą ir privatizuoti vyriausybei priklausančias kompanijas, įskaitant valstybinę geležinkelių monopoliją. Vyriausybė taip pat siekia patobulinti mokesčių surinkimą.
Ir nors Tarptautinis valiutos fondas turėjo abejonių dėl naujosios vyriausybės gebėjimo įveikti tokias kliūtis kaip I. Kolomoiskio dominavimas, šį mėnesį jis preliminariai patvirtino 5,5 milijardo dolerių paskolos programą Ukrainai trejiems metams.
Nors kai kurios iš šių priemonių, ypač žemės rinkos atvėrimas ir mokesčių spragų kamšymas, nėra populiarios, jos turėtų paskatinti augimą artimiausioje ateityje. Vis dėlto net ir šiandien Ukrainos ekonomika yra dinamiškesnė už Rusijos.
Žmogiškas veidas
Galima neabejoti, kad V. Zelenskio progresas Kremliuje stebimas su pavydu. Jeigu jis išeis nugalėtojas, V. Putinas šalia jauno, nuoširdaus ir labai žmogiško kaimyninės šalies vadovo atrodys neadekvatus ir atgyvenęs. Netgi dabar, kai V. Zelenskio prezidentavimas atneša daugiau pažadų nei apčiuopiamo progreso, vargu ar galima išvengti nemalonių palyginimų V. Putino nenaudai.
Anksčiau šį mėnesį Rusijos televizijos kanalas TNT netikėtai parodė tris pirmąsias „Tautos tarno“ serijas. Vienoje iš jų buvo kandus pokštas apie V. Putiną. V. Zelenskiui, kuris vaidina mokytoją, netyčia tapusį prezidentu, siūloma rinktis iš kelių prabangių rankinių laikrodžių; vienas iš jų – „Hublot“, ir V. Zelenskio personažui pasakoma, kad pats V. Putinas nešioja šio gerbiamo šveicariško prekės ženklo aksesuarus.
Tiesą sakant, Rusijos lyderis niekada nebuvo pastebėtas su „Hublot“ ant riešo, tačiau šio prekės ženklo pavadinimas skamba panašiai kaip rusiška nešvankybė, kurią Ukrainos futbolo gerbėjai visiems laikams susiejo su V. Putino pavarde populiarioje skanduotėje.
Anekdotinė serija buvo parodyta Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, bet paskui kažkas, matyt, pastebėjo neleistiną pasityčiojimą iš Rusijos prezidento, ir prieš transliuojant laidą likusiai Rusijos daliai pokštas apie laikrodį buvo iškirptas. Tuomet TNT paskelbė, kad daugiau „Tautos tarno“ savo nemokamame kanale nebetransliuos – esą, niekada ir neketino rodyti visų serijų.
„Labai dėl to apgailestauju, – Rusijos kanalo sprendimą nutraukti serialo rodymą pakomentavo V. Zelenskis. – Tai yra strateginis dalykas. Visiems aišku, kas turi branduolinius ginklus, o kas – „Tautos tarną“.
Ir jis visiškai teisus. V. Zelenskis – Ukrainos ne toks ir slaptas ginklas prieš Leviataną šiaurės rytuose, nes jis yra gyvas įrodymas, kad buvusiai sovietinei šaliai nebūtina toleruoti suplėkusio autoritarinio režimo. Vyriausybė su žmogišku veidu nevaizduoja imperatoriškos didybės, ji yra klystanti ir pažeidžiama, tačiau – ypač jei pasiekia rezultatų – ji gali būti neatsispiriamai patraukli žmonėms, pavargusiems nuo visos tos didybės, – sąstingio ir priespaudos kaina.
V. Zelenskio ginklui paleisti nereikalinga Jungtinių Valstijų pagalba, nors Ukrainos prezidentas tikrai būtų dėkingas už JAV paramą, kai tik Amerikos politikai prisimins, jog Ukraina nėra vien D. Trumpo apkaltos rekvizitas. Pačiam naujokui prezidentui ir Ukrainos žmonėms teks užtikrinti, kad tas ginklas suveiktų. Yra rimtų priežasčių tikėti, kad galiausiai ir suveiks.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
