Sukrečiantis įvykis, paprastai vadinamas Aberfano tragedija, pareikalavo 144 žmonių gyvybių. 116 iš jų buvo vaikai.
1966-ųjų spalio 29-ąją pagerbti žuvusiųjų atminimą ir pareikšti užuojautą jų artimiesiems į Aberfaną atvyko Didžiosios Britanijos karalienės Elžbieta II ir jos vyras princas Philipas. Diena anksčiau iš nuolaužų buvo iškelta paskutinė auka.
Praėjus daugiau nei pusei amžiaus Velso kaimą ištikusi tragedija buvo pavaizduota seriale „The Crown“ – filme, kuriame aktorė Olivia Colman suvaidino brandaus amžiaus karalienę Elžbietą II.
Kaip viskas vyko
Akmens anglių kasyklos sąvartynas – iš šachtų iškastos žemės, sukėlusios Aberfano tragediją, likus aštuonetui metų iki nelaimės buvo pradėtos pilti aukštoje, virš kaimo iškilusioje teritorijoje.
Nepaisant oficialiai paskelbtų anglių kasybos pramonę prižiūrinčios korporacijos „National Coal Board“ (NCB) nuostatų, uolienų krūvos riogsojo tokioje srityje, po kuria tekėjo gruntiniai vandenys.
Tą dieną, kai įvyko tragedija, sąvartynas buvo pasiekęs beveik 34 metrų aukštį. Jame buvo daugiau nei 200 tūkst. kubinių metrų bergždo.
Negalima sakyti, kad niekas neįžvelgė bergždo sąvartyno keliamos grėsmės. Apie nerimą dėl to, kad tiesiai virš vietinės mokyklos augantys kalnai kelia tam tikrą pavojų, byloja 1963 metais į NCB atkeliavęs laiškas. Pagrindinė jo tema – pavojus, kurį kelia už Pantglas mokyklos auganti anglingo šlamo kalva. Deja, NCB nesiėmė jokių veiksmų, kad užkirstų kelią siaubingam incidentui.
Taigi, neverta stebėtis, kad, įvykus tragedijai, skausmo palaužta Aberfano bendruomenė tūžmingai ir atvirai piktinosi organizacijos aplaidumu.
Kelias savaites prieš tragediją, kuri, šiaip ar taip, nebuvo neišvengiama, kaimelį plovė gausios liūtys. Lietaus vandens prisikaupė ir sąvartyne, todėl bergždas ėmė dalytis, dumblėti.
Nuo bendros masės atsidalijusi nuošliauža dideliu greičiu pajudėjo nuokalnėn. Sugriovusi du jos kelyje stovėjusius namus ji grėsmingai ir nestabdomai artėjo prie mokyklos.
Tik prasidėjus pamokoms, mokyklos pastatą užgriuvo tiršto dumblo ir nuolaužų lavina. Jei nuošliauža būtų pajudėjusi vos pusvalandžiu anksčiau, kai mokykla dar buvo tuščia, arba trimis valandomis vėliau, kai turėjo prasidėti pertrauka, daugybės vaikų žūčių būtų pavykę išvengti.
Deja, nutiko kitaip – kaimeliui teko atsisveikinti su daugiau nei šimtu vaikų ir 5 mokytojais, buvusiais po kasyklos sąvartynu palaidotoje mokykloje.
Lig paskutinės akimirkos mokyklos personalas darė viską, ką galėjo, kad apsaugotų nuo nelaimės jų globai patikėtus vaikus.
Valgyklos darbuotoja Nansi Williams pati žuvo, bet prieš pat mirtį savo kūnu stengėsi pridengti penkis vaikus. Visas penketas išgyveno tik dėl jos pasiaukojimo.
Jeffas Edwardsas, paskutinis gyvas iš mokyklos griuvėsių ištrauktas vaikas, prisiminė, kaip smogus nuošliaužai visur buvo girdėti bendramokslių verksmas ir šaižūs riksmai.
„Ilgainiui vaikai vis labiau rimo – jų gyvybės viena po kitos geso. Užverstose erdvėse ėmė stigti oro“, – pasakojo išgelbėtasis.
Įvykiai po Aberfano tragedijos
Reaguodami į Aberfane įvykusią nelaimę, vietos gyventojai, kalnakasiai ir greitosios pagalbos darbuotojai, padedami savanorių, darė viską, kas įmanoma, siekdami išgelbėti kuo daugiau griuvėsiuose įkalintų žmonių.
Nors gelbėjimo darbai truko ištisą savaitę, išgelbėti pavyko tik tuos, kurie buvo rasti nelaimės dieną. Paskutinis gyvas žmogus iš nuolaužų buvo ištrauktas vėlai vakare – 23.00 val.
Į nelaimės vietą buvo atvykęs Velso televizijos žurnalistas Johnas Humphrysas. Jo atmintin ilgam įstrigo šachtininkų ir vaikų tėvų desperatiškos pastangos kastis pro griuvėsius ir ieškoti nelaimės aukų.
„Išgirdę tą siaubingą žinią, šachtininkai metė darbą anglių kirtavietėje, priklausiusioje kasykloms, dėl kurių veiklos ir atsirado tas baisus sąvartynas, ir paskubomis ėmė kopti iš šachtos“, – sakė J. Humphrysas.
„Kai atvykau, jie jau buvo nelaimės vietoje, vis dar juodais, nuo prakaito ir ašarų baltai ruožuotais veidais. Jie kasė, meldėsi ir verkė. Daugelis turėjo viltį prisikasti iki savo vaiko“, – pasakojo žurnalistas.
Pasak J. Humphryso, gelbėjimo darbai nenutrūko ir tada, kai jau nesigirdėjo žemėmis užverstų žmonių šauksmų. Vienintelis gelbėtojų tikslas tada galėjo būti ištraukti žuvusiuosius.
„Vyrai kasė ištisą dieną ir ištisą naktį. Taip pat ir kitą dieną. Jie kasė ir tada, kai jau nesigirdėjo prislopintų riksmų, kai viltis visiškai užgeso. Jie nesiliovė. Tačiau ieškojo jau tik kūnų“, – sakė J. Humphrysas.
Dėl įvykusios nelaimės nemažai Aberfano gyventojų patyrė sveikatos problemų. Buvo ir tokių, kuriems pasireiškė potrauminio streso sukelti sutrikimai. Žinoma, buvo imtasi ieškoti Aberfano tragedijos kaltininkų. Pirmasis viešas tyrimui skirtas posėdis įvyko lapkričio 2 d.
Net 70 dienų buvo klausomasi 136 liudininkų parodymų. Atvejo nagrinėjimas yra ilgiausiai užsitęsęs tyrimas Didžiosios Britanijos istorijoje.
Tyrimo išvadose daugiausia atsakomybės priskiriama korporacijai NCB. „Specialusis teismas būtų sugaišęs kur kas mažiau laiko, jei „National Coal Board“ atstovai nebūtų atkakliai priešinęsi kiekvienam bandymui apkaltinti tuos, kurie akivaizdžiai yra kalti, t. y. juos pačius“, – nurodoma tyrimo ataskaitoje.
Kitų metų rugpjūčio 3 d. paskelbtose tyrimo išvadose konstatuojama, kad kaltę dėl tragedijos tenka dalytis (ne lygiomis dalimis) pagrindinei „National Coal Board“ būstinei, pietvakariniam jos padaliniui „South Western Divisional Board“ ir konkretiems asmenims.
„Mūsų tvirtu ir bendru įsitikinimu, Aberfano tragedijos galėjo ir turėjo būti išvengta“, – nurodoma ataskaitoje. Joje taip pat akcentuojama, kad gilų liūdesį keliančią aukų statistiką lėmė aplaidus požiūris, neišmanymas ir neefektyvi komunikacija.
Aberfano tragedijos dieną buvo įsteigtas Aberfano tragedijos memorialinis fondas. Į jį pavyko surinkti maždaug 88 tūkst. aukų. Bendra paaukotų pinigų suma – apie 1,75 mln. svarų sterlingų (2 mln. eurų pagal dabartinį kursą).
Vis dėlto 150 tūkst. svarų sterlingų (178 tūkst. eurų) iš fondo buvo paimti. Šią sumą buvo nuspręsta skirti likusios sąvartyno dalies likvidavimui. Toks žingsnis sukėlė ūmų ir taip įskaudintos visuomenės pasipiktinimą.
Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po tragedijos Didžiosios Britanijos vyriausybės iniciatyva iš fondo paimta suma buvo sugrąžinta.
Dar po dešimtmečio Velso asamblėja skyrė fondui 1,5 mln. svarų sterlingų (1,8 mln. eurų), o dar pusė milijono buvo pervesta labdaros organizacijai „Aberfan Education Charity“.
Aberfano tragedija seriale „The Crown“
Nors kai kurie serialo „The Crown“ gerbėjai gyrė filmo kūrėjus už visuomenės švietimą ir informacijos apie Aberfano tragediją sklaidą, radosi ir kritikų, nepatenkintų pateikta nelaimės traktuote.
Keletas asmenų socialiniame tinkle „Twitter“ prisipažino ničnieko nežinoję apie Aberfano tragediją, atkurtą trečioje pastarojo sezono serijoje.
„Kol nebuvau matęs Aberfano tragedijai skirtos „The Crown“ serijos, neturėjau nė menkiausio supratimo apie tai, koks siaubas tada įvyko“, – rašė vienas internautas.
„Kai Aberfaną ištiko ta nelaimė, aš nebuvau nė gimęs. Nežinojau net apie to kaimo egzistavimą. Labai svarbu priminti apie tokias katastrofas, šviesti žmones“, – rašė kitas.
Žmonės tvirtino, kad Aberfano tragedijos sukeltas skausmas Pietų Velse juntamas iki šiol.
„Nors teturėjau 10 metų, aiškiai prisimenu, kad tąsyk pirmąkart mačiau verkiantį tėvą. Tragedija buvo tokia baisi, kad iš skausmo plyšo širdis“, – prisipažino socialinio tinklo naudotojas.
Radosi ir tokių serialo žiūrovų, kuriems nepatiko, kad aktorės Olivios Colman įkūnytai karalienei atvykimo į nelaimės ištiktą Velso kaimą scenoje liepiama pademonstruoti reikiamas emocijas.
Kiek vėliau O. Colman prabyla: „Šluosčiausi visiškai sausas akis, bet per stebuklą niekas to nepastebėjo.“
Vienas filmo žiūrovas karalienės povyzą tame epizode pavadino kietaširdiška.
„The Crown“ prodiuseriai turėtų gėdytis! Vaizduoti karalienę kaip beširdę Aberfano tragedijos kontekste yra absurdiškas sumanymas. Kanale „YouTube“ galima rasti vaizdo įrašą, kuriame nufilmuotas jos apsilankymas. Iš jo akivaizdu, kad karalienė liūdi“, – nurodė pasipiktinęs pilietis.
Kaip kartą yra skelbta, vienas iš poelgių, dėl kurių monarchė labiausiai gailisi, buvo sprendimas laukti net aštuonias dienas po tragedijos ir joms praėjus vykti į Aberfaną.
„Manau, kad po laiko ji suprato, jog galėjo atvykti kiek anksčiau. Tai buvo visiems mums pamoka, kad pareikšti užuojautą reikia atvykus tuojau pat. Esu įsitikinęs, kad žmonės to tiesiog troško“, – sakė seras Williamas Heseltine‘as, tragedijos dienomis dirbęs karališkoje spaudos tarnyboje.