Jis save laiko ukrainiečiu, tačiau šiuo metu saugiau jaučiasi už naujosios tėvynės ribų. Savo išvykimą vyras motyvavo nepritarimu šių metų pavasarį išrinkto prezidento Volodymyro Zelenskio politikos krypčiai ir veiksmams.
Ru.DELFI.lt duotame interviu A. Babčenka paaiškino, kuo Ukrainai pavojinga koncepcija „taika, draugystė, kramtomoji guma“ ir kaip šaliai gali padėti „stebuklingojo spyrio“ politika.
– Po to, kai išvykote iš Ukrainos, į laisvę buvo išleistas Borisas Germanas, kurį Kijevo teismas pripažino kaltu suorganizavus pasikėsinimą į jūsų gyvybę. Ar jaučiate grėsmę? Kokį vaidmenį asmeninio saugumo klausimas suvaidino priimant sprendimą išvykti iš Ukrainos?
– Žinoma, nesijaučiu saugus ir nuolat imuosi atitinkamų veiksmų. B. Germanas pirmą prašymą atleisti nuo bausmės pateikė dar prieš rinkimus, balandžio mėnesį. Tuo metu jo prašymas nebuvo patenkintas. Tikriausiai pareigūnai nusprendė, kad dar ne laikas.
O dabar, regis, atėjo metas paleisti iš kalėjimo teroro aktų organizatorius. Gali būti, jog jaučia, kad pasikeitė aplinkybės. Tačiau mes, mano šeima, nusprendėme nedalyvauti tokiuose eksperimentuose ir išvykti. Pagalvojome apie save: gal geriau paėjėsime į šalį, pastovėsime už tvoros ir pažiūrėsime, kas bus toliau.
– Ar sprendimą išvažiuoti priėmėte labai spontaniškai?
– Tokios akimirkos, kad viskas, šiandien atsikėlėme ir nutarėme išvažiuoti, nebuvo. Tai nespontaniškas sprendimas, jį priėmėme remdamiesi apmąstymais, stebėjimais, bandymais analizuoti įvykius. Padariau išvadą, jog šis Ukrainos pasirinkimas – tragiška klaida.
Mūsų šalyje vyksta karas, ir staiga sugalvojama pažiūrėti, kas išeis, jeigu karo metu vyriausiuoju vadu taps komikas... Bijau, kad nėra geros išeities iš šios padėties. Labai pesimistiškai vertinu tolesnę situacijos eigą Ukrainoje.
Klysti negalima
– Jūs save juokais vadinate Dėde Vanga, dažnai pranašaujate, kad viskas bus blogai, ir daugiausia avansu verčiate kaltę naujajam prezidentui. Kita vertus, „Ukraingeito“ istorijoje (smulkesnė informacija pateikta interviu pabaigoje), kuri padarė didelę žalą Ukrainos reputacijai tarptautinėje arenoje, atsakomybė už skandalą vis dėlto labiau gula ant Amerikos pečių, tiesa? Juk V. Zelenskis buvo visiškai nepatyręs politikas...
– Sutinku, kalti ir amerikiečiai. Jis iš tiesų buvo nepatyręs politikas. Buvo neseniai atėjęs į valdžią ir nesigaudė reikaluose. Kai į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją (ETPA) buvo grąžinta Rusijos delegacija, V. Zelenskis pasakė, kad neva viskas buvo nuspręsta iš anksto, nuo mūsų niekas nepriklausė.
Tik yra vienas „bet“. Aš dar prieš pusmetį iki rinkimų rašiau: jeigu manote, kad viskas praeis be pasekmių, smarkiai klystate. Dabar jus atidžiai stebi, apžiūrinėja, nes tarptautinės arenos politikai pamatė, jog Ukrainos prezidentu greičiausiai taps V. Zelenskis.
Jie skaito rinkiminius šūkius, kuriuos skanduodami einate į valdžią, ir daro išvadas. Praeina pusė metų, prezidentu išrenka V. Zelenskį, Rusijos delegacija grąžinama į ETPA. Praeina dar pusė metų, ir iš klausymų sužinome, jog Marie Yovanovitch, kuri iki 2019 m. gegužės 20 d. ėjo JAV ambasadorės Ukrainoje pareigas, sakė štai ką: „į V. Zelenskį dėmesį atkreipėme lapkričio mėnesį, paskui pradėjome jį vežioti į susitikimus su svarbius postus užimančiais amerikiečiais, nes supratome, kad greičiausiai būtent jis taps prezidentu“.
Tai va, jis – nepatyręs politikas, ir Donaldas Trumpas juo pasinaudojo. Atsiprašau už tokią analogiją, bet kai einate pas proktologą atlikti kolonoskopijos, tikriausiai norite, kad gydytojas būtų patyręs. Juk jums ne vis vien, suplėšys jis jums žarnas ar ne? Jeigu esi nepatyręs politikas, tai kokio, bl***, velnio veržeisi į kariaujančios šalies prezidento postą? Tave kas nors už ausies nutempė? Jei šiame interviu praleisite kablelį, tai bus vienokio lygio atsakomybė, tačiau jeigu klysta kariaujančios šalies vyriausiasis vadas – atsakomybė jau visiškai kitokia.
– Nepamirškime, kad V. Zelenskis eina prezidento pareigas viso labo nuo šių metų gegužės 20 d. Galbūt reikia apsišarvuoti kantrybe ir visgi duoti šansą naujajam šalies vadovui?
– Jis jau pusmetį valdžioje. Per tą laikotarpį Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pasitraukė iš šalies, Rusijos delegacija buvo sugrąžinta į ETPA, Emmanuelis Macronas pradėjo bičiuliautis su Vladimiru Putinu, vyksta „taika, draugystė, kramtomoji guma“ stiliaus pokalbis.
Prieš kelias dienas Sivocha (Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretoriaus patarėjas Sergejus Sivocha – DELFI) pasakė, kad Donbaso gyventojų reikia prašyti atleidimo.
Kolomoiskis neseniai gyrėsi, jog banką „PrivatBank“ jam grąžins bet kokiu atveju ir kad TVF tai žino. O kokį interviu jis davė „New York Times“! Taigi, man atrodo, kad šios komandos politika kalba pati už save.
– Tame interviu Ukrainos milijardierius Ihoris Kolomoiskis siūlo šaliai nusisukti nuo Vakarų, draugauti su Rusija ir imti iš jos pinigus. V. Zelenskis į tokius žodžius sureagavo pareiškęs, kad tai yra vyriausybės reikalas ir kad „apie Ukrainos tarptautinę politiką turi galvoti prezidentas, vyriausybė ir visuomenė, o ne kažkoks verslininkas“. Kokia yra tokio didelio I. Kolomoiskio aktyvumo priežastis ir kaip reaguoti į šį netiesioginį kivirčą? Ar Ukrainos prezidentas demonstratyviai bando atsiriboti nuo savo buvusio viršininko?
– V. Zelenskis neturi kitos išeities. Tai – natūrali įvykių raida. Tokioms marionetėms, vieno ar kito oligarcho statytiniams taip nutinka visur ir visada. Galų gale statytinio interesai pradeda nebesutapti su globėjo: statytinis ima galvoti, kad iš tiesų yra savarankiška figūra ir kad jam nereikia jokio globėjo, taigi, tarp jų prasideda konfliktas.
Taip pat nutiko ir Rusijoje, turiu omenyje V. Putiną ir Borisą Berezovskį. Tipiškiausia situacija. Tik įdomu, ar marionetė spės iki konflikto su oligarchu pradžios iš tiesų tapti subjektu, savarankiška figūra ir įgyti pakankamai galios.
V. Putinas spėjo, tačiau Rusijos prezidentą palaikė KGB. O kas palaiko V. Zelenskį? „95-ojo kvartalo“ komikai? KVN komanda? Man atrodo, jog jis nespės sutvirtėti. Todėl dabar I. Kolomoiskis yra jeigu ne tikrasis šalies vadovas, tai mažiausiai pilkasis kardinolas.
Jis skelbia savo pageidavimus, ir visi iš karto supranta, kas yra tikrasis pagrindinis žaidėjas. V. Zelenskis nori patekti į Ukrainos istoriją kaip didis taikdarys, tačiau jam nepavyks.
Laikantis Maskvos sąlygų
– Ko tikitės iš susitikimo „Normandijos formatu“ (Ukrainos, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovų susitikimas), kuris turi įvykti gruodžio 9 d.? Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas kalbėjo apie būtinybę separatistų „Luhansko liaudies respublikos“ (LLR) ir „Donecko liaudies respublikos“ (DLR) problemą spręsti diplomatiniu keliu. Kiek tai realu?
– Argi galima išspręsti šią problemą derybomis tarp Ukrainos ir Rusijos, jeigu Rusija okupavo dalį Ukrainos teritorijos? Kokie dar diplomatiniai keliai?! Mano prognozė tokia: gruodžio 9 d. vienaip ar kitaip bus priimta Steinmeierio formuluotė (remiantis formuluote, siūloma LLR ir DLR surengti rinkimus, kuriuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija turi pripažinti teisėtais ir laisvais; po to Ukrainoje turi įsigalioti įstatymas, kuriuo minėtosioms teritorijoms suteikiamas ypatingasis statusas – DELFI). O tai de facto prilygsta Ukrainos kapituliacijai.
– Prieš paskelbiant susitikimo datą, Rusija taip pat padarė nuolaidų: grąžino ukrainiečių karo laivus, prieš metus sulaikytus Kerčės sąsiauryje. Kokiu tikslu Maskva taip elgėsi?
– Tai buvo avansas V. Zelenskiui. Pirmasis avansas – 11 politinių kalinių, įskaitant Olegą Sencovą, ir jūreivių iš minėtųjų laivų paleidimas. Vertinant Rusijos atžvilgiu, avansas atsipirko su kaupu.
O laivų grąžinimas yra ketinimų patvirtinimas. Juk Dmitrijus Peskovas sakė, kad gruodžio 9 d. susitikimo diskusijų temos suderintos su visomis susitikimo šalimis ir yra visiškai priimtinos Rusijai. Kadangi Rusija yra patenkinta, galima nesunkiai atspėti, kokie sprendimai bus priimti.
2024 m. problema neegzistuoja
– Galbūt Kremlius daro tam tikras nuolaidas ir tarptautinėje arenoje, nes jam reikės išspręsti vadinamąją 2024 m. problemą, t. y. kaip V. Putinui likti valdžioje, pasibaigus paskutinei įstatymu numatytai kadencijai...
– Nėra jokios 2024 m. problemos. Visiškai. V. Putinas bus valdžioje iki pat mirties. O kaip tai bus įgyvendinta teisiškai – nesvarbu. Perrašys Konstituciją, įsteigs Valstybės Tarybą, prisijungs Baltarusiją.
– Lietuvai Baltarusijos prijungimo klausimas yra labai jautrus!
– Lietuva, ačiū Dievui, vis dėlto yra NATO narė. Tai didžiulis išsigelbėjimas Lietuvai, ji suspėjo, bet aš neatmetu galimybės, kad „Sovietų Sąjunga 2.0“ gali atsirasti už 40 kilometrų nuo Vilniaus.
Kažkas iš mano pažįstamų, neatsimenu, kas, galbūt Vladimiras Solovjovas, kai su juo dar buvo galima bendrauti, prieš kokius 10–15 metų grįžo iš susitikimo su prezidentu ir pasakė: „Putinas išsikraustė iš proto!“
Ne perkeltine, o tiesiogine reikšme: jis apsupo save popais, kurie pradėjo jam kalti į galvą, jog jis yra Mesijas, atėjęs į šį pasaulį išgelbėti Rusijos. Jaučiu, kad tai – visiška tiesa, todėl V. Putinas save laiko didingosios Rusijos imperijos atkūrėju. Vadinasi, strateginiai sprendimai dėl Baltarusijos prijungimo, užkariavimo, okupavimo, aneksijos, įtraukimo ar referendumo šalyje surengimo jau priimti. Net neabejoju, kad Baltarusija bus prijungta. Tik įdomu, kaip bus įformintos tokios „vedybos“.
– O kaip Lietuva, atsižvelgdama į valdžios Kijeve pasikeitimą, turėtų strategiškai elgtis Ukrainos atžvilgiu?
– Šiuo metu Ukrainoje sprendžiamas Europos likimas. Ukrainą reikia skubiai už ausų ištempti iš to sovietinio liūno, kuris ją vėl bando praryti. Kita vertus, jeigu Ukraina nori taikytis, jeigu jos teisėtai gyventojų daugumos išrinktas prezidentas kalba apie tai, kad reikia bučiuotis su Rusija, tuomet aš nežinau, ką ir bedaryti...
„Stebuklingojo spyrio“ politika
– Įvairūs ekspertai teigia, kad Ukraina nėra Rusija, kad ukrainiečiai – principingesni ir neleis prezidentui peržengti tam tikros ribos santykiuose su agresoriumi, priešingu atveju toks vadovas ilgai valdžioje neišsilaikys...
– Čia ir yra problema.
– Norite pasakyti, kad naujas Maidanas yra neišvengiamas?
– Jeigu dabartinė valdžia toliau laikysis tos pačios politikos krypties, manau, jog naujas Maidanas – garantuotas. Tiesa, tokio Maidano, koks buvo, t. y. sąlyginai taikaus trijų mėnesių trukmės protesto, daugiau nebus. Šalis kariauja jau šešerius metus, gyventojai priprato prie kraujo, priprato kariauti ir žudyti.
Velniai žino, kiek Ukrainoje yra ginklų... Pirmas agresijos protrūkis, vienas šūvis į bet kurią pusę, ir prasidės konfliktas, peraugsiantis jeigu ne į pilietinį karą, tai mažiausiai į karą Kijeve. Didesnę dovaną agresoriui už revoliuciją šalyje, kurią jis nori užgrobti, sunku ir įsivaizduoti.
– Tačiau pilietinė visuomenė, kuri taip pat suvokia šią grėsmę, manau, tikrai nesėdi sudėjusi rankų?
– Pilietinė visuomenė, be jokios abejonės, yra aktyvi. Ačiū Dievui, kad Ukrainos aktyvistai taip pat mato pavojų. Jie supranta, jog naujo Maidano atveju Ukraina prapuls karo sūkuryje ir bus visiškai okupuota, tačiau nieko nedarant dabartinė valdžia tiesiog atiduos šalį Rusijai. Todėl aktyvistai pradeda taikyti „stebuklingojo spyrio“ politiką.
Jie stengiasi „įspirti“ valdžiai, kai ši nusprendžia peržengti ribas ir kiša rankas kur nereikia, nesukeldami chaoso. Aktyvistai vaikšto labai plonyte linija. Mano nuomone, tai yra vienintelis įmanomas kelias. Pavyks ar ne – pažiūrėsim.
„Ukraingeitas“ – skandalas JAV, susijęs su D. Trumpo bandymu priversti V. Zelenskį Ukrainoje atnaujinti Hunterio Bideno tyrimą ir vietoje Rusijos prisiimti kaltę už kišimąsi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus. H. Bidenas yra buvusio JAV viceprezidento Joe Bideno sūnus ir galimas Demokratų partijos kandidatas 2020 m. prezidento rinkimuose. D. Trumpas iš V. Zelenskio reikalavo pateikti kompromituojančios medžiagos mainais į finansinę ir karinę paramą Ukrainai. Pasirodžius informacijai apie D. Trumpo piktnaudžiavimą savo padėtimi, JAV demokratų partija pradėjo prezidento apkaltos procesą.
