2006 metais viename laikraštyje Johnas Blameris iš Jungtinės Karalystės Bradfordo vadybos mokyklos, Stephenas A. Greyseris iš Harvardo universiteto ir Matsas Urde‘ė iš Švedijos Lundo universiteto tvirtino, kad Europos konstitucinės monarchijos funkcionuoja kaip įmonių prekės ženklai.
Ir logikos čia yra: net kai monarchai turi daug konstitucinių galių, kaip Norvegijoje, kur karalius teoriškai gali vetuoti bet kokį įstatymą ir pasirinkti premjerus – daugiau mažiau kada tik panorėjęs, – taip nebenutinka. Galbūt vienintelis monarchas, kuris iš tiesų atlieka aktyvų politinį vaidmenį, yra Belgijos karalius, kuriam nuolat tenka raginti dviejų, beveik savarankiškų pusių partijas kartu formuoti vyriausybę. Tuo pat metu monarchijos turi vertę savo tarnaujamoms šalims, kuri gali būti išreikšta finansine išraiška.
2017 metais britų bendrovė „Brand Finance Plc.“ pamėgino apskaičiuoti britų monarchijos vertę, ir, anot jos, ji siekia 67,5 mlrd. svarų sterlingų (87,4 mlrd. JAV dolerių). Karališkosios šeimos materialusis turtas sudarė 25,5 mlrd. tos sumos.
Likusią dalį sudarė dabartinė grynoji pajamų, kurias uždirba arba tariamai uždirba karaliaus valdžia Jungtinei Karalystei, vertė: papildomi pardavimai, įgyvendinami pasitelkus karališkuosius įgaliojimus (pagal kuriuos įvardinamos bendrovės–karališkųjų rūmų tiekėjos), papildomos pajamos iš turizmo, net siužeto linijos, kurias monarchija pasiūlo kino ir leidybos pramonėms, taip pat jos generuojamos naujienos, padedančios didinti laikraščių pardavimus bei pakelti televizijų reitingus.
Konsultacinė įmonė „Brand Finance“ paskaičiavo, kad visas šis indėlis vertinamas 1,8 mlrd. svarų per metus. Palyginti su tokiomis sumomis, monarchijos išlaidos – 82,2 mln. svarų per pastaruosius finansinius metus –neatrodo pernelyg didelės. Jeigu monarchija būtų verslovė su tiek pat darbuotojų, kiek karališkojoje šeimoje yra narių – šiuo metu dvi dešimtys, – kompensacinės išmokos būtų itin žemos.
Tačiau Jungtinės Karalystės monarchija yra viena iš brangiausių Europoje mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Dėl to negalima būti visiškai tikriems, nes oficialios karališkųjų šeimų išlaidos vargu ar kada yra galutinės.
Prieš keletą metų garsus Norvegijos dienraštis apskaičiavo, kad monarchija Norvegijai kainuoja 55 mln. JAV dolerių per metus,– beveik dvigubai tiek, kiek rodė oficialūs duomenys; anot leidinio, taip yra dėl neviešinamų išlaidų saugumui bei kitų sąnaudų.
Nyderlanduose oficialus metinis monarchijos biudžetas sudaro apie 60 mln. eurų (66 mln. JAV dolerių), bet, kai kuriais vertinimais, bendros išlaidos siekia iki 350 mln. eurų per metus.
Bet jeigu lygintume tik oficialius skaičius, Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos metinė biudžeto asignavimų suma, naujaisiais duomenimis, yra penkiolika kartų didesnė nei Švedijos, kurios analogiškas rodiklis siekia apie 7 mln. dolerių per metus.
Kai kurie švedai mano, kad tokia suma pernelyg didelė, ir reaguodamas į tokias nuotaikas Švedijos karalius Carlas XVI Gustafas spalį pašalino penkis savo anūkus – du princo Carlo Philipo vaikus ir tris princesės Madeleine‘os atžalas – iš karališkųjų rūmų narių sąrašo; turinčius teisę į kompensaciją iš mokesčių mokėtojų fondų už oficialių pareigų vykdymą.
Po šio sprendimo Bernadotte'ų karališkoji šeima liko su vos dešimčia narių, kurie gauna subsidijas už atliekamas oficialias pareigas, nors karališkoji šeima priskaičiuoja dar devynis, įskaitant penkis vaikus.
Savo straipsnyje J. Balmeris, S.A.Greyseris ir M. Urde‘ė rašė apie penkis „R“ , karališkojo prekės ženklo pagrindus: „Royal“ (karališkasis, angl.k.), „Regal“ (regalinis), „Relevant“ (svarbus), „Responsive“ (atliepiamasis) ir „Respected“ (gerbiamas).
Iš šių penkių „R“ tik pirmasis galioja princui Andrew: pagal kilmę jis yra karališkosios šeimos narys. Kiti „R“ siejami su elgesio normomis, kurios palaiko prekės ženklo vertę. Žmonės negimsta su šiomis normomis, ir iš jų negalima tikėtis tam tikros elgsenos vien dėl to, kad jie gimę tam tikroje šeimoje. Laikytis tokių elgsenos normų yra nelengva našta. Švedijoje dviejų princų šeimų tėvai akivaizdžiai nenorėjo užkrauti jos savo vaikams.
Princesė Madeleine‘a, ištekėjusi už britų finansininko Christopherio O‘Neillo, „Instagram“ socialiniame tinkle rašė, kad pašalinti iš karališkųjų rūmų, jos vaikai turės „daugiau asmeninio gyvenimo galimybių kaip asmenybės“. Princas Carlas Philipas ir jo žmona Sofia, buvęs modelis, rašė, kad jų vaikai galės džiaugtis „laisvesniais pasirinkimais gyvenime“.
Ko gero, panašus dalykas turėjo nutikti ir princui Andrew. Savo lemtingame interviu jis sakė gyvenantis „ institucijoje“, tarsi Bakingamo rūmai būtų kokie našlaičių namai ar sanatorija. Nelengva jausti jam užuojautą, bet ne visi yra tinkami karališkojo prekės ženklo sergėtojo vaidmeniui.
Kaip kad neseniai rašė mano kolega iš „Bloomberg Opinion“ Alexas Webbas, princo Andrew riktas gali padėti princui Charlesui, britų sosto paveldėtojui, greičiau įgyvendinti jo ilgametį planą išretinti karališkosios šeimos gretas. Švedijos pavyzdys rodo, kad tai visiškai įmanoma. Karališkųjų namų privalumų nemenkina tas faktas, kad yra mažiau narių, laikomų nacionaliniais simboliais, nei tų, kurių gyslomis teka karališkasis kraujas.
Mažesnis karališkosios šeimos narių, vykdančių oficialias viešas pareigas, skaičius neturi įtakos ir karališkosios karūnos prekės ženklo vertei, – skirtingai nei nelemti karališkosios šeimos narių nemalonūs nuotykiai. Kuo jų yra mažiau, tuo mažesnė rizika gresia tiems esminiams „R“.
Jungtinė Karalystė neturi laukti, kol jos karališkoji šeima nuspręs būti labiau panaši į Švedijos. Britų demokratija gali pastūmėti monarchiją ta kryptimi, drastiškai mažindama jos biudžetą, galbūt iki Švedijos lygio, ir priversdama ją pasirinkti labiausiai vertus narius oficialioms kilmingoms pareigoms vykdyti.
Kita vertus, jeigu „Brand Finance“ yra teisi ir gebėjimas sukurti siužeto posūkius ir bulvarines istorijas prisideda prie karališkojo prekės ženklo vertės, galbūt nepabaigiami skandalai ir yra tas vertingas grūdas iš to viso katilo, kurį pripildo britų mokesčių mokėtojai.
