Jo gynėjai Briuselyje teigia, kad jis vykdo misiją pažadinti ES dvasią – prancūziškai „réveiller les esprits“, – tačiau iš Europos sulaukia griežto atkirčio. E. Macrono požiūris į NATO Vokietijos buvo apibūdintas kaip „gluminantis“, o Lenkijos – „pavojingas“.
Vis dėlto, kad ir ką sakytume, Europos Sąjungai toks supurtymas į naudą: ji verčiama apmąstyti realius egzistencinius klausimus apie savo, kaip besitraukiančio bloko vidury geopolitinio konflikto tarp JAV ir Kinijos, ateitį. Tik tonas buvo šiek tiek „pro šalį“.
Ženkime žingsnį atgal ir apmąstykime iššūkius, su kuriais susiduria ES. Jungtinės Karalystės atsiskyrimas reiškia atsisveikinimą su 14 proc. bloko BVP, 40 proc. karinės galios ir 94 milijardais eurų biudžeto resursų. Tai taip pat reiškia smūgį ES siekiui sukurti glaudesnę sąjungą tarp europiečių – išreiškiančių nepasitenkinimą status quo.
Kitapus Atlanto Donaldas Trumpas reiškiasi kaip atvirai antieuropietiškas prezidentas, sveikinantis „Brexit“, mosuojantis prekybos tarifais tarytum kuoka ir garsiai svarstantis, kurių galų jam siųsti Amerikos kariuomenę ginti NATO narių.
Tuo pat metu ES neramina ir vidinių nesutarimų kelia vis labiau stiprėjanti Kinija, dislokuojanti bloke pinigus, technologijas ir karinę galią.
Prancūzija labiausiai baisisi, kad užuot reagavusi į politinius, ekonominius ir saugumo iššūkius europietiškais sprendimais, ES virsta tuo, ką E. Macronas pavadino „Europos prekybcentriu“: milžiniška komercine erdve, besiplečiančia vis toliau ir toliau į rytus, kurios nariai aktyviai prekiauja tarpusavyje, bet išlieka susiskaldę politiškai ir leidžia kitiems atlikti sunkų darbą ginant jų gerovę.
Štai kodėl E. Macronas nekantriai trypia dėl „Brexit“ vilkinimo: JK nuo seno priešinosi glaudesnei ES integracijai, kuri, jo manymu, yra būtina. Ir štai kodėl jis siekia identifikuoti D. Trumpo riziką Atlanto aljansui, kad paskatintų savo sąjungininkes veikti.
Dėl tos pačios priežasties jį kamuoja plėtros nuovargis: E. Macronas baiminasi, kad prijungus daugiau valstybių narių be atitinkamo ES biudžeto padidinimo, vidinis susiskaldymas tik augs – kaip ir išorinė priklausomybė nuo NATO.
Klaidinga manyti, kad tai tėra savavališkas Paryžiaus siekis kontroliuoti ES. Panašus susirūpinimas kyla ir kitose šalyse: Vokietija jau žengė kelis žingsnius E. Macrono kryptimi, kai kanclerė Angela Merkel pritarė jo Europos kariuomenės ateities vizijai, o gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer šį mėnesį pakartojo raginimą glaudžiau bendradarbiauti saugumo srityje.
ES vyriausybės neseniai pasirašė gynybos paktą (PESCO) kurti bendras technologijas ir steigti 13 milijardų eurų vertės Europos gynybos fondą, kuris visiškai nepatinka JAV.
Vokietija taip pat parėmė E. Macrono viziją dėl skirtingų greičių Europos, kur avangardo branduolys siekia glaudesnių ryšių, o kitos šalys atsilieka. Tai nesusiję, bet svarbūs dalykai.
Vis dėlto akivaizdu, kad E. Macrono emocijų protrūkiai pirmiausia skirti Berlyno auditorijai. Jis siekia pabakštinti Vokietiją po „Brexit“ užimti tvirtesnę poziciją. Panašu, kad Vokietija ir kitos „taupios“ sąjungininkės bloko plėtimui gaili skatikų; anot „Carnegie Europe“ atstovės Judy Dempsey, ryžtingi Vokietijos žodžiai gynybos atžvilgiu ne visada sutampa su jos dvejonėmis, kai reikia priimti tiesioginius strateginius sprendimus.
Taip, E. Macrono tonas yra agresyvus, ir, švelniai tariant, mažumėlę neatsakingas. Galbūt jis suuodė naujas galimybes: Angela Merkel jau traukiasi iš politikos, Prancūzija turi tvirtesnį ekonominį pagrindą, o britai palieka bloką. Kalba eina ne apie ES kontrolę ar NATO pakaitalą.
Paryžius toli gražu nėra pasirengęs visame žemyne išskleisti savo branduolinio skėčio, o tokios idėjos kaip Europos saugumo taryba tereiškia europietiškos atramos stiprinimą NATO ribose, teigia „IRIS Institute“ asocijuotasis mokslo darbuotojas Fredericas Mauro. E. Macronas taip pat siekia, kad Jungtinė Karalystė nepaliktų gynybos laivo net ir po to, kaip paliks Europos Sąjungą.
Visa tai reiškia, kad ES atsidūrė kryžkelėje. Jai gerai sekėsi ginti savo, kaip švelniosios galios bloko, interesus. Tačiau, kaip teigia „Sciences Po“ tarptautinių santykių profesorius Zaki Laidi, jai teks pasiruošti „aštriosios galios“ erai, kurioje tradiciniai įrankiai, tokie kaip prekyba ir technologijos, JAV ir Kinijos yra paverčiami ginklais.
Nuspręsti, kaip ir kur taikyti sunkiąją galią – gyvybiškai svarbus klausimas Europos Sąjungai. Jei E. Macrono pažiūros bus paliktos džiūti ant šakos be jokios alternatyvos, tai nebus vien jo kaltė.
