Victoria su liūdnai pagarsėjusiu nusikaltėliu susipažino, kai jai buvo dvylika, o jam – 23 metai. Nors jaunasis narkotikų baronas paauglę seksualiai išnaudojo ir netgi privertė pasidaryti abortą, ji nusikaltėlį esą pamilo visa širdimi.
Praėjus daugiau nei 25 metams nuo narkotikų barono mirties, dviejų vaikų su juo susilaukusi ir ištvėrusi ne vieną mylimojo meilės nuotykį, pasikėsinimus pagrobti vaikus ir pažeminimą, per interviu pareiškė užuojautą visiems, kurie vienaip ar kitaip nukentėjo nuo jos vyro.
Kalbėdama su „The Sunday Times“ žurnalistais, V. E. Heano sakė: „Negalėjau jo palikti, ir ne tik todėl, kad mylėjau, bet ir iš baimės, bejėgiškumo ir nežinios, kas be jo atsitiks su mūsų vaikais. Žinoma, bijojau, kad vienas, jeigu ne pats pavojingiausias, Kolumbijos žmogus, jeigu drįsiu jį palikti, mane nuskriaus“.
Savo biografijoje „Mrs Escobar: My life with Pablo“ P. Escobaro sutuoktinė pasakojo, jog tada dar būsimasis vyras ją išžagino, o kai keturiolikmetė pastojo, privertė ją pasidaryti abortą.
Paauglė buvo nuvesta pas moterį, kuri jai į gimdą tol kišo kelis plastiko šiaudelius, kol nepradėjo kraujuoti. Štai kaip knygoje šią patirtį aprašo pati P. Escobaro našlė: „Tos siaubingos akimirkos tiksliai neapibūdinsiu, bet tikrai nesupratau, kas vyksta. Tiesiog klusniai tylomis paklusau“.
Po procedūros P. Escobaras ją parvežė namo ir prigrasino paisyti jo nurodymų ir informuoti apie savo būklę.
Nepaisant traumuojančios patirties, Victoria, sulaukusi penkiolikos, tapo oficialia narkotikų barono sutuoktine. Vestuvės įvyko 1976 metais Kolumbijos Palmiros miesto „Santisima Trinidad“ bažnyčioje.
Kadangi vestuvių ceremonijoje nepanoro dalyvauti nei nuotakos, nei jaunikio tėvai, šventę moteris prisimena kaip „liūdnai džiugią“, nes pirmiausia ji tekėjo už mylimo vyro, tačiau laimę, kaip pasakojo pati moteris, temdė baimė.
P. Escobaras iš pradžių kelerius metus vertėsi kontrabanda, nelegaliai gabeno ir pardavinėjo tokias prekes kaip kvepalai, tačiau XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmėsi kokaino. Per ateinančius dešimt metų jis Medeljino mieste įkūrė ir išaugino galingą kartelį, sukaupė didžiulį turtą, o per dieną kontrabanda išveždavo maždaug 15 tonų šio narkotiko.
Praktiškai vos tik vedęs Victorią, P. Escobaras pradėjo ilgam išvažinėti iš namų „verslo reikalais“, nors Victoria ir tvirtina neturėjusi jokio supratimo, kuo užsiima jos vyras.
„Tais pirmaisiais metais niekada nemaniau, kad tai, kuo jis užsiima, gali būti pavojinga ar neteisėta. Tiesiog mes apie tai nesikalbėjome, nebuvo tokių kalbų. Mano pasaulyje žmonės niekada nesikalbėjo apie narkotikus, tikrai ne apie kokainą, o juo labiau ne apie Medeljino kartelį“, – „The Sun“ cituoja moterį.
Po santuokos narkotikų barono žmona rytais eidavusi į mokyklą, o po pamokų namuose tapdavo P. Escobaro namų šeimininke – valydavo, gamindavo valgyti, lopė vyro drabužius ir atliko kitus buities darbus. Netrukus jaunosios nusikaltėlio žmonos kasdienybę pradėjo temdyti vis dažniau ją pasiekiantys gandai apie nesibaigiančius vyro romanus.
„Gandai apie jo meilės nuotykius sklandė nuolatos, turiu prisipažinti, kad man tai buvo labai skausminga. Prisimenu, kiek naktų praverkiau, laukdama, kada prašvis, laukdama, kol jis teiksis grįžti“, – kalbėjo galingiausio Kolumbijos nusikaltėlio našlė.
Nepaisant to, kiek pastangų ir skausmo kainavo toks apsisprendimas, Victoria nutarė užmerkti akis prieš besikeičiančių vyro meilužių faktą: „Nusprendžiau jo nesekti, nesiklausyti jo telefoninių pokalbių, netikrinti, ar ant marškinių nėra lūpdažių žymių. Kas ieško, tas ir randa, o mano pasirinkimas buvo nerasti“.
1977 metų vasario 24 dieną V. Henao Medeljino „El Rosario“ ligoninėje susilaukė pirmosios atžalos – sūnaus Juano Pablo, kuriam dabar 42 metai. Dabar jis geriau žinomas kaip Sebastianas Marroquinas. Jauna motina, tuomet dar besimokiusi vidurinėje, prisimena paprašiusi mokytojos leidimo atleisti ją nuo anglų kalbos kontrolinio, nes jai nubėgo vandenys. Gimdyvę vos spėjo nugabenti į ligoninę.
Narkotikams nešant didžiulį pelną, netrukus P. Escobaras kartu su šeima persikėlė į prabangią didžiulę rezidenciją „Hacienda Napoles“ Kolumbijos Antokios regione.
Rezidencijoje buvo ne tik milžiniškas namas ir arklidės, bet ir hipodromas, bulių ringas ir netgi tikrų tikriausias zoologijos sodas su drambliais, žirafomis, begemotais ir stručiais.
Vietinių vaikai šiame zoologijos sode galėjo lankytis nemokamai. Anot Victorios, P. Escobaras ten gyveno dvigubą gyvenimą – pusę laiko skyrė šeimai ir draugams, o likusį leido su vis besikeičiančiomis meilužėmis.
„Tam, kad galėtų leisti laiką su meilužėmis, tam įsirengė specialų atokų butą, paslėptą už arklidžių, tačiau esantį visai šalia pagrindinio namo. Atokiuose rezidencijos kampeliuose įrengė kelias trobeles, kur taip pat mėgdavo pramogauti su moterimis“, – apie vyro nuklydimus pasakoja moteris.
Pats P. Escobaras ranką prie širdies pridėjęs tvirtindavo, kad tos moterys ne jam, o „kad jo vyrai galėtų pasilinksminti“.
Kartais P. Escobaro elgesys būdavo dar labiau begėdiškas. Kartą per vakarienę su draugais rančoje Kolumbijos provincijoje dingus elektrai vakarėlis paskendo tamsoje, o Victoria su svečiais jaukiai bendravo žvakių šviesoje, pats P. Escobaras ėmė ir pradingo.
Vėliau moteris sužinojo, kad vakarėlio šeimininkas paprašė išjungti elektrą, kad galėtų išsmukti pasimylėti su meiluže, laukusia viename iš miegamųjų.
Narkotikų kartelio vadas visuose miegamuosiuose ir vonios kambariuose buvo paslėpęs kamerų, kad galėtų šnipinėti viešnias intymiausiomis akimirkomis. Be to, turėjo specialių kambariuką, iš kurio galėjo stebėti viską, kas vyksta namuose.
Kai kartu su lojaliu vairuotoju Jeronimo pasilikdavo vieni, užsidarydavo toje slaptoje patalpoje ir kartu žiūrėdavo filmuotą medžiagą.
Praktiškai kiekvieną naktį visą pirmąjį santuokos dešimtmetį Victoria buvo paliekama migdyti vaikų, o jos vyras traukdavo į miesto naktinius klubus, kur šampanu ir brangiais kokteiliais girdė vietos gražuoles ir šėldavo iki paryčių.
Narkotikų baronas užsakinėjo muziką, o jo barmenas Eduardo nenuilsdamas plakė jo mėgstamą Aleksandro kokteilį iš džino, grietinėlės ir kakavos likerio.
1984 metais V. Henao (ji turi ir 35 metų dukrą Manuelą Escobar), kai Bogotoje, kaip įtariama, nurodžius P. Escobarui, buvo nužudytas Kolumbijos teisingumo ministras Rodrigo Lara Bonilla, buvo priversta slapstytis namuose El Poblado. Žmogžudystė žymėjo narkotikų karo pradžią.
Raginant P. Escobarą perduoti Jungtinėms Valstijoms ir išduoti jo arešto orderį, narkotikų baronas galiausiai pareiškė, jog jiems būtina skubiai krautis daiktus ir keltis į saugesnę vietą. Tais pačiais metais pora atsisveikino ir daugiau vienas kito nebematė.
Tuo metu, kai vadovavo Medeljino karteliui, P. Escobaras kontroliavo daugiau nei 80 proc. į Jungtines Valstijas atkeliaujančio kokaino. Grynoji jo vertė XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio viduryje siekė apie 30 mlrd. dolerių.
P. Escobaras buvo nušautas 1993 metų gruodžio 2 dieną per efektingą susišaudymą su kariais Medeljine.
Keturias valandas kariai vaikėsi narkotikų baroną po Medeljino stogus, kol galiausiai po taiklaus šūvio į galvą P. Escobaras buvo nukautas.
P. Escobaras vadovavo vienai galingiausių kriminalinių organizacijų pasaulyje ir buvo labiausiai ieškomas Kolumbijos bėglys. Jo vadovaujamo Medeljino kartelio kovose žuvo tūkstančiai žmonių. Žurnalo „Forbes“ vertinimu, jo turtas viršijo 3 milijardus dolerių.