Krizė sudrebino praėjus dvejiems metams po to, kai Maltos žurnalistė Daphne Caruana Galizia, viena garsiausių šalies tiriamosios žiniasklaidos atstovių, žuvo sprogus jos automobilyje padėtai bombai.
Šių metų lapkritį vienam įtariamam tarpininkui šalies valdžia pasiūlė malonę, jei jis nurodys žurnalistės nužudymo organizatorių. Netrukus po tokio pasiūlymo, praėjusią savaitę, dėl žurnalistės nužudymo buvo sulaikytas vienas iš turtingiausių šalies verslininkų, Yorgenas Fenechas.
Jis buvo sulaikytas savo jachtoje, kai bandė sprukti iš šalies. (Y. Fenechas, kuriam dar nepateikti kaltinimai, vėliau buvo paleistas už užstatą).
Y. Fenecho verslo interesai labai įvairūs, apimantys tokias sferas, kaip nekilnojamasis turtas, viešbučiai, lošimo namai, energetika ir laivyba. Grupei „Tumas Group“, kuriai jis dar neseniai vadovavo, priklauso aukščiausias Maltoje pastatas, dangoraižis „Portomaso Business Tower“; kitai bendrovei, su kuria jis siejamas, suteikta koncesija valdyti Valetos uostą.
„Tumas“ taip pat yra dalinė įmonės „ElectroGas Malta Ltd.“ savininkė, – ši įmonė buvo pasirinkta vykdyti vyriausybės globojamą projektą, elektros, generuojamos iš suskystintų gamtinių dujų, įmonės statybas, – tokiu projektu tikimasi sumažinti elektros energijos kainas.
D. Caruana Galizia domėjosi šiuo projektu, kuris susaisto vyriausybės kontroliuojamą komunalinių paslaugų bendrovę „Enemalia Plc.“ ilgalaike sutartimi dėl dujų bei elektros pirkimo iš „ElectroGas“.
2017 metų vasarį ji paskelbė keistą įrašą tinklaraštyje, siejantį keturis Maltos politikus – premjerą Josephą Muscatą; jo personalo vadovą Keithą Schembrį; vyriausybės ministrą Konradą Mizzį; ir buvusį ministrą bei Europos komisarą Johną Dallį – su Dubajaus bendrove, pavadinimu „17 Black Ltd.“. Vėliau tą patį mėnesį ji vėl paminėjo tą įmonę, kaip „bendrovę, kurią tie sukčiai naudojo pinigams į Dubajų ir iš jo perkelti“.
Po D. Caruanos Galizios nužudymo kiti žurnalistai tęsė jos tyrimą nuo tos vietos, kur ji baigė, ir pranešė, kad „17 Black“ buvo įsteigta atlikti mokėjimus K. Schembrio ir K. Mizzio valdomoms Panamos įmonėms. 2018 metais Y. Fenechas buvo įvardintas kaip „17 Black“ savininkas.
K. Schembris ir K. Mizzis atsistatydino, policijai rimtai susidomėjus jų ryšiais su Y. Fenechu. Chrisas Cardona, ekonomikos ministras ir valdančiosios leiboristų partijos lyderio pavaduotojas pranešė „laikinai save nušalinantis iš šių pareigų, tol, kol bus užbaigtas tyrimas.
Visi paminėti politikai neigia nusižengę. J. Muscatas, kuris atlaikė balsavimą dėl pasitikėjimo savo partijoje, yra ryžtingai nusiteikęs išsilaikyti valdžioje, bet demonstrantai antradienį apmėtė kiaušiniais ir monetomis jo artimiausius bendražygius ir pareikalavo, kad ir jis atsistatydintų.
J. Muscatui būtų patartina pasekti Slovakijos premjero Roberto Fico pavyzdžiu, – šis atsistatydino praėjusiais metais, nelaukdamas tiriamosios žiniasklaidos atstovo Jano Kuciako ir jo sužadėtinės Martinos Kusnirovos nužudymo tyrimo rezultatų.
Atliekant šį tyrimą dėmesys palaipsniui nukrypo į oligarchą Marianą Kocnerį, kuris kovą buvo apkaltintas žmogžudystės užsakymu (jis savo kaltės nepripažino). R. Fico atsistatydinimas leido jo partijai, SMER, likti valdžioje, nepaisant M. Kocnerio plačių ryšių su jos politikais, nors to toli gražu nepakanka pergalei per 2020 metų rinkimus užtikrinti; faktai, kurie bus atskleisti per kitą mėnesį prasidėsiantį teismą, galbūt pasotins visuomenės rūstį.
Slovakija ir Malta į Europos Sąjungą įstojo 2004 metais, abi šalys prie bloko prisijungė, kaip patikimai funkcionuojančios liberalios demokratinės valstybės ir rinkos ekonomikos. Iš dviejų tik Slovakija yra postkomunistinė šalis, bet abiejose valstybėse garsiai nuskambėjusios tiriamosios žurnalistikos atstovų žmogžudystės atskleidė gąsdinančią tendenciją – „valstybės uzurpacijos“, vykdomos oligarchų, gąsdinantį mastą.
Perėjimas nuo planinės ekonomikos nėra prielaida atsirasti įtakingiems verslininkams, kurie kaupia savo turtus kliaudamiesi artimomis draugystėmis su vyriausybės pareigūnais.
Lygiai kaip ir negalima teigti, jog prisijungimas prie Europos Sąjungos kliudo oligarchams sukaupti turtus ir įtaką.
Tokie sukrečiantys įvykiai kaip D. Caruanos Galizios bei J. Kuciako nužudymas, laimei, yra reti. Bet jeigu su korupcija kovojantys reporteriai nebus nužudomi Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose ES „senbuvėse“ – arba, tarkim, Jungtinėse Valstijose, – tai dar nereiškia, kad šios šalys yra atsparios valstybės „privatizacijai“.
Tam tikra prasme žmogžudysčių trauma padeda paveiktoms valstybėms išsivalyti: net mirę žurnalistai ir toliau atlieka kovotojų su blogiu vaidmenį.
Visur kitur korupcija tiesiog toliau pūliuoja. Tai, kas nutiko Maltoje ir Slovakijoje, gali nutikti bet kurioje, iš pirmo žvilgsnio, stabilioje šalyje, besididžiuojančioje savo demokratinėmis institucijomis ir griežtomis taisyklėmis, reglamentuojančiomis vyriausybių bei verslovių sąveiką.
