Taip portale „The National Interest“ publikuojamą rašinį pradeda jūrų strategijų specialistas Jamesas Holmesas. Tokia įžanga pasirinkta ne atsitiktinai. Dalykas tas, kad gruodžio 12 d. Rusijos naujienų kanalu „RT“ buvo pranešta apie lėktuvnešyje „Admiral Kuznecov“ – vieninteliame tokio tipo laive šalies karinių jūrų pajėgų arsenale – kilusį gaisrą. Liepsnos įsiplieskė, kai laivas buvo remontuojamas Murmansko uoste. Per incidentą, remiantis perduota informacija, nukentėjo šeši asmenys, o vienas – dingo be žinios.
Neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, „Admiral Kuznecov“ įgulai ir laivų statyklos darbininkams norėtųsi linkėti visa ko geriausio, mano straipsnio autorius.
Laive nutikusi avarija – tai incidentas, kurį JAV jūrų tarnybos veikiausiai priskirtų B klasei – degiųjų skysčių sukeltiems dideliems gaisrams. Variklių, arba, kalbant amerikietiškais terminais, pagrindiniame, skyriuje kylantys B klasės gaisrai vertinami kaip vieni pavojingiausių laivuose nutinkančių kataklizmų. Prieš tris dešimtmečius toks gaisras kilo JAV jūrų pajėgų kovos atsargų laive „White Plains“, kai šis plaukė Pietų Kinijos jūra. Nelaimė pareikalavo šešių jūreivių gyvybių. Dar penki buvo sužeisti.
Joks gaisras, aišku, neatleidžia nuo tarnybos. Deja, katastrofos laivuose dažnai išvirsta liūdnomis pamokomis, ir incidentas lėktuvnešyje „Admiral Kuznecov“ – jokia išimtis. Laivas buvo sukomplektuotas Šaltojo karo metais, taigi, yra jau ganėtinai senas. Pirmuoju jo eksploatavimo dešimtmečiu visas tuometinis sovietų laivynas rūdijo prišvartuotas uostuose. Tada Maskva turėjo per mažai pinigų, kad galėtų mokėti jūreiviams, o apie mechanizmų priežiūrą arba technikos naujinimą negalėjo būti nė kalbos. Taigi, laivas, galima sakyti, griuvo, ir dabar bet kuris apie variklius nusimanantis inžinierius pasakytų, kad jis nepatikimas: net tada, kai veikia neva stabiliai, jis leidžia juodus dūmus, o tai – nelaimes pranašaujantis ženklas.
Nenuostabu, kad iš „Admiral Kuznecov“ tarsi tikimasi nesėkmių. Per retai pasitaikančias keliones jūra lėktuvnešį visada lydi vilkikai, nes jų tikrai prireiktų, jei dėl tikėtino gedimo laivą prisieitų tempti. Prevencinis pagalbinių priemonių išsiuntimas neabejotinai išduoda, kad admiralitetas nesijaučia perdėm užtikrintas dėl laivo patikimumo. Pernai į vandenį nugrimzdo lėktuvnešio sausasis dokas – vienintelis tokio tipo dokas Rusijoje. Kai tai nutiko, lėktuvnešį buvo mėginama iš doko išplukdyti. Sužinoję apie įvykį, Vakarų komentatoriai ėmė rimtai abejoti „Admiral Kuznecov“ ateitimi: juk, šiaip ar taip, joks karo laivas nepajėgus ypač ilgai plaukioti jūra, jei nėra reguliariai remontuojamas.
Akivaizdu, kad „Admiral Kuznecov“ – nykstantis turtas. Kodėl gi jo neatsisakoma? Kodėl neinvestuojama į modernius karo laivus, o tik beprasmiškai švaistoma?
Atsakymas į tokius klausimus yra susijęs ne tiek su jūrų karyba, kiek su nacionaline garbe ir šlove. Minėtinos dvi priežastys. Visų pirma, „Admiral Kuznecov“ yra vienintelis rusų lėktuvnešis. Jei jo neeksploatuotų, Maskva netektų kelis dešimtmečius turėtos vietos lėktuvnešių aviacijos srityje, o tai – tiesiog neleistinas regresas, ypač turint omeny Rusijos siekį vėlei iškilti visa savo galybe. Ši priežastis tikrai turi savą logiką. Rusijos patriotai puikiai žino, kad galingosios valstybės disponuoja lėktuvnešiais, vadinasi, kad būtų laikoma galinga, Rusija privalo turėti lėktuvnešį.
Tereikia prisiminti, kad visos ilgalaikės JT Saugumo Tarybos narės tikrai turi bent po vieną lėktuvnešį. Net Indija, Brazilija, Japonija, t. y. šalys, kurias Rusija laiko sau lygiomis arba net žemesnio rango, turi vienokio ar kitokio tipo lėktuvnešių flotiles. Todėl ir Rusijos laivynas negali apsieiti be lėktuvnešio, kitaip visa šalis, esą, nusmuks iki antrarūšės statuso. „Admiral Kuznecov“ yra vienintelis tokio tipo laivas, todėl jo reikšmė – nepaneigiama. Jis vertinamas tarsi neginčytino Rusijos pranašumo jūrose talismanas. Išsiskyrimas su šiuo lėktuvnešių būtų skausmingas, nepaisant visų jo defektų ir techninio netobulumo.
Yra ir antra priežastis, dėl kurios lėktuvnešio neatsisakoma. Jis pavadintas kone sudievintos asmenybės iš Rusijos laivybos istorijos – laivyno admirolo Nikolajaus Kuznecovo garbei. Vienas iš admirolo nuopelnų – deramas sovietų laivyno paruošimas nacistinės Vokietijos atakai 1941-aisiais. Jis nesilaikė vyriausiosios vadovybės instrukcijų, tačiau, matyt, kaip tik todėl laivynas išsilaikė kaip vienintelės visiškai kovai pasirengusios pajėgos ir per Vokietijos antpuolių laikotarpį jam palyginti neprastai sekėsi. Dabar tautos patriotai veikiausiai mano, kad admirolo vardu pavadinto laivo atsisakymas prilygtų N. Kuznecovo legendos išniekinimui.
Straipsnio autorius prisimena, kaip jam dėstęs Vokietijos istorijos profesorius Holgeris Herwigas Vokietijos imperijos Atvirų jūrų laivyną sykį pavadino prabangos troškimo rezultatu. Kaizeris Wilhelmas II negailėjo investicijų šarvuotiems linijiniams laivams ir juos lydinčioms flotilėms, nors reichui – kontinentinei imperijai, tokio laivyno reikėjo ne per labiausiai. Prabanga yra antrinės svarbos dalykas, tačiau politiniame, istoriniame arba kultūriniame kontekste ji gali įgyti reikšmingą tautą ženklinančio simbolio galių.
Kaizeris ir jo leitenantai puoselėjo viltį, kad telkiant laivyną atgis pakilūs jausmai, būtini prieš didžiąją imperijos avantiūrą. Nepamirštamą nuotykį ir gausų atpildą piliečiams žadėjusi valdžia negailėjo resursų linijinių laivų statybai, nors besiartinant Pirmajam pasauliniam karui reali grėsmė kilo prie Vokietijos sausumos pasienio. Laivynui skirti ištekliai galėjo atitekti kariuomenei. Lėšas buvo galima skirti mažiau įspūdingam, bet labiau jūrų mūšiuose reikalingam arsenalui, pavyzdžiui, povandeniniams laivams. Tikra tiesa, kad sutapatinus laivyną su tautos orumu ir garbe, neretai tenka brangiai sumokėti.
Istoriko H. Herwigo teiginys apie prabangą padeda geriau suvokti šiandien Rusijoje galiojančius sprendimų priėmimo principus. Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga pasistengė tapti aukštai kotiruojama jūreivystės gigante. Atkurti Rusijos šlovę Maskva laiko viena pagrindinių savo užduočių. Kad ši užduotis nusisektų, būtina puoselėti ir gaivinti šalies jūreivystės reputaciją, įskaitant, žinoma, ir lėktuvnešių aviacijos stiprinimą. Štai kodėl Rusijos vadovybė, svarstydama su laivyno formavimu susijusius klausimus, gali priimti tokius sprendimus, kurie neatrodo pagrįsti nei strategiškai, nei finansiškai.
Pabaigai telieka pasakyti, kad Rusijos lyderiai, be jokio abejo, yra ypač suinteresuoti grąžinti šlovę Rusijos karinėms jūrų pajėgoms. Kaip tik todėl jie niekaip nepaleidžia prestižinio lėktuvnešio turėjimo idėjos. Polinkis sieti nacionalinę garbę su ginklų pajėgumu – gana paplitęs reiškinys, būdingas ne vien Rusijai. Lėktuvnešio „Admiral Kuznecov“ amerikietiškas analogas galėtų būti „USS Nimitz“ – atominis lėktuvnešis, kurį siekiama eksploatuoti kone amžinai.
8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje debiutavęs „USS Nimitz“ buvo tikrų tikriausia pažangos viršūnė. Jis, kaip ir „Admiral Kuznecov“, turi reikšmingą pavadinimą. Kokia logika vadovaudamasi prezidento administracija nenori atsisakyti penkiasdešimt metų atitarnavusio laivo, dar kartą aiškinti turbūt nereikia. Kyla nemenkos abejonės, ar kuri nors administracija vis dėlto pasielgs kitaip.