Nuo savo gimtųjų namų Afrikoje jie jau nutolę per 3000 mylių (4800 kilometrų), bet grupelė jaunų eritrėjiečių labiausiai trokšta vieno dalyko – kaip nors nusigauti iki Jungtinės Karalystės.

Išmiegoję visą dieną, dalis iš jų dabar ruošiasi pėdinti į automobilių aikštelę, esančią miesto pakraštyje. Ten jie tikisi įsmukti į vilkiko priekabą arba susirasti vairuotoją, kuris sutiktų nelegaliai pergabenti juos per Lamanšą už porą šimtų eurų. Saujelei galbūt pasiseks, ir jie nebus sučiupti policijos ir grąžinti į miestą ar pasodinti į kalėjimą. Ir net toks galimas scenarijus jų neatbaido.

„Man nerūpi, lyja ar sninga, aš bandau kiekvieną naktį, – sako 23-jų metų Abrahamas, vis labiau nusistovint žiemiškiems gruodžio orams. Jis buvo sučiuptas ir sulaikytas keturis kartus per šešis mėnesius, bet „aš vis tiek niekada nesiliausiu bandęs“, sako jis.

Abrahamas ir jo tėvynainiai jau pasiekė Europos Sąjungos centrą, su bendrąja bloko valiuta, vientisa transporto sistema ir atviromis sienomis, besidriekiančiomis nuo Belgijos krantų iki Baltarusijos. Vis dėlto jie ir toliau kupini naivaus ryžto pasiekti britų krantus ir išsvajotą salos rojų, net jei josios vyriausybė ką tik gavo įgaliojimų užbaigti įgyvendinti „Brexit“ ir užtikrinti apsaugą nuo imigracijos.

Kalba, šeima ir kultūrų įvairovė iš dalies paaiškina jų tokį užsidegimą. Daugelis jų bent jau šiek tiek moka anglų kalbą, kai kurie turi giminių Jungtinėje Karalystėje. Jie tiki, kad galės ten susirasti darbo.

Iš tiesų, Jungtinė Karalystė greičiausiai išliks galutiniu atvykėlių tikslu, nepaisant aiškios premjero Boriso Johnsono pergalės per gruodžio 12 d. rinkimus. Didžiosios Britanijos vežėjų asociacija nurodė vairuotojams nestoti niekur 150 mylių (240 km) ruože nuo Prancūzijos ar Belgijos uostų, kitaip jie rizikuoja tapti „keleivių be bilieto“ taikiniu.

„Jie visada bandys, todėl griežtesnės priemonės tik papildys nusikaltėlių kišenes ir privers juos dar labiau rizikuoti, – sako 51-ų metų Zavieras Gabrielis, dirbantis paramos organizacijoje Gemblo miestelyje ir priglaudžiantis migrantus savo namuose. – Važiuoti sunkvežimyje-šaldytuve anksčiau retas sutikdavo. Dabar jau tai virto banalia realybe. Jie net įšoka į autocisternas, nė nežinodami, koks ten viduje skystis“.

Apgailėtina migrantų padėtis ir jų užsispyrimas vėl sulaukė didelio dėmesio šių metų spalį, kai 39 vietnamiečiai buvo rasti mirtinai uždusę vilkiko priekaboje-šaldytuve; vilkikas į Purflyto miestelį, Jungtinės Karalystės pietinėje dalyje, atvyko iš Belgijos Zebriugės uosto.

Vis daugiau imigrantų bando persikelti ir laivais. Tik per vieną rugsėjo dieną 86 žmonės tokiomis priemonėmis kirto Lamanšą. Šių metų spalį dviejų jaunų migrantų iš Irako kūnai buvo išplauti į paplūdimį, esantį netoli Kalė miesto. Jie mėgino kirsti sąsiaurį nedideliu mediniu laiveliu.

Per vasarą vienas žmogus net pabandė perplaukti 34 kilometrus siauriausio Lamanšo ruožo, pasitelkęs plaukmenis. Jis buvo išgelbėtas prie Prancūzijos krantų, nukentėjęs nuo nesmarkios hipotermijos.

Britų valdžios teigimu, nėra jokios priežasties taip rizikuoti, nes egzistuoja saugūs ir legalūs maršrutai. Migrantai iš šiaurinės Prancūzijos bei Belgijos nesutinka. Gruodį duodami interviu savo stovyklose, jie tikino neturintys jokio kito pasirinkimo kaip tik ieškoti dar pavojingesnių alternatyvų.

Ištrūkus iš Eritrėjos ir kirtus Sudaną, Libiją, Viduržemio jūrą ir didelę Europos teritoriją, sudėtinga, galimai mirtina daugiau nei 300 km kelionė vilkiko priekaboje Abrahamui ir jo likimo draugams neatrodo neįveikiama problema.

Amiras, kuriam taip pat 23-ji, sako Belgijoje gyvenantis jau šešis mėnesius. Jis atvyko į Europą per Graikiją.

„Kiekvienas turi savo priežastis, kodėl jis nori nusigauti iki Jungtinės Karalystės, – anglų kalba samprotauja vaikinas palei greitkelį Gemblo priemiestyje įsikūrusioje stovykloje; jis glaudžiasi palapinėje, įsisupęs į paklodę, kad sušiltų. – Bet mes visi tiesiog norime geresnio gyvenimo“.

Eritrėjiečiai šiuo metu Belgijoje sudaro didžiausią šitaip rizikuojančią migrantų bendruomenę, arba 55 proc., sako Mehdis Kasssou, atstovaujantis Briuselyje įsikūrusiai paramos agentūrai „Plateforme Citoyenne de Soutien aux Réfugié“, arba „Piliečių paramos pabėgėliams platformai“.

Daugelis bėga, pašaukti į karo tarnybą. Konfliktas tarp Eritrėjos ir Etiopijos galbūt ir pasibaigė, bet vyriausybė ir toliau, jau aštuoniolika metų, ima į kariuomenę piliečius. Žmogaus teisių stebėsenos organizacija „Human Rights Watch“ teigia, kad smurto šauktinių atžvilgiu grėsmė ir maži atlyginimai nuo 1998 metų pakurstė 15 proc. gyventojų bėgti iš šalies. Kitą dalį nuo sunkumų bėgančių migrantų sudaro etiopai, libiai, afganai ir sirai, bėgantys nuo pilietinio karo.

Per pirmuosius devynis šių metų mėnesius 1501 migrantas mėgino kirsti Lamanšą, – beveik tris kartus daugiau nei per visus praėjusius metus , rodo Prancūzijos organizacija. Jungtinė Karalystė tvirtina grąžinusi šimtą žmonių, kurie nuo šių metų sausio nelegaliai pateko į Jungtinę Karalystę laivais, bet bendras tokių nelegalių imigrantų skaičius viešai neprieinamas. Belgijos, mėginančios suformuoti vyriausybę jau daugiau nei metus, valdžios institucijos iki šiol nepaskelbė atnaujintų duomenų ir jų nesitikima anksčiau nei kitų metų sausį.

„Brexit“ kelia naują spaudimą, tai naujas veiksnys, kuris ragina juos dar greičiau veikti ir dar labiau rizikuoti, – sako M. Kassou. – Tas faktas, kad vis daugiau žmonių mėgina laivais ar perplaukiant patekti į šalį, yra susijęs su „Brexit“. Boriso Johnsono atėjimas į valdžią buvo viena iš pagrindinių mūsų pokalbių temų. Ką tai reiškia? Man labai reikia atvykti į šalį iki „Brexit“, net jei niekas ir nelabai supranta, ką tai reiškia.“

Vis sudėtingesnės priemonės ar būdai, kurių griebiasi britai, norėdami juos sustabdyti, regis, nėra labai veiksmingi. Šių metų sausį britų ir prancūzų valdžia suderino bendrą veiksmų planą, pagal kurį ketinama skirti per 6 mln. svarų (7,8 mln. JAV dolerių) papildomoms priemonėms, kurios atbaidytų migrantų srautus. Ketinama įrengti prietaisus vilkikuose, kurie nustatytų anglies dioksido kiekį, taip pat tolimojo veikimo terminę vaizdo atkūrimo įrangą, kameras, kurios galėtų sekti Prancūzijos krantus nuo Doverio.

Pagal dabartines taisykles prieglobsčio ieškantys žmonės, atvykstantys į Europos krantus, privalo duoti pirštų atspaudus pirmoje saugioje šalyje, į kurią atvyksta, paprastai Graikijoje, Italijoje ar Maltoje, ir vis dažniau – Ispanijoje. Ir ten jie turėtų prašyti prieglobsčio. Bet jeigu jie išvyksta ir ima slapstytis, procesas gali būti pradėtas iš naujo, kad ir kur jie vėl atsidurtų po šešių mėnesių. Tie, kurie žūtbūt stengiasi kirsti Lamanšą, yra įsitikinę, kad galės prašyti prieglobsčio Jungtinėje Karalystėje, jeigu jiems pasisektų ten patekti. Kai kurie bandys ir vėl dingti.

Vertinant absoliučiais skaičiais, Jungtinė Karalystė šiuo metu priima mažiau nei vidutinį ES prieglobsčio prašymų vienam gyventojui skaičių ir mažiau prieglobsčio prašytojų nei bet kuri kita ES narė. Nors nėra naujausių, patikimų duomenų apie nelegalių migrantų skaičių Jungtinėje Karalystėje, Oksfordo universiteto Migracijos observatorija tvirtina, kad prieglobsčio prašytojai 2018 metais sudarė apie 5 proc. imigrantų Jungtinėje Karalystėje.

Kitapus jūros, Prancūzijoje ir Belgijoje, stovyklos yra mažesnės nei per patį pabėgėlių krizės piką 2015 metais. Bet kai vieną stovyklą valdžia uždaro, kaipmat išdygsta kita, o griežtos priemonės tik dar labiau jas išskaidė ir apsunkino būdus jas kontroliuoti, teigia M. Kassou.

Automobilių aikštelių, tokių kaip Gemblo, yra sėte nusėta dideliame ruože, nuo Normandijos iki pat Belgijos sienos su Nyderlandais.

„Bet kuris sustabdomas vilkikas tampa „lengvu migrantų taikiniu“, – sako Kate Gibbs, asociacijos „Road Haulage Association“, įsikūrusios Piterbure, Anglijoje, ryšių su visuomene vadovė. – Šie žmonės nukeliavo tūkstančius kilometrų. Jie padarys viską, kad tik galėtų įsėsti į sunkvežimio priekabą. Šimtai vairuotojų kiekvieną mielą dieną susiduria su tomis pačiomis problemomis.“

ES taisyklėse rekomenduojama tolimųjų reisų vairuotojams nedirbti nuo vidurnakčio iki 4.00 val. ryto, būtent tokį laiką dažnai renkasi maždaug dvidešimties imigrantų grupės. „Jie keliauja beveik be daiktų, su savimi turi tik buteliuką vandens, antklodę, prezervatyvą nusišlapinti, – sako Gabrielius, pagalbos grupės darbuotojas iš Gemblo. – Ir visada – mobilųjį telefoną, nes kartais jiems tenka kviestis pagalbos.“

Eritrėjiečiai čia ėmė rastis maždaug prieš dvejus metus, po to, kai valdžia Briuselyje,40 km į šiaurę, ėmėsi migrantų stovyklų sostinėje. Miestelis su 22000 gyventojų yra tiesioginiais transporto ryšiais sujungtas su Kalė, taip pat su Belgijos bei Nyderlandų uostais. Migrantus vilioja ir miestelio vadinamasis „Commune Hospitalier“ statusas, kuris reiškia, kad policijai sudarytos sudėtingesnės sąlygos išvaryti migrantus ir išardyti jų stovyklas. Ten yra apie 80 migrantų, mažiau nei prieš metus (160), bet pastaruoju metu jų atvyksta vis daugiau.

Gabrieliaus labdaros organizacija „Paroles aux Actes“, arba angliškai „Nuo žodžių iki darbų“, siekia rūpintis migrantų sveikata bei saugumu, taip pat stengiasi atkalbėti juos nuo bandymų jūra pasiekti Jungtinę Karalystę. Gemblo merija leido organizacijai naudotis dideliu namu, plytelėmis išklotomis grindimis, aukštomis lubomis. Vieną gruodžio vakarą apie tris dešimtis eritrėjiečių susėdę ratu valgė apelsinus ir siurbčiojo sodos vandenį. Fone skambėjo jų gimtosios melodijos, priešais Mergelės Marijos su kūdikiu atvaizdą degė žvakės.

„Man teko išvykti, – angliškai pasakoja 27-erių metų Despbalas, Eritrėjoje tarnavęs diakonu. – Kaip galiu vienoje rankoje laikyti kryžių, kitoje – ginklą?“ Metus mėginęs patekti į Jungtinę Karalystę ir tris mėnesius išsėdėjęs Prancūzijos kalėjime, jis vienas iš nedaugelio, kurie nusprendė atsisakyti svajonės ir prašyti prieglobsčio Belgijoje.

Miško proskynoje už Prancūzijos Diunkerko uosto, šimtai migrantų, šįkart kalbantys kurdų kalba, išnyra iš medžių tankmės, kai privažiuoja paramos agentūros sunkvežimis, atgabenęs maisto. Tvarkingai sustoję į eilutę, jie gauna dubenėlį troškinio, duonos ir vaisių. Visų jų priežastys, kodėl jie nori patekti į Jungtinę Karalystę, per daug nesiskiria nuo eritrėjiečių.

37-erių metų Samanas, be savo gimtosios kalbos, mokantis vokiečių ir gana gerai anglų kalbą, pasakoja, kad jam pavykę įsėsti į vilkiką du kartus per pastaruosius šešis mėnesius.

„Buvo didelė spūstis keliuose, ir aš, dar vienas vyrukas ir šis vaikis įšokome į sunkvežimio priekabą, – pasakoja jis apie savo paskutinį bandymą. – Atrodė tikra palaima, pagaliau pavyko, bet jau po dvidešimties minučių atskriejo policija“.

Jis atmeta tokius variantus kaip plaukimas, nors kirsti Lamanšą kokiu nors laivu galbūt ir mėgintų. „Nėra kitos išeities“, – sako jis. Grupelė vyrų, sėdintys aplink jį, tik linkčioja galva pritardami, pradeda snigti.

Vienas darbuotojas iš „Salam“ organizacijos, aprūpinančios migrantus naminiu maistu, sako, kad organizacijai pavyko rasti būstą vienai kurdų šeimai su vaikais. Jie ten praleido naktį, bet jau kitą dieną dingo, kad galėtų grįžti į mišką ir būti arčiau automobilių aikštelės.

„Prieš dešimt ar net penkerius metus patekti į šalį galėjo prireikti trijų savaičių. Dabar gali prireikti kelių mėnesių. Bet jiems kažkaip pavyksta. Ir visada pavyks“, – sako Claire Millot, jau dešimt metų dirbanti „Salam“ organizacijoje.