Nors B. Johnsono vadovaujama Konservatorių partija gerokai aptrupino leiboristų raudonąją sieną Anglijos šiaurėje ir Velse, be to, kaip laimėtoja dominavo Anglijoje, masinio Škotijos rinkėjų palaikymo sulaukti nepavyko: iš kai kurių sričių gauti rezultatai buvo priešingi 2017 metais iškovotai pergalei, todėl gali būti, kad teks išgirsti tiksint šalies vientisumui grėsmingą laiko bombą.
Šiaurės Airijoje už „Brexit“ agituojančios Demokratinės junionistų partijos lyderis Nigelis Doddsas, parėmęs mažumos konservatorių vyriausybę po 2017 metų rinkimų, neteko vietos Šiaurės Belfaste.
Dėl rinkėjų noro likti Europos Sąjungoje pralaimėjimą patyrė dar vienas jo partijos narys.
Nicola Sturgeon, Škotijos nacionalinės partijos lyderė, jau paminėjo, kad akivaizdus jos partijos pranašumas įpareigoja antram referendumui dėl nepriklausomybės, todėl galima sakyti, kad jos ir B. Johnsono keliai artėja prie susikirtimo taško.
Ir tai suprantama: naujoji konservatorių dauguma tvirtina, kad „Brexit“ dabar įvyks neabejotinai, bet tokiu atveju Škotija būtų išvilkta iš Europos Sąjungos prieš jos pačios valią.
Toks scenarijus – priešiškumo tarp Škotijos nacionalinės partijos ir Londono garantas, galintis privesti net prie labiausiai įtemptų šiaurės ir pietų santykių – tokių, apie kuriuos nėra kalbėta nuo 9-ojo praeito amžiaus dešimtmečio, kai šalies ministre pirmininke buvo Margaret Thatcher.
„B. Johnsonas turi teisę išvesti Angliją iš ES. Bet jis privalo pripažinti, kad aš turiu teisę pasiūlyti Škotijai kitokią ateitį“, – transliuotojui BBC yra sakiusi N. Sturgeon.
Spaudimas dėl nepriklausomybės
Politine prasme Škotija ir Anglija atrodys tarsi dvi absoliučiai skirtingos šalys. Tokia situacija sudarys galimybę Škotijos nacionalinei partijai daryti spaudimą dėl dar vieno referendumo nepriklausomybės klausimu.
Ir tai nebūtinai reiškia, kad visi, balsuojantys už Škotijos nacionalinę partiją, nori atsiskirti nuo Jungtinės Karalystės. Turint omenyje leiboristų nesėkmę Škotijoje (kur prieš tai nepasisekė liberaldemokratams), Škotijos nacionalistų politinė jėga gali tapti savotiška priebėga apleistiems pasilikimo stovyklos šalininkams.
Teritorijos, balsavusios prieš nepriklausomybę, pavyzdžiui, centrinėje dalyje esantis Stirlingas, šį kartą palaikė Škotijos nacionalinę partiją. Ekspertai sako, kad toks buvo planuotas leiboristų šalininkų, nusprendusių padėti SNP atimti mandatą iš jį 2017 metais gavusio konservatoriaus Stepheno Kerro, sprendimas.
Jeigu nepriklausomybė būtų išskirtinai politinis sprendimas, toks žingsnis nekeltų abejonių. Deja, kyla nemažai ekonominių klausimų, dėl kurių Škotija atmetė galimybę atsijungti. Po 2014 metais įvykusio referendumo tie klausimai taip ir liko neišspręsti.
B. Johnsonas – Konservatorių ir junionistų partijos lyderis – yra pasakęs, kad nesuteiks Škotijai galimybės surengti dar vieno referendumo, ir tai, kad dabar yra laimėjęs daugumą, reiškia, jog to ir neturės daryti.
Tiktai jei Škotijos nacionalinė partija su tokiu pat trenksmu laimės rinkimus į Škotijos parlamentą 2021-aisiais, kuriuose, tikėtina, dalyvaus su nepriklausomybės siekiu paremta platforma, įtampa tarp Škotijos ir Londono gali ypač padidėti.
Kita vertus, negalima pamiršti, kad Škotijos nacionalinė partija valdančiąsias pozicijas jau užima daugiau nei dešimtmetį, o visos partijos ilgainiui išsikvepia, tampa neatsparios skandalams arba praranda rinkėjų prielankumą.
Todėl dabartinis jos atkaklumas nebūtinai žada trokštamus rezultatus siekiant nepriklausomybės.
Neramios mintys Šiaurės Airijoje
Tokia ryški konservatorių dauguma neabejotinai turės įtakos ir taip gana komplikuotai Šiaurės Airijos politinei situacijai. Dauguma junionistų B. Johnsono „Brexit“ susitarimą įvardija kaip tikrų tikriausią išdavystę ir mano, kad jis atriboja provinciją nuo likusios Jungtinės Karalystės, viduryje Airijos jūros nustatydamas sienos ribą.
Taip pat nuogąstaujama, kad „Brexit“ prikels primirštus vadinamųjų Bėdų laikotarpio – dešimtis metų trukusių religinių respublikonų (nacionalistų) ir lojalistų (jonionistų) nesutarimų – vaiduoklius.
Konservatorių pergalė taip pat gali paskatinti spekuliacijas, kad ateityje jaunesni ir labiau proeuropietiškai nusiteikę junionistai sieks nutraukti ryšius su pagrindine valstybės teritorija. O Airija pasiliks Europos Sąjungos sudėtyje.
Šiaurės Airijos vaidmuo Vestminsterio politikoje pastaraisiais metais buvo itin svarbus, tik, panašu, dabar situacija keisis. Tai, kad B. Johnsono politinė jėga pirmalaikiuose rinkimuose iškovojo tokią ryškią persvarą, reiškia, kad premjeras galės be didesnių pastangų sėkmingai ignoruoti Šiaurės Airijos politinių jėgų valią.
Kad ir kas benutiktų po „Brexit“ (ar tai būtų skaudžios ekonominės Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos pamokos, ar nauji įtampos Šiaurės Airijoje šaltiniai), su tuo tvarkytis teks būtent B. Johnsonui.
Šis subtilių išbandymų, patikrinsiančių amžius skaičiuojančių paskirus Jungtinės Karalystės elementus jungiančių ryšių tvirtumą, iššūkis dar kartą atkreipia dėmesį į faktą, jog tikrai neaišku, ar B. Jonhsonas bus pajėgus išlaikyti šalies vienybę.