Į interpretacines batalijas įsiterpė žinomas vokiečių žurnalistas bei publicistas Borisas Reitschusteris.
Kritikuodamas politinio korektiškumo suvaržytą šalies žiniasklaidą, jis kelis kartus cituoja buvusį Lietuvos parlamento pirmininką Vytautą Landsbergį, iš kurio neseniai ėmė interviu, – jam giliai įstrigo lietuvio perspėjimas, jog politinė korekcija nuves Vakarus į pražūtį.
B. Reitschusteris gimė ir augo Augsburge, senas Bavarijos miestas jo atmintyje buvo išlikęs kaip idiliškas pasaulis su nepaprastai gražia adventine „Kūdikėlio Kristaus“ muge rotušės aikštėje.
Šia „kalėdine romantika istorinių pastatų fone“ norėjo pasidžiaugti ir 49-erių augsburgietis su žmona bei bičiulių sutuoktinių pora. Tačiau vėlų vakarą grįždami namo, jie miesto širdyje susidūrė su „jaunų vyrų grupe“, triukšmavusia ir spardžiusia skardines Karaliaus aikštėje. Vyras ryžosi sudrausminti triukšmadarius, negalėdamas nutuokti, kaip tragiškai tai baigsis.
Idiliško Augsburgo vaizdas – tik praeities prisiminimuose
Vyriškiui (kaip vėliau paaiškėjo, gaisrininkui iš profesijos, šeimos tėvui) vienas jaunuolių taip brutaliai smogė į galvą iš šono, kad šis krito ir čia pat, žmonos akyse, mirė. Sunkiai į veidą buvo sužeistas ir 50-metis jo draugas. Stebėjimo kamerų vaizdo įraše matyti, kaip jį, atskubėjusį į pagalbą parkritusiam bičiuliui, kumščiais atakavo vyrukų grupė.
Moterų smurtautojai nelietė. Veiksmas truko vos keliasdešimt sekundžių. Iš įvykio vietos vyrukai nedelsdami pabėgo, – tokią informaciją apie įvykį pirmadienio spaudos konferencijoje pateikė Augsburgo policija.
O juk, pasak B. Reitschusterio, vyriškis pademonstravo tai, ko taip trūksta mūsų visuomenei, – pilietinę drąsą. Deja, už šią drąsą jam teko užmokėti gyvybe.
Augsburgas jau nebe tas, koks buvo anksčiau, – sakė B. Reitschusteriui mieste tebegyvenantys jo artimieji.
„Jie skundėsi, kad jau kuris laikas tam tikrose Augsburgo centro vietose nebesijaučia saugiai. Kad ten „tam tikri tipai“ tave gali užgaulioti, su tavim grubiai elgtis. Ir kad apie tai nenoriai kalbama. Kas nutiko mano miestui?“ – klausia komentaro autorius.
Paprastai tarp eilučių skaito autoritarinių valstybių piliečiai
Nemaloniai jį nuteikė ir tai, jog policija, nors ir turėdama trijų įvykio dalyvių liudijimus bei stebėjimo kamerų įrašą, kreipdamasi į miestiečius pagalbos, nepaviešino įtariamųjų išvaizdos aprašymo, vadino juos labai abstrakčiai – „jaunų vyrų grupe“.
B. Reitschusteris sakosi asmeniškai pažįstantis daug policininkų ir žinantis, kokį iš dalies didelį „politinį“ spaudimą jie patiria. Jis supranta ir tai, jog, nenorint pakenkti tyrimų eigai, neskubama pateikti duomenų apie įtariamuosius. Vis dėlto tokie nutylėjimai jam, kaip ir ne vienam kitam, „sukelia įtarumo refleksą“, o tai jau liudytų, jog „pasitikėjimas Vokietijos policija bei politiškai atsakingais asmenimis yra pažeistas“.
Autoritarinėse valstybėse įprasta, kad piliečiai skaito tarp eilučių, tai patyrė pats B. Reitschusteris darbo Rusijoje metais (nuo 1999 iki 2015 m. jis buvo Vokietijos žurnalo „Focus“ korespondentas Maskvoje). Laisvoje, demokratinėje šalyje to būti neturėtų, – sako jis.
„Teisinantis, kodėl tam tikri dalykai neįvardijami tiesiai, Vokietijoje pastaraisiais metais per dažnai nurodoma į „spaudos kodeksą. O juk to pasekmės dažnai – tiesiog absurdiškos, – kritikuoja žurnalistas. – Kaip kad ir šiuo tragiškos mirties Augsburge atveju: skaitant apie smurtavusią „septynių jaunų vyrų grupę“, kaži, ar kam nors kils mintis, kad tai buvo Augsburgo katedros choro berniukai.“
„Skaitydami tokį pranešimą, dauguma galvos tam tikra kryptimi, konkrečiu atveju gal netgi klysdami,“ – pastebi B. Reitschusteris. Ir šįsyk ne vienas įtarinėjo, kad tai būta pabėgėlių.
Tačiau, kaip paaiškėjo, visi gimę Augsburge, tiesa, migrantų šeimose. Pagrindinis įtariamasis be Vokietijos turi dar dvi, Turkijos ir Libano, pilietybes, vienas – Italijos pilietybę, likę yra Vokietijos piliečiai, bet penki jų gimę turkų šeimose.
Medijos rodo vaizdą, kokį nori matyti
Ne vieną papiktino visuomeninio transliuotojo, o ir kai kurių kitų medijų bandymas pavaizduoti šį atvejį vos ne kaip nelaimingą atsitikimą.
„Po apsilankymo Augsburgo kalėdinėje mugėje į muštynes peraugusiame ginče su jaunų vyrų grupe buvo mirtinai sužeistas vyriškis. Jis taip pavojingai krito, kad netrukus mirė,“ – informavo Bavarijos radijas.
Tas įtaigavimas, tarsi vyras mirė, nes parkrito, B. Reitschusteriui priminė atvejį iš Kioteno (Saksonijos Anhalto žemė), kai 2018 m. vasarą jaunas, širdies ydą turintis vokietis norėjo sustabdyti politinio prieglobsčio prašytojų afganų muštynes, tačiau pats patyrė jų smurtą. Po to aiškinta, esą, jaunuolis mirė sustojus širdžiai, – tarsi prieš tai nebūtų buvę smūgių ir spyrių į galvą.
Dabar, skaitydamas apie Augsburgo atvejį, B. Reitschusteris prisiminė neseną savo interviu su buvusiu Lietuvos parlamento vadovu Vytautu Landsbergiu.
B. Reitschusterio kalbintas lietuvių politikas vokiečiams priekaištavo, kad šie vengia tabu temų. „Politinė korekcija pražudys Vakarų pasaulį, nes ji yra niekas kitas, kaip melas“, – prisiminė B. Reitschusteris „išmintingo (ir balto) vyro žodžius“.
Politinė korekcija „trukdo išsakyti tai, kas mums nepatinka“, dėl to ji ir yra tokia pavojinga, o melas toks galingas dėl to, „kadangi žmonės yra linkę patys save apgaudinėti. Žmogus nemėgsta tiesos, jis nemėgsta matyti savęs veidrodyje, – cituoja V. Landsbergį vokiečių žurnalistas. – Jis linkęs pakeisti veidrodį kuo kitu, rodančiu jam tokį vaizdą, kokį jis nori matyti. Kaip tik toks stebuklingas veidrodis ir yra politinė korekcija.“
O kaip būtų reaguota, jei įtariamasis būtų dešinysis radikalas?
Tarsi pailiustruodamas V. Landsbergio pateiktą politinės korekcijos apibrėžimą ir patvirtindamas, kokie pagrįsti yra B. Reitschusterio priekaištai kolegoms žurnalistams, dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ skubėjo pateikti kuo nekaltesnę įvykio versiją: „Muštynės šioje šalyje vyksta kas vakarą; penktadienio vakare Augsburgo Karaliaus aikštėje įvykusias muštynes iš kitų tragiškai išskiria netikėta mirtis jau nuo pirmo smūgio kumščiu, – nusikaltėlis, kaip matyti, to nesiekė. Auka tuoj pat susmuko ir netrukus mirė. Šokiruoja, koks trapus yra gyvenimas“.
Antradienį dienraščio „Die Welt“ kalbintas kriminologas Christianas Pfeifferis netiesiogiai priekaištavo jaunuolių grupę sudrausminti mėginusiam vyriškiui: „Du vyrai, lydimi dviejų moterų, neturėtų manyti, kad įstengs sudrausminti netinkamai besielgiančius septynis jaunuolius. Taip tik smarkiai rizikuojama“.
Kriminologas pripažino, jog migrantų kilmės jaunuoliai yra labiau linkę smurtauti, tačiau tuoj pat nurodė ir to priežastį: jie dažniau nei etniniai vokiečiai šeimoje patiria smurtą.
Kaži, ar tokio supratimo ir pastangų pateisinti galėtų tikėtis įtariamasis dešinysis radikalas? „Tik įsivaizduokim, kokia būtų medijų ir politikų reakcija, jei septyni agresyvūs, jauni trečios kartos augsburgiečiai, o dar iš politinės dešinės, būtų mirtinai atakavę šeimos tėvą migrantą.“ Tuomet televizijoje tuoj pat būtų rengiamos aktualios laidos tema „prievarta prieš užsieniečius“ ar „smurtas iš dešinės“, – spėlioja B. Reitschusteris.
„Kadangi esant kitai veiksmo dalyvių konsteliacijai, veidrodiniu principu tai nenutinka, daugeliui žmonių natūraliai susidaro vienpusiškumo, sutrikusio kompaso įspūdis“, – sako jis.
Atkaklūs multikultūralistinės utopijos gynėjai
„Stiprios, emocingos reakcijos į tragišką mirtį bei su ja susijusios spekuliacijos rodo, kaip labai žmones jaudina smurto tema, – ypač importuoto arba su nepavykusia integracija susijusio. Nes tokio smurto esama daug, nes jis dažnai nutylimas ar sumenkinamas, nes pati tema tabuizuojama – nors ji visiems – kaip ant delno. Tik kairieji ir žalieji ideologai, Vokietijoje užvaldę nuomonės formavimo sferą, jos nemato, – jie aršiai gina savo gražią Pepės Ilgakojinės svajonę apie harmoningą multi kulti, o kritiškus bei abejojančius balsus apšmeižia kaip „dešiniuosius“ ar „nacius“, – su įkarščiu dėsto žurnalistas.
Savo komentarą B. Reitschusteris baigia kreipimusi: „Žurnalistai, politikai ir policijos vadovai privalo pagaliau suprasti: dabartine stručio taktika, kurią dauguma jų šiuo metu praktikuoja, neigdami ir išstumdami akivaizdžius dalykus ir nuolat vaizduodami juos kaip „pavienius atvejus“, kad tik nepakenktų savo ideologizuotam utopiškam pasaulėvaizdžiui, jie sukuria kaip tik tai, kam norėjo užkirsti kelią.“
Jis sakosi Rusijoje patyręs, į kur veda politika, realybę pakeičianti utopija.
„Mes dar nesam taip toli nuėję. Tačiau daug žurnalistų ir politikų energingai marširuoja šia kryptimi. Apsaugok mus nuo to, Viešpatie! Arba, dar geriau: veikim, darykim ką nors, netylėkim! Kol dar galim“, – ragina žurnalistas.
Šį kritišką, beveik dramatišką komentarą Borisas Reitschusteris paskelbė savo tinklarašyje reitschiuster.de. Savo knygose apie dabartinę Rusiją jis analizuoja V. Putino „demokratūrą“ bei jo bandymą destabilizuoti Vakarus.