Noordwaardo rajono telefonų knyga – tarsi metraštis, pasakojantis apie bendruomenę, kurios jau nebėra. Čia nurodyta daugybė telefonų numerių iš namų, kurie buvo nugriauti. Kažkada aktyvaus ūkininkavimo rajonu buvęs Nyderlandų pietvakariuose esantis Noordwaardas dabar tėra didžiulis pelkynas, specialiai sukurtas potvyniams, siekiant aplinkinius miestus išlaikyti sausus.

„Dar prieš kelerius metus, jeigu būtumėte atvykę čia, rastumėte didelius gražius ūkius, kuriuose buvo auginamos bulvės ir svogūnai, – pasakojo šalimais esančio pienininkystės ūkio šeimininkas Stanas Fleerakkersas. – Dabar čia nieko nebeliko.“

Noordwaardo polderis yra vienas iš 39 rajonų, kuriuos olandų vyriausybė pasirinko programai „Vieta upei“ įgyvendinti. Pagal šią programą žemė yra atiduodama vandeniui. Tai šiuolaikinė regresinė šimtmečius gyvavusios žemės nusausinimo praktikos programa, atspindinti tai, kas laukia šalies ateityje.

Noordwaardo regionas
Foto: Vida Press

Dėl klimato kaitos jūros vandens lygiui kylant beprecedenčiu greičiu, Nyderlandų vyriausybė skuba surasti būdą, kaip vieną turtingiausių pasaulio šalių apsaugoti nuo išnykimo Šiaurės jūroje.

Jūros vandens lygio augimo prognozės svyruoja nuo kontroliuojamo lygio, jeigu jis kils palaipsniui, iki pasaulio pabaigos scenarijaus, kai valdžia tiesiog nebegalės nieko padaryti. Vyriausybės pasamdyti ekspertai patyliukais ima modeliuoti galimus ateities scenarijus.

Remiantis optimistiškesniu scenarijumi, garsieji olandų pylimai, audrų barjerai, siurbliai ir kitos prisitaikymo priemonės padės susidoroti su problema. Tačiau tai nemažai kainuos ir net tokiu atveju padės iki tam tikro lygio.

„Kitoje spektro pusėje yra kontroliuojamas apleidimas, o tai nėra malonu, nes mums reikia kažkur padėti 10 mln. žmonių, – sakė Utrechto universiteto geomokslo ir fizinės geografijos profesorius Maartenas Kleinhansas. – Kai tik apie tai sužinoma, tuomet jau viskas tampa nebekontroliuojama: nebėra jokių investicijų, ir vietos ekonomika žlunga. Tai iš tiesų yra košmariškas scenarijus, tačiau mums tai labai rimta. Košmaras, jeigu jau dabar pradėtume tam ruoštis.“

Kylantis jūros vanduo


Tam tikras jūros vandens lygio padidėjimas jau dabar neišvengiamas dėl pasaulinio klimato atšilimo ir ledo tirpimo, kurį sukėlė dešimtmečius į aplinką mestas anglies dvideginis. Jungtinių Tautų tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, kuri lygina ir vertina mokslinius duomenimis, prognozuoja, kad iki 2100 metų jūros vandens lygis pakils 30–60 centimetrų, net jei prie Paryžiaus klimato susitarimo prisijungusios valstybės įvykdys savo pažadus ir sumažins išmetamųjų dujų kiekį. Kuo greičiau bus mažinamas išmetamųjų dujų kiekis, tuo mažesnė bus nekontroliuojamo vandens lygio kilimo rizika. Tačiau išsivystęs pasaulis iki šiol sunkiai siekia užsibrėžtų tikslų.

Nyderlandų žemumos
Foto: Adobe Stock

Jeigu ir toliau bus išmetami dabartiniai dujų kiekiai, Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija prognozuoja, kad jūros vandens lygis iki 2100-ųjų pakils 84 centimetrus ir net 5,4 metro iki 2300-ųjų.
Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija taip pat perspėja, kad egzistuoja galimybė, jog vandens lygis iki 2100 metų pakils daugiau nei metrą, todėl ragina šalis, kurioms kyla rizika, atsižvelgiant į tai planuoti savo veiksmus. Toks spartus vandens lygio kilimas ir šio proceso spartėjimas ateityje nepaliks daugeliui šalių jokių galimybių išgyventi.

Kylantis vandens lygis sukuria sniego kamuolio efektą, o tai dar labiau spartina vandens lygio kilimą. Iš esmės kuo blogiau yra, tuo blogiau dar bus. Lede įstrigę šiltnamio efektą sukeliančių dujų burbulai sprogsta ir didina klimato šilimą, dėl kurio tirpsta ledynai, ir vandens lygis dar labiau kyla.

Antarkties ledo sluoksnis yra toks didelis, kad net gravitaciškai traukia vandenynus. Jam mažėjant, jūros vanduo tols nuo Pietų ašigalio, todėl jūros vandens lygis šiaurėje dar labiau kils.

„Iki šiol esame praradę jau beveik pusę Arkties ledo, o ledo sluoksniai Grenlandijoje ir Antarktidoje taip pat tirpsta ir žymiai prisideda prie jūros vandens lygio kilimo“, – sakė Utrechto universiteto poliarinės meteorologijos profesorius Michielis van den Broeke'as.

„Kažkuriuo metu šis procesas taps negrįžtamas, todėl turime elgtis labai atsargiai, kad neperžengtume šios ribos, nes priešingu atveju teks susidurti su situacija, kai jūros lygis pakils kelis metrus, o Nyderlandai, deja, su tuo tikrai nesusidoros“, – sakė ekspertas.

Potvynis Nyderlanduose 1953 metais, kuomet audra pralaužė pylimus
Foto: AP / Scanpix

Tai, su kokiu vandens lygio padidėjimu Nyderlandai gali susidoroti, priklausys nuo to, kiek šalis turi laiko pasirengti, bet kalbame apie 4–6 metus. Nyderlandų vyriausybės teigimu, esamos apsaugos nuo vandens priemonės bus efektyvios iki 2050 metų. Tačiau jų patobulinimas yra labai lėtas darbas. Pastarųjų 30 metų dabartinės apsaugos nuo potvynių priemonės leido Nyderlandams susidoroti su jūros vandens lygio kilimu tik 40 centimetrų.

Šiuo metu esama įvairių galimybių, tačiau visais atvejais bus būtini kompromisai. Paplūdimius galima pildyti smėliu, jeigu yra laiko ir pakankamai smėlio. Pylimai gali būti didinami, tačiau už jų gyvenantiems žmonėms rizika nelaimės atveju labai padidės. Be to, užtvankos yra akytos: gali išpumpuoti vandenį, bet ne druską. Dėl to didėja dirvos druskingumas, o tai turi pasekmių Olandijos žemės ūkiui.

Esami potvynio barjerai gali būti uždaryti, tačiau taip būtų blokuojamas laivų eismas į Roterdamo uostą, kuris itin daug prisideda prie Nyderlandų ekonomikos augimo. Įvairios priemonės pakrantėse veikia ir šalies žvejybos pramonę. Ir jeigu žemė yra žemiau jūros lygio, tai virš jos plaukiančios upės turi būti pumpuojamos per barjerus į jūrą, o tam reikia panaudoti daug energijos. Galiausiai pasiekiamas toks taškas, kai finansiškai tiesiog nėra prasmės gelbėti sausumą.

„Techniškai daug kas įmanoma. Galime pakelti pakrančių pylimus. Tačiau tam tikru metu privalome savęs paklausti, ar tai yra perspektyvus sprendimas, – sakė M. van den Broeke'as. – Planas B yra atsitraukimas ir dalies žemės atidavimas jūrai.“

Tai, kad jau dabar didelės šalies teritorijos skęsta, tikrai nepadeda. Šis reiškinys yra būdingas deltoms visame pasaulyje: žmonių veikla stabdo nuosėdų kaupimąsi, dėl kurio žemė iš pat pradžių ir kilo, o požeminio vandens išgavimas skatina toliau smigti žemę.

Nyderlandų žemumos
Foto: Adobe Stock

Olandijos turtų ir pramonės „deimantas“ – Randstado megapolis, kuriam priklauso Amsterdamas, Roterdamas, Haga ir Utrechtas, – yra šalies itin pažeidžiamuose ir žemiau jūros lygio esančiuose vakaruose.

„Kai kurios giliausios Nyderlandų vietos jau dabar yra 10 metrų žemiau jūros lygio, – sakė M. Kleinhansas. – Jeigu dabar prasiveržtų, vanduo tikrai pasiektų Utrechtą centrinėje Nyderlandų dalyje. Tai tikrai baimę kelianti situacija, iš tiesų juntamas apgaulingas saugumo jausmas.“

Kokia laukia ateitis?


Olandai didžiuojasi savo gebėjimu valdyti vandenį. Šalies turtai, institucinis pasirengimas ir technologijos suteikia jai pranašumą prieš kitas žemiau jūros lygio esančias pasaulio vietas. Politikai palaiko tvirtą ryšį su mokslo bendruomene, taip pat vyksta efektyvus bendravimas tarp institucijų. Iki šiol didelio masto kovos su potvyniais darbai buvo labiau reakciniai, nes juos paskatindavo didelio masto nelaimės, pavyzdžiui, 1953 metų audra, kai vanduo prasiveržė pro pylimus ir užtvindė beveik dešimtadalį dirbamos žemės. Tada žuvo 1836 žmonės, buvo sunaikinta daug namų, nuskendo dešimtys tūkstančių gyvūnų.

Potvynis Nyderlanduose 1953 metais, kuomet audra pralaužė pylimus
Foto: Vida Press

Dabar Nyderlandų vyriausybė mėgina imtis prevencinių priemonių. Šiuo metu šalyje yra parengti keli galimų veiksmų scenarijai: stiprinti esamas priemones, taip pat – kovoti su vandeniu ir iš jo atsikovoti žemę bei formuoti salas. Be to, siekiama nustatyti Nyderlandų vietas, kurias galima išsaugoti, ir tas, kurias galima atiduoti jūrai. Svarstomi ir variantai statyti pylimus ir pumpuoti vandenį bei kurti dirbtines upės slėnio dalis, kurios būtų apsemiamos per potvynius. Be to, galvojama apie plūduriuojančių namų statybą arba statyti namus ant polių.

Mėgindama padėti pasirinkti geriausią variantą pasirengti nežinomybės kupinai ateičiai, mokslininkė Marjolijn Haasnoot sukūrė tam tikrą modelį, kuris analizuoja potencialius ateities scenarijus ir nurodo, kokių veiksmų reikia imtis.

Ji nemano, kad dar per ateinančius šimtą metų olandams teks atsitraukti ir užleisti teritoriją jūrai, tačiau perspėja, kad kai kurios kitos priemonės, nors techniškai ir įmanomos, gali būti kenksmingos. Pavyzdžiui, kelti pylimus, mažinti priimtino potvynio riziką, aktyviau pumpuoti ir uždaryti audros barjerus, nemažai kainuos, o ir kai ko teks mainais atsisakyti.

Be to, ji perspėjo, kad ateitis gali atnešti tai, su kuo olandams iki šiol neteko susidurti. „Egzistuoja tikimybė, kad po 2050 metų jūros vanduo kils gerokai sparčiau, todėl mums reikia imtis daugybės veiksmų per labai trumpą laiką, – sakė ji. – Kai kurie šių veiksmų gali būti didelio masto. O mes neturime tokios patirties.“

Potvynis Nyderlanduose 1953 metais, kuomet audra pralaužė pylimus
Foto: Vida Press

Protestai


Spalį olandų ūkininkai visoje šalyje blokavo miestus savo traktoriais, protestuodami prieš vyriausybės pastangas riboti azoto taršą, dėl kurios daugiausia kalti žemės ūkio ir statybų sektoriai. Kariuomenė buvo iškviesta ginti Hagos, o keturios regioninės vyriausybės galiausiai buvo priverstos atsisakyti planuotų priemonių. Vėliau statybininkai su traktoriais ir ekskavatoriais surengė panašių protestų ir sukėlė 380 kilometrų nusidriekusias automobilių spūstis.

„Tai turės pasekmių daugybei dešimtmečių ir amžių. Reikia labai drąsaus politiko, – sakė Utrechto universiteto profesorius M. van den Broeke'as. – Olandijoje vis dar didelė gyventojų dalis nežino arba nesidomi šiomis problemomis, todėl reikia labai tvirtos vadovybės, kad būtų įgyvendinti pokyčiai.“

Utrechto universiteto profesorius M. Kleinhansas mano, kad visuomenėje įsivyravęs saugumo ir pasitikėjimo jausmas kalbant apie apsaugą nuo potvynių yra apgaulingas.

„Šis įsitikinimas yra paremtas praeitimi, – sako jis. – Mes susiduriame su kažkuo baisiausiu žmonijos istorijoje ir veikiausiai geologijos istorijoje. Iki šiol nesame susidūrę su tokiu iššūkiu ir nesame jam pasiruošę.“

Potvynis Nyderlanduose 1953 metais, kuomet audra pralaužė pylimus
Foto: Vida Press

Vietos vandeniui


Galiausiai Nyderlandams gali nebelikti kitos galimybės, kaip tik prisitaikyti arba galbūt pasitraukti. Grupelė ūkininkų iš Overdiepse polderio, esančio netoli iškeldintų Noordwaardo pelkynų, demonstruoja olandiškojo modelio ribas. Iš nedidelio straipsnio vietos laikraštyje Stanas Fleerakkersas ir 15 jo kolegų ūkininkų pirmą kartą sužinojo, kad jų žemės yra įtrauktos į „Vietos upei“ programą, kuri buvo pradėta įgyvendinti po 1995 metų Reino potvynio, kai teko evakuoti 250 tūkst. žmonių.

„Mes žinojome, kad pralaimėsime, jeigu stosime į kovą su valdžia, – pasakojo ūkininkas. – Mes nusprendėme dirbti kartu su vyriausybe ir sukurti savo planą. Norime čia likti, norime ūkininkauti, norime plėstis.“

Užuot pasitraukę, pusė ūkininkų įtikino valdžią padėti jiems likti. Ir galutinis rezultatas yra tikras inžinerinio ir planavimo sumanumo pavyzdys. Ūkininkai dabar gyvena dideliuose skandinaviško stiliaus namuose ant pylimų, iškeltų virš aplinkinių lankų maždaug šešis metrus. Namai su artimiausiu kaimu yra sujungti į tokį patį aukštį pakeltais keliais. Žiemą ūkininkai gyvulius laiko taip pat ant pylimų pastatytuose ūkiniuose pastatuose.

Šiems ūkininkams buvo leista likti savo žemėse, tačiau jiems teko susitaikyti, kad tam tikru metu jų žemės bus tyčia užlietos siekiant apsaugoti netoliese esančius miestus. Jų laukų gale esantis pylimas, už kurio konteineriniai laivai plaukia Maso upe, specialiai buvo pažemintas, kad upės vanduo, viršijęs tam tikrą lygį, galėtų išsilieti į laukus. Paskaičiuota, kad laukai bus užlieti kartą kas 25 metus, o dukart per 100 metų prognozuojamas itin didelis potvynis.

Nyderlandų žemumos
Foto: Adobe Stock

Išlieka klausimas, ar toks požiūris yra pritaikomas kalbant apie kylantį jūros vandens lygį. Overdiepse ūkininkai buvo perkelti ekonominio pakilimo metais, kai buvo ir pinigų, ir laiko. Perkelti tik 16 ūkininkų prireikė laiko nuo 1999 iki 2015 metų. Ir kiekvienas proceso etapas buvo „pateptas“ pinigais.

Valstybė S. Fleerakkerso senąjį ūkį nupirko brangiai. Vyras liko gyventi ir dirbti jame, kol valdžia jam pastatė naują pakeltą namą. Jeigu potvynis kils ne žiemos mėnesiais, valstybė jam vis tiek kompensuos bet kokius nuostolius ir prarastus pasėlius. Be to, S. Fleerakkersas su valdžia pasirašė susitarimą, kad ši nupirks jo ūkį už tiek pat, kiek ūkiai kainuoja ne potvynių zonose, jeigu kada sugalvos išsikelti.