Simbolinį rezonansą sustiprino atsitiktinis sutapimas: pirmadienį paryčiui iš „Žaliojo skliauto“ muziejaus pagrobtos neįkainojamos brangenybės, o vakare pirmasis visuomeninio transliuotojo kanalas ARD rodė naują dokumentinį filmą „Kas jaudina Vokietiją: grobio šalis – milijoninis nusikaltėlių klanų verslas“, – tarsi pagal užsakymą! Nors filmas buvo iš anksto numatytas programoje.

Iškart po įvykio policija prasitarė apie galimus pėdsakus, vedančius į Berlyno klanų aplinką, – pernelyg aiškios buvo paralelės su prieš keletą metų jų įvykdytais Berlyno Bodės muziejaus ir prabangios parduotuvės KaDeWe apiplėšimais.

Tačiau tyrėjai mini ir kitus variantus: organizuotas nusikaltėlių grupuotes iš Balakanų bei Rytų Europos. Antai žinomas meno ir juvelyrinių dirbinių vagysčių ekspertas Willis Korte teigia, kad pastaraisiais metais Vokietijojoje būta nemaža panašių įsilaužimų, siejamų su vagių gaujomis iš Rytų Europos.

Apsaugininkai nesiryžo įsilaužėliams pastoti kelio


Iki šiol tyrėjams pavyko rekonstruoti tokią gerai paruošto nusikaltimo eigą. Pirmadienio paryčiais nusikaltėliai padegė elektros paskirstymo dėžę, esančią katakombose prie rezidencijos rūmų, po Augusto tiltu, – per ją buvo tiekiama elektra visai „Žaliojo skliauto“ muziejaus aplinkai.

Tamsoje skendinčioje gatvėje išpjovę aštuonis grotų, saugojusių muziejaus langą, strypus (keista, kad niekas jų sukelto triukšmo negirdėjo, – stebisi bulvarinis BILD) ir nesunkiai įveikę langą su apsauginiu stiklu, nusikaltėliai kelios minutės prieš penkias įsigavo į muziejų. Pirmajame aukšte esančiame istoriniame skyriuje jie kirviais pramušė šarvinio stiklo vitriną, kurioje saugotos brangenybės.

Kad plėšikams pavyko ne viską iš vitrinos pagrobti, kaltas valas, kuriuo dalis papuošalų buvo pritvirtinti prie šilku aptrauktos lentos, – matyt, tam netikėtumui jie nebuvo pasiruošę, o gaišti negalėjo: apiplėšimas įvykdytas žaibiškai, užtruko vos kelias minutes.

Iš pradžių manyta, jog signalizacija buvusi atjungta. Tačiau, kaip praneša tyrėjai, ji net tris kartus suveikė (plėšikams pjaunant grotas, lipant per langą ir ėmus daužyti vitriną).

Dviems minutėms nuo signalizacijos praėjus, muziejuje budėję apsaugininkai paskambino policijai. Nors budėtojai buvo ginkluoti, nuo tiesioginio įsikišimo juos sulaikė per monitorių stebimi „brutalūs įsilaužėlių veiksmai“. Dar po penkių minučių policija jau buvo prie muziejaus, tačiau plėšikai su grobiu jau buvo dingę.

Nepatogus klausimas: ar nebūta bendrininkų iš vidaus?


Vagys pasigrobė 11 eksponatų, tarp jų – špagą su devyniais dideliais ir 770 mažesnių deimantų ir perpetę su istoriniu 49 karatų „Dresdeno baltuoju“ deimantu, taip pat dar trijų dirbinių atskiras dalis.

Tyrėjai jau nustatė, kad įsilaužimą vykdė keturi asmenys. Muziejaus direktorius Dirkas Syndramas spėja, kad jie šią „neįmanomą misiją“ taip žaibiškai galėjo įvykdyti tik būdami gerai informuoti. Paklaustas, ar nusikaltėliai tą informaciją galėjo gauti iš vidaus, direktorius prisipažino negalįs įsivaizduoti, kad vagys be tokios informacijos būtų apsiėję.

To neatmetė ir valstybinės meno kolekcijos apsaugos vadovas Michaelis Johnas. (Koks paradoksas! įsilaužimo dieną jis kaip tik dalyvavo Londone vykusioje konferencijoje, kurios tema – muziejų saugumas.) Blogiausias variantas, jei nusikaltimo bendrininkas būtų iš mūsų gretų, – sakė jis.

Informacija per švaros ir apsaugos firmų personalą yra nutekėjusi ir kitais atvejais, – priminė Bundestago kultūros komisijos pirmininkė, socialdemokratė Katrin Budde. Garsiausias pavyzdys – 2017 metais iš Berlyno Bodės muziejaus pavogta 100 kg sverianti 24 karatų milžiniška aukso moneta, kai garsaus libaniečių klano Remo nariams padėjo apsaugininkas.

Dar 2010 m. Drezdeno valstybinių dailės kolekcijų vadovas Martinas Rothas interviu dienraščiui „Die Welt“ tikino, esą, „Žaliojo skliauto“ muziejus apsaugotas taip, kaip Fort Knox (JAV tauriųjų metalų depozitoriumas – red.). Tačiau, pasak eksperto W. Kortės, pagrobti brangenybes iš muziejaus nebuvo taip jau sunku: grotos, kurias lengva perpjauti, langas, kuris atsidaro, saugumo kameros be apšvietimo ir apsaugininkai, kurie, nors ir būdami ginkluoti, nesiryžta tučtuojau veikti.

„Nebeįmanoma nieko dorai apsaugoti, nei sienų, nei meno vertybių“


Kol policija sutelktomis pajėgomis mėgina susekti nusikaltimo pėdsakus, politikai, muziejininkai, publicistai, o ir portalų skaitytojai emocingai kometuoja ir diskutuoja, neapeidami įvykio simbolinio aspekto.

„Apiplėšti visi saksai“, – jaudinosi Saksonijos premjeras Michaelis Kretschmeris (CDU). Tai – „išpuolis prieš visų saksų kultūrinę tapatybę“, – pritarė Saksonijos vidaus reikalų ministras, taipogi krikščionis demokratas, Rolandas Wölleris. O meno ministrė Eva-Maria Stange (SPD) prabilo apie „didžiulę kultūrinę politinę žalą“, – ir ne be pagrindo, kaip rodo skaitytojų reakcijos.

Skaitytojų komentarų skiltyse pasipylė praradimo kartėlio, priekaištų, nusivylimo bendra situacija šalyje kupini komentarai. Štai tik keletas jų:

„Unikalus „Žaliojo skliauto“ lobis atlaikė karus, plėšimus ir net Drezdeno bombardavimą 1945 m. vasarį. Visą laiką buvo apdairiai ir rūpestingai sergstimas. Tiktai ši pokario karta, paika kaip reta, nesugebėjo išsaugoti jo, – kaip ir daug ko kito.“ (Welt Online)

„Tapome vangūs, vangūs ir nepaslankūs. Kas, toks būdamas, dar atlapoja vartus ir duris (šalies sienas), tas tampa grobio visuomene.“ (Welt Online)

Vokietija – grobio šalis. Ji plėšiama iš visų pusių. Nebeįmanoma nieko dorai apsaugoti, nei sienų, nei meno vertybių.“ (Welt Online)

„Nemanau, kad politikai suvokia šio įvykio mastą. Tai buvo tikslingas mūsų kultūrinio paveldo puolimas. Drįstu prognozuoti, kad jo poveikis bus panašus kaip Kelno naujametinės nakties.“ (Zeit Online)

„Paveldas atsidūrė pavojuje. Barbarai stovi už durų“, – dramatiškas nuotaikas iškart po apiplėšimo apibendrino istorikas, dienraščio „Die Welt“ vyriausias komentatorius Michaelis Stürmeris.

Visuomenėje nyksta saugumo jausmas


Grėsmė iškilo ne vien muziejams, ne vien kultūriniam paveldui, – komentavo M. Stürmeris ketvirtadienį. Didelę gyvenimišką patirtį turintis istorikas į šį įvykį žvelgia platesniame kontekste, čiuopdamas neramų visuomenės pulsą ir perspėdamas: „Drezdenas leidžia nujausti reikalo rimtumą“.

„Iš tokių pavyzdžių kaip Drezdenas kaip tik ir mokomės, ką realiai reiškia“ visuotinai jaučiamas netikrumas, ką jis reiškia „valstybei ir visuomenei, jų išlikimui ir sambūvui kompleksiškose visuomenėse, jų bendrai politinei bei moralinei atmosferai“. „Patirtis susiduria su šoku, nebepakeliamos naštos ir bejėgiškumo jausmu. Nes jei jau išplešiamas valstybės lobynas, kas tuomet ryžtųsi garantuoti, kad yra nepažeidžiamos kritinės žmonių sambūvio infrastruktūros?“

„Atsidūrus pasitikėjimo krizėje nepakanka rūpintis vien palaikyti gerovę ir brėžti projekcijas į svajonių pasaulį. Kai triumfuoja nusikaltimas, o dar jo krikštatėviai tai laiko priimtina, tuomet netrukus galas ir pilietiniam padorumui,“ – atsakinguosius perspėja M. Stürmeris ir kelia esminį klausimą: ar „tebesitęsiančio virsmo laikais“ valstybė dar įstengia „garantuoti savo piliečių saugumą“, ar padeda jiems „įveikti baimę“?

Pamatinis valstybės uždavinys – jos piliečių saugumas. „Saugumas – ne viskas, bet be saugumo viskas būtų niekai“, – seną išmintį primena komentaro autorius. Ir ši jo baigiamoji pastaba stebėtinai rezonuoja su centrine pirmadienį rodytos dokumentinės juostos „Grobio šalis“ žinia: valstybės vadovai turi rimtai susirūpinti, nes piliečių saugumo jausmas ir pasitikėjimas valstybe nyksta.