Paryžiuje įvykęs susitikimas, kuriam tarpininkavo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, buvo pirmasis nuo 2016 m. spalio mėnesio – tuomet Ukrainai atstovavo V. Zelenskio pirmtakas Petro Porošenka.
Dėl tokios ilgos pertraukos galima kaltinti buvusį Ukrainos vadovą. 2014–2015 m., kai Ukrainos kariuomenė kentėjo nuo Rusijos karių, atsiųstų į šalies rytinę dalį padėti Maskvą palaikantiems separatistams, P. Porošenka pasirašė keletą susitarimų, vadinamų Minsko susitarimais. Jais turėjo būti suteikta platesnė autonomija rusiškai kalbančiam regionui ir teisė surengti rinkimus prieš Ukrainai atgaunant rytinio pasienio kontrolę.
Bet P. Porošenka atsisakė laikytis susitarimų sąlygų, (teisingai) nurodydamas, kad tai de facto prilygtų Rytų Ukrainos kontrolės atidavimui Rusijai. V. Putinui nepavyko sutramdyti separatistų, kurie ignoravo susitarimų karines sąlygas, t. y. išvesti karius iš fronto linijos, nenaudoti sunkiosios ginkluotės ir netrukdyti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) stebėti situaciją. Dėl to konfliktas tik didėjo. Nuo 2017 m. EBPO suskaičiavo 147 žuvusius civilius. Nors aukų gerokai sumažėjo (2014 m. ir 2015 m. žuvo daugiau nei 3 tūkst.), padėties taikia tikrai nepavadinsi.
Taigi, tokia situacija yra itin nepalanki V. Zelenskiui, kuris šiais metais buvo išrinktas prezidentu ir rinkiminės kampanijos metu žadėjo užbaigti karą Ukrainoje. Šalies viduje gyvenamąją vietą teko pakeisti šimtams tūkstančių žmonių, o tebesitęsiantis nestabilumas smukdo ekonomiką. V. Putinui status quo taip pat nėra idealus variantas.
Nors jis norėtų, kad Ukraina ir toliau būtų netekusi pusiausvyros bei negalėtų įstoti į svarbius Vakarų aljansus, pavyzdžiui, NATO, bet dėl konflikto Rusijai taikomos sankcijos yra brangiai kainuojanti problema.
Akivaizdu, kad V. Zelenskio ir V. Putino susitikimas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Kita vertus, egzistuoja ribos, dėl ko galima susitarti ir ką galima įgyvendinti. Ukrainos prezidento atveju neperžengtina raudona linija yra pakankamos autonomijos suteikimas rytinei šalies daliai, kad Ukraina taptų federacija. O leidus surengti rinkimus prieš atgaunant pasienio kontrolę, gali prasidėti nacionalistų sukilimas.
Kai V. Zelenskis rengėsi vykti į susitikimą, P. Porošenka su sąjungininkais Kijeve subūrė tūkstančius protestuotojų, norėdamas įspėti, jog toks nuolaidžiavimas Rusijai būtų nepriimtinas. Visgi V. Putinui status quo yra geriau nei leisti Ukrainai susilpninti regiono autonomiją ir jį perimti prieš įvykstant rinkimams. Tokiu atveju Ukrainai atsivertų tiesus kelias į narystę NATO, o Rusijos vadovas to paprasčiausiai negali leisti.
Po derybų surengtoje spaudos konferencijoje abu prezidentai pakartojo šias pozicijas. Nepaisant to, susitikimo negalima vadinti beprasmišku. Egzistuoja netobulas, nuosaikesnis sprendimas, kuris iš esmės tinka abiem šalims. Praėjusią savaitę jo link buvo žengtas nemažas žingsnis.
Trumpame pareiškime, kurį pasirašė keturi lyderiai, Rusija ir Ukraina įsipareigojo iki metų pabaigos apsikeisti visais belaisviais, išvesti karius iš trijų „bandomųjų zonų“ ir visiškai nutraukti ugnį. Tokie įsipareigojimai jau buvo prisiimti ir sulaužyti, tačiau šį kartą Rusija ir Ukraina turi svaresnių priežasčių laikytis duoto žodžio.
V. Zelenskis susidūrė su gyventojų pasipriešinimu bandymui išspręsti konfliktą pagal Minsko susitarimus, t. y. taip, kaip pageidauja V. Putinas, tačiau jis vis tiek nori pasakyti, kad nutraukė karą. Apsikeitimas belaisviais ir kariuomenės išvedimas yra svarus indėlis siekiant šio tikslo.
Tvirta Ukrainos prezidento motyvacija užkirsti kelią susirėmimams palengvina gyvenimą separatistams ir leidžia V. Putinui raginti Europos Sąjungą (ES) sumažinti sankcijas. Tiesa, Rusijos prezidentas geresnių sąlygų savo šaliai gali išreikalauti tik užtikrindamas, kad skrupulingai laikomasi Minsko susitarimų karinių nuostatų, ir tada priekaištaudamas, jog politinių susitarimo sąlygų (rinkimai ir autonomija) nesilaikoma dėl V. Zelenskio patiriamų sunkumų šalyje.
Abu lyderiai sutarė iki kito susitikimo sutelkti dėmesį į politines sąlygas. Vargu, ar jie padarys kokią nors pažangą, tačiau jeigu iki kovo mėnesio jiems pavyks pakankamai pasistūmėti karinių pajėgų išvedimo srityje, E. Macronui ir A. Merkel beliks nuspręsti, ar galima sušvelninti sankcijas.
V. Zelenskiui ir V. Putinui pasukus šiuo keliu, Europa gaus dar vieną įšaldytą konfliktą, panašų į tebevykstantį Moldovoje, kur Rusiją remianti atskyrusi teritorija (Padniestrė) yra toleruojama ir didžiąja dalimi integruota į platesnę ekonomiką. Nėra mūšių, nėra mirčių, o gyvenimas Padniestrėje visai neprimena humanitarinės nelaimės. Panaši situacija leistų V. Zelenskiui džiaugtis sėkme ir nebūti nuverstam, V. Putinui – išlaikyti Ukrainą toliau nuo NATO, o E. Macronui suteiktų galimybę siekti ambicingų planų reformuoti Europos saugumo sistemą.
Jeigu sankcijos išliks, V. Putinas pasirūpins, kad paliaubos ilgai nesitęstų. Tai jo priemonė daryti spaudimą V. Zelenskiui ir į savo žaidimus įtraukti Prancūziją bei Vokietiją.
Vienintelė suinteresuotoji šalis, kuriai toks scenarijus būtų nepriimtinas, yra Jungtinės Amerikos Valstijos. JAV nori, kad Rusija kariautų kuo daugiau frontų. Tuomet ji kels mažesnę grėsmę NATO ir Amerikos interesams Viduriniuose Rytuose bei Afrikoje. Vis dėlto JAV kurį laiką ignoruoja tikrąsias Ukrainos problemas ir susikoncentravo į Ukrainos vaidmenį prezidento apkaltoje. Amerika nedalyvauja tebesitęsiančiame procese, leidusiame surengti V. Zelenskio ir V. Putino susitikimą.
Galbūt taip tik geriau. Jeigu bus užkirstas kelias žmonių žūtims, geopolitiniai reikalai palauks. Be to, šį kartą paliaubos gali ir išsilaikyti. Bent jau ilgesnį laiką.
