Liudmila interviu BBC Rusijos tarnybai metu prisipažino neseniai iš Ukrainos sostinės Kijevo persikėlusi į šalies gilumą, nes nematė kito būdo, kaip išsigelbėti nuo dusinančio žurnalistų dėmesio.
L. Ignatenko sakė netgi sulaukusi priekaištų, kodėl būdama nėščia neapleido savo vyro ligoninėje. Deja, naujagimis išgyveno vos porą valandų: mergaitė, Vasilijaus prašymu pavadinta Nataša, gimė dviem mėnesiais per anksti su įgimta kepenų ciroze.
Ją palaidojo šalia tėvo. Po kelerių metų Liudmilai gimė sūnus Anatolijus. Jo tėvo moteris nemini, žinoma tik tiek, jog antrą kartą ji netekėjo ir nuo pradžių planavo sūnų auginti viena.
„Buvo labai skaudu žiūrėti, tarsi vėl viską išgyvenčiau iš naujo. Ir tas seriale rodomas melas... Labai daug melagingų kadrų. Rodė, kad Vasia šaukia. O jis iš tikrųjų buvo itin kantrus, ramus ir niekada neprarandantis savitvardos. Tikrai nebuvo isterikas“, – pastabų serialo kūrėjams negailėjo moteris.
Nuo tada, kai pasirodė serialas, Liudmila sutiko duoti interviu pirmą kartą. Olga Malčevskaja iš BBC tarnybos rusų kalba tapo savotiška jos patikėtine, sužinojusia, kaip „Černobylis“ pakeitė tikrosios L. Ignatenko gyvenimą.
„Sužinojusi, kad apie mane kurs serialą, pajutau apmaudą ir didžiulį nejaukumą. Kodėl manęs nepakalbino, kodėl su manim nepakalbėjo, kodėl tam neparuošė manęs, kaip žmogaus? Na, kad čia viskas taip ir taip, kuriame serialą apie tave ir tavo vyrą“, – apmaudą žurnalistei liejo moteris.
L. Ignatenko taip pat tvirtina HBO nedavusi jokio rašytinio sutikimo ekranizuoti jos istorijos. Moteris pasakoja, kad prieš dvejus metus jai paskambino HBO atstovė, papasakojo apie „Černobylio“ planus ir pakvietė tapti konsultante. Ji sutiko.
„Ji man skambino, kelis kartus kalbėjomės telefonu. Ir viskas, tuo ir baigėsi. Tada dingo tarsi į vandenį, niekas neskambino, niekas nerašė. Kai serialas jau buvo sukurtas, sužinojau, kad aš – pagrindinė veikėja. Būta daug skambučių iš Maskvos, bet su niekuo nesikalbėjau“, – sakė moteris.
HBO pateikia savo paaiškinimą.
„Filmavimo grupė kelis kartus kreipėsi į Liudmilą tiek prieš, tiek per filmavimus – norėjo supažindinti ją su projektu ir jos istorijos interpretacija seriale. Bendraujant moteris nė karto neišsakė jokių prieštaravimų, kad naudojama jos ar jos vyro Vasilijaus istorija“, – žurnalistus patikino kalbinti HBO atstovai.
L. Ignatenko pasakojo, kad po milžiniškos serialo sėkmės gyventi Kijeve jai pasidarė neįmanoma.
„Prasidėjo buto apgultys. Tas spaudimas ir dėmesys pasiekė tokį lygį, kad žurnalistai ėmė nesibodėti kišti koją tarp durų ir bandyti prieš mano valią kurpti interviu. O ką aš jiems galiu pasakyti, jeigu apie serialą nieko nežinojau? Sužinojau iš reklamos, kad rodo filmą apie mane. Buvau kaip reikiant sugniuždyta, jaučiausi taip, tarsi manimi pasinaudojo. Nebeturėjau nė sekundės ramybės, telefonas kaito nuo skambučių. Kadangi iš manęs atėmė ramybę, teko palikti namus Kijeve“, – prisipažino moteris.
Kas čia tas tratata
Interviu BBC moteris pasakojo, kaip atsidūrė Pripetėje ir kaip susipažino su būsimuoju vyru.
„Gerai mokiausi, tad kaip paskatinimą gavau paskyrimą į Pripetę. Jaučiausi lyg atsidūrusi rojuje, miestas buvo įstabaus grožio. Net ir mamai rašiau: mama, čia tiek jaunų žmonių. Ir tiek mažų vaikų.
Kiekviename žingsnyje – po du ar tris vaikus vienoje šeimoje. Kaip gera buvo po Pripetę vaikščioti. Miestas tiesiog skendo žalumoje. Tą vakarą buvau su draugais. Bendrabutyje, kur gyveno ugniagesiai. Sėdėjome virtuvėje ir gėrėme arbatą. Ir tada įlėkė Vasia. Toks vikrus, tikras gyvsidabris. Ir pradėjo kažką: tra-ta-ta-ta. Aš ir sakau: Viešpatie, kas čia tas tratata. Nusijuokiau. O jis man: tik žiūrėk, tas tratata dar taps tavo vyru. Atsakiau, kad to tai jau nebus. Nuo to vakaro nebesiskyrėme, pradėjome susitikinėti“, – kalbėjo moteris.
Pora gyveno Pripetėje. L. Ignatenko neužmiršo ir to, kaip susipažino su būsimo vyro tėvais.
„Vieną dieną jis pasakė, kad turime aplankyti jo tėvus. O aš nepasiruošusi, nagus nusilakavusi tokia prisirpusių vyšnių spalva. Bijojau, kad sutiks nelabai svetingai. Jo tėvas man įdavė kepalą duonos ir paliepė: „Na, dukrele, paraikyk.“ Paėmiau kepalą, peilį ir, laikydama rankose, raikiau riekę po riekės. Tėvas žiūrėjo, žiūrėjo ir tarstelėjo sūnui: „Vasia, o mes jau bijojome, kad tu mums kažkokią fyfą atvežei. Ji moka raikyti duoną, vadinasi, mokės ir visą kitą.“ Visi kartu papietavome ir išsiruošėme į daržą“, – toliau kalbėjo moteris.
„Žinojome, kad mūsų miestas ypatingas, saugomas, aukščiausios kategorijos. Tik niekas nenumanė, kad jį ištiks aplinkosauginė katastrofa. Kaip kad buvo parašyta iškaboje: lai dirba atomas, o ne karys“, – pasakojo ji.
Toks buvo Pripetės šūkis.
Apie radiaciją nežinojo
4-ame Černobylio reaktoriuje sprogimas įvyko 1986 metų balandžio 26 dieną, o skubi evakuacija paskelbta tik 28 dieną. Tada, pasak moters, ir pradėjo aiškėti, kad įvyko katastrofa.
„Kai Vasia atsidūrė Maskvos ligoninėje, daugiau ar mažiau pradėjau įsivaizduoti, kas dedasi“, – sakė ugniagesio našlė.
Ji atmeta kritiką dėl to, kad, laukdamasi kūdikio, nesitraukė nuo savo vyro lovos ligoninės palatoje.
„Kodėl sėdėjau šalia vyro, nors žinojau, kad laukiuosi? Jūs man pasakykite, kaip galėjau jį palikti likimo valiai? Kaip? O ir šventai tikėjau, kad vaisius manyje apsaugotas. Kaip mes nieko doro nežinojome apie radiaciją, kokie akli ir kurti buvome, koks siaubas.
Taip, sakė, kad žalojama centrinė nervų sistema. Tik aš to nesupratau. Maniau: na, tik pagalvok, gal bus nervingas. Na, gal be plaukų. Vasia teiravosi, ar tie plaukai ataugs. Atsakiau, kad taip dar geriau: nereikės šampūno, pakaks skepetaite galvą perbraukti. Pokštavome, juokėmės.
Neleidome mintims suktis apie pabaigą, kuri iš tikrųjų buvo neišvengiama“, – pasakojo L. Ignatenko.
Pasak jos, serialą jai buvo sunku žiūrėti: „Tas melas seriale... Labai daug melagingų kadrų, blogų interpretacijų.“
„Jie Vasią parodė šaukiantį, isterišką. O mano Vasia buvo labai ramus, kantrus, pakantus. Niekada neprarasdavo savitvardos. Buvome tokie jauni, taip mylėjome gyvenimą. Tikrai apie jokią pabaigą negalvojome“, – sakė moteris.
Raudoni gvazdikai
Kai vyko gegužės 1-osios paradas, V. Ignatenko jau labai sunkiai sirgo.
„Gulėjo atskiroje barokameroje. Ruošėmės kaulų čiulpų transplantacijai. Ir tada tą gegužės 1-ąją jis man sako: „Eime prie lango, bus saliutas, atidaryk langą.“ Atidariau, o jis pasikelia ir iš po pagalvės ištraukia man tris raudonus gvazdikus. Tai buvo paskutinės jo man dovanotos gėlės“, – vos tramdydama ašaras pasakojo moteris.
Ji prisiminė, kaip Černobylio aukų artimieji tuometinio SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo prašė išleisti mirštančius mylimuosius namo.
„Gorbačiovo kabinete visi prašėme, meldėme: „Atiduokite juos mums, atiduokite. Jie miršta, norime parsivežti namo.“ Griežtas „ne“. Jie – mūsų šalies didvyriai. Pats Gorbačiovas sakė: „Bus palaidoti kaip pridera, su visais ritualais ir pagarba. Ir tik čia.“
Nebuvo absoliučiai jokios galimybės deramai atsisveikinti. Kartu su karstu autobusu dvi valandas važinėjomės po Maskvą. O jie tarpusavyje kalbėjosi: „Turime uodegą, negalime dabar važiuoti į kapines, ten per daug korespondentų“, – kalbėjo ugniagesio žmona.
Vasilijų galiausiai palaidojo Maskvoje užantspauduotame cinko karste, nes kūne tebebuvo radiacijos.
Ji pasakojo, kad jau su mirusiais artimaisiais nebuvo leista deramai atsisveikinti.
„Buvome tokie išsekę. Dvi valandas malėmės po miestą, sukome ratą po rato. O tada pratrūkau: „Ką jūs darote? Ką mes laidojame? Kokius nors nusikaltėlius ar ką?“ Tada per raciją perdavė, kad žmonai isterija, tėvams isterija, klausė, ką daryti toliau. Leido pagaliau pasukti į kapines.
Baisiausia buvo, kai tėvai jau po laidotuvių mane parvežė namo, tada ir supratau, kad viskas. Miegojau tris paras iš eilės, o pabudusi supratau, kad nebenoriu gyventi“, – sakė Liudmila.
Perspėjimas iš Rusijos vidaus reikalų ministerijos
1986 metų spalį moteris gavo perspėjimą iš Rusijos vidaus reikalų ministerijos, kad pas ją ateis penkių valstybių diplomatai ir siūlys išvažiuoti, siūlys būstą, gydymą ir darbą. Iš jos pareikalauta jiems pareikšti, kad jai viskas gerai ir ji niekur keltis neketina. Moteris taip ir padarė.
„Pas mane kone vienu metu prisistatė penkių pasaulio šalių atstovai, žmonės iš ambasadų. Visi tą pačią dieną. Dar prieš tai sulaukiau vidaus reikalų ministerijos žmonių vizito, jie man paaiškino, ką svečiai siūlys, o aš turėsiu sakyti, kad man viskas gerai, gyvenu puikiai, stogas – virš galvos, nieko netrūksta. O juk galėjau rinktis vieną iš penkių šalių, ten gyventi ir dirbti. Ir, žinoma, gauti gydymą. Tai buvo Kanada, Jungtinės Valstijos, Vokietija... Nesutikau, nes buvau įspėta to nedaryti“, – BBC sakė moteris.
Po ketverių metų ji apsisprendė susilaukti antrojo vaikelio: „Puikiai supratau: jeigu turėsiu vaiką, gyvensiu. Turėsiu gyvenimo prasmę. Vaikai padeda gyventi.“
Po kiek laiko Liudmilai paskambino Vasilijaus tėvai. „Sako, žinai, gera mūsų draugė norėtų parašyti knygą. Ji – rašytoja iš Baltarusijos. Atsakiau, kad man nieko panašaus nereikia. O jie ėmė įkalbinėti, esą, Liuda, ką tu čia, mes jau pažadėjome. Na, tai ir sutikau – nenorėjau nuvilti tėvų. Žinoma, skaičiau knygą. Ne su visais epizodais sutinku, bet Aleksijevič sako, kad tai – visgi grožinė literatūra“, – apie baltarusės žurnalistės Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio balsai“ pasakojo Liudmila.
„Kiekvieną dieną matydavau vis kitą žmogų. Paskutines dvi dienas ligoninėje jis spjaudė plaučių, kepenų dalis, springo savo vidaus organais. Apsivyniojusi ranką tvarsčiais traukiau visa tai jam iš burnos“, – minėtoje knygoje pasakojo Liudmila.
Kai moteriai pavyko patekti į Maskvos ligoninę, į kurią buvo nuskraidintas jos vyras, Liudmila suprato, kad įvyko kažkas baisaus. Per parą 25 m. amžiaus vyras neatpažįstamai pasikeitė. Per porą savaičių kasdien lankydama vyrą ligoninėje žmona stebėjo, kaip sparčiai yra jos jauno vyro kūnas.
„Žinote, laikas bėga. Tas gyvenimas jau pralėkė. Jau nebesusimąstai, kad apie tave rašo, apie tave kalba. Tiesiog nebekreipi dėmesio. Nes tam nėra laiko“, – interviu BBC sakė moteris.
DELFI primena, kad nelaimė Černobylyje įvyko per netikėta linkme pakrypusį saugumo bandymą ketvirtajame jėgainės reaktoriuje. Įvykus katastrofai radiacijos debesys pasklido virš didžiosios dalies Europos.
Dėl degančio grafito ir sprogimo išmestų karštų radioaktyvių medžiagų kilo daug gaisrų. Per pirmuosius mėnesius po sprogimo žuvo 31 žmogus, gaisrą gesinę ugniagesiai gavo mirtiną radiacijos dozę, per kelias dienas po avarijos ligoninėse dėl stiprios spindulinės ligos atsidūrė daugiau nei 200 žmonių.
Sovietų valdžia vilkino gyventojų evakavimą, nes nenorėjo viešinti incidento baisumo.