Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas apie pasirengimą susitikimui praktiškai nekalba. Tik lapkričio 15 dieną Prancūzijos vadovas patvirtino, kad derybos vyks gruodžio 9 dieną. Vėliau jis telefonu bendravo su Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu, po pokalbio Kijevas datą įvardijo kaip tinkančią visoms proceso šalims.

Prieš kelias dienas Nursultanas Nazarbajevas paskelbė apie galimybę surengti dvišalį V. Putino ir V. Zelenskio susitikimą Kazachstane. Buvęs prezidentas taip pat sakė, kad Ukrainos lyderis tokiam susitikimui uždegė žalią šviesą, tik štai Ukrainos užsienio reikalų ministerija sako, kad šiuo klausimu jokios oficialios informacijos neturi.

Ir tai jau tikrai ne pirmas N. Nazarbajevo bandymas sudaryti konkurenciją Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai, kuris nuo 2014 metų tarpininkauja deryboms Donbaso klausimu. Kaip ten bebūtų, panašu, kad tai tėra Kazachstano bandymas padidinti savo diplomatinį svorį (Astanoje 2017 metais vyko svarbios derybos dėl Sirijos), tik vargu, ar artimiausiu metu jis pasiteisins. Sunku įsivaizduoti V. Putino ir V. Zelenskio kontaktą prieš normandiškąjį formatą, o ar jis taps įmanomas po jo, prognozuoti per anksti.

Oficialiai normadiškajam formatui viskas tarsi parengta. Ukraina įvykdė svarbiausią įsipareigojimą: išvedė šalies pajėgas iš Zolotovo, Petrovsko ir Bogdanovkos rajonų (visos trys gyvenvietės yra Luhansko apskrityje). Atsitraukta ne daugiau vieno kilometro, tačiau ir šis sprendimas Kijevui buvo labai nelengvas.

Emmanuelis Macronas, Angela Merkel

Pirmiausia, separatistai nepaisė tylos režimo, ir toliau minėtose teritorijose vyko apšaudymai. Antras svarbus dalykas tas, kad Ukrainoje nuvilnijo akcijos „Kapituliacijai – ne“ banga, kurios dalyviai reikalavo atsisakyti sprendimo išvesti pajėgas.

Trečias svarbus dalykas tas, kad vietos gyventojai, atsidūrę vadinamojoje pilkojoje zonoje, turi nuogąstavimų, kad minėtoji teritorija niekieno nekontroliuojama, o tai labai greitai ir skaudžiai atsilieps infrastruktūrai, socialinėms išmokoms ir saugumo situacijai. Ukrainos valdžia vis bandė įtikinti, kad, išvedus pajėgas, į minėtąsias gyvenamąsias teritorijas atvyks policijos ir Nacionalinės gvardijos pareigūnai. Realybėje situacija tikrai gana sudėtinga.

Stanica Luhanska gyvenvietėje, iš kur pajėgos išvestos dar liepos pabaigoje, Ukrainos valdžia greituoju būdu stato tiltą virš Doneco upės, skiriančios valstybinėms pajėgoms paklūstančią Luhanščiną ir vadinamąją „Luhansko liaudies respubliką“. Čia, demilitarizuotoje zonoje, nėra jokių ginkluotų darinių: iš abiejų tilto pusių galima pamatyti tik SKKC stebėtojų (tai Specialus koordinavimo ir kontrolės centras, įsteigtas 2014 metų rugsėjį. Jame dirbo tiek Ukrainos, tiek Rusijos kariai, kurių pagrindinė užduotis – kontroliuoti Minsko susitarimų vykdymą. 2017 metų pabaigoje Rusijos pusė iš šios iniciatyvos pasitraukė).

Skirtumas tik tas, kad Ukrainos nekontroliuojamoje pusėje žmonės, besivadinantys SKKC atstovais, iš tikrųjų yra vadinamosios „Luhansko liaudies respublikos“ funkcionieriai, su kuriais Ukraina jokių bendrų komisija nesteigė.

Neseniai Ukrainos internetą sudrebino vaizdo įrašas iš Stanica Luhanska: vyrai atskuba nebaigtu statyti tiltu iš vadinamosios „Luhansko liaudies respublikos“ pusės, Kijevo kontroliuojamoje teritorijoje čiumpa dengtą suolą ir išsineša pas save.

Foto: Itar-Tass / Scanpix

Šis atvejis labiau kuriozinis nei kriminalinis. Nepaisant to, kaip per interviu „Ukrainskij Tižno“ sakė Stanica Luhanska rajono administracijos vadovas Jurijus Zolkinas, tuo atveju, jeigu pajėgų išvedimo zonoje būtų įvykdytas sunkus nusikaltimas, gali kilti rimtų problemų dėl operatyvinės tyrėjų komandos atvykimo, nes pastaroji, remiantis įstatymų numatyta tvarka, turi būti ginkluota.

Zolotovo rajone, iš kur pajėgos išvestos spalio 30 dieną, Ukrainos policija ir Nacionalinė gvardija buvo sutarusios patruliavimo teritorijoje schemą, tik, deja, po kurio laiko ten prasidėjo išminavimo darbai. Petrovo ir Bogdanovkos rajonuose po kelių nesėkmingų bandymų pajėgos pagaliau atitrauktos lapkričio 9-11 dienomis, tik štai įstatymų laikymosi klausimas ten opus tapo žymiai greičiau, kone iš karto.

Iš pradžių separatistų lyderiai sakė, kad, jeigu demilitarizuotoje zonoje atsirastų Ukrainos teisėsaugos organų, jie imsis „atsakomųjų priemonių“, o tai reiškia, kad į teritoriją pasiųs savo „liaudies miliciją“. Separatistų reikalavimą pakartojo ir Brazilijoje besilankęs pats Rusijos prezidentas V. Putinas.

Iš esmės pajėgų atitraukimo sumanymas pavyko, o tai – pagrindinė susitikimo normandiškuoju formatu sąlyga. Apie tai, kokia gali būti šio viršūnių susitikimo baigtis, su Ukrainos BBC tarnyba mintimis pasidalinti sutiko Ukrainos užsienio reikalų ministras Valerijus Pristaiko. Tikra sensacija tapo jo žodžiai, esą, jeigu susitikimas normandiškuoju formatu neduos norimų rezultatų, Kijevas gali pasitraukti ir iš Minsko susitarimų.

V. Pristaiko labai aiškiai įvardijo „raudonąsias linijas“: Kijevas nesutiks su tiesioginiu dialogu su separatistinių „respublikų“ lyderiais, neatsisakys suartėjimu su NATO ir Europos Sąjunga paremto užsienio politikos kurso (tai įtvirtinta ir Ukrainos Konstitucijoje) ir reikalaus „Gazprom“ grąžinti skolas už tranzitą, ką numatė Stokholmo arbitražo teismo sprendimas.

Ukrainos diplomatijos vadovas taip pat leido suprasti, kad Krymo klausimas normandiškame formate aptarinėjamas nebus, ir galimu Ukrainos pusės kompromisu gali tapti Kijevo sprendimas atsiimti ieškinį prieš Rusiją Tarptautiniame Teisingumo Teisme, kuris neseniai pripažino savo jurisdikciją šioje byloje (V. Pristaiko tokios galimybės tiesiogiai nepatvirtino, tik pasakė, kad kompromiso aplinkybės – labai sudėtingas ir jautrus klausimas).

Bet kokiu atveju V. Zelenskio, V. Putino, E. Macrono ir A. Merkel susitikimo tema – Donbaso statuso įstatymo klausimas (šiuo metu galiojantis įstatymas liausis galiojęs 2019 metų gruodžio 31 dieną).

Foto: Sipa / Scanpix

Rusijos prezidento pozicija šiuo klausimu gana kategoriška: dokumento turinys privalo būti suderintas su vadinamosiomis „Luhansko liaudies respublika“ ir „Donecko liaudies respublika“, o štai Kijevas jau šiandien užėmęs poziciją, kad tos minėtosios „respublikos“ privalo būti išvaikytos. Panašu, kad būtent šį klausimą galima būtų įvardyti kaip esminį normandiškojo formato susitikimo klausimą (po karių išvedimo nuo konflikto linijos).

Kartu su diplomatu V. Pristaiko apie konflikto Donbase sureguliavimą labai daug kalba ir Ukrainos politikas, kino ir televizijos aktorius Sergejus Sivocho. Lietuvos gyventojams jis galimai pažįstamas iš perestrojkos laikų šou pasirodymų. Šiandien S. Sivocho sau prisiėmęs taikos balandžio misiją: kalba apie būtinybę atsisakyti neapykantos kalbos, likviduoti laikinus konflikto linijoje, kurią siūlo vadinti kontaktine linija, veikiančius patikros postus.

Iš abejotinų S. Sivocho pareiškimų – kaltinimai Ukrainai „toksišku kišimusi“, kuris neva ir trukdo pasiekti taiką. Tokiu kišimusi jis laiko ir judėjimą prieš kapituliaciją, kuriam priklauso ir opozicijos partijų politikai, ir karo veteranai, ir visuomeninių organizatorių nariai. Neseniai minėtasis judėjimas pristatė savo alternatyvią „Taikos ir saugumo doktriną“. Pagrindiniai jos punktai tokie: pasitraukimas iš Minsko susitarimų, Steinmeierio formulės atsisakymas, aiškus Rusijos agresijos fakto pripažinimas, konsoliduotos pretenzijos Rusijai kaip agresorei pareiškimas, Rusijos karių išvedimas iš Donbaso, taikos palaikymo kariai ir Ukrainos pasieniečiai prie sienos su Rusijos Federacija.

Foto: Sipa / Scanpix

S. Sivocho taip pat suspėjo pareikšti, kad okupuotoje teritorijoje pakanka žmonių, pasirengusių balotiruotis nuo „Liaudies tarno“ partijos, o tai, esą, įrodo kažkokie migloti partijos užsakymu atlikti sociologiniai tyrimai. Tik tų pačių tyrimų S. Sivocho taip ir neparodė.

Užtat Ateities institutas ir gana gerbiamas Ukrainos dienraštis „Zerkalo nedeli“ publikavo minėtose teritorijose atliktos viešosios nuomonės tyrimo rezultatus. Žmones šių metų spalį vadinamosiose „Donecko liaudies respublikoje“ ir „Luhansko liaudies respublikoje“ apklausė bendrovė „New Image Marketing Group“. Ši tyrimas Ukrainoje įžiebė karštą diskusiją: ar tokia apklausa gali atspindėti tikrąją padėtį?

Pirmiausia vargu ar įmanoma tokį tyrimą atlikti be vadinamųjų „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ vadovybių palaiminimo, o tai savaime turėtų įtakos galutiniams rezultatams.

Antras svarbus dalykas: separatistinėse „respublikose“ karaliauja cenzūra ir baudžiamųjų organų diktatas. Pastarieji pagal sovietinę madą vadinasi „valstybės saugumo ministerijomis“, o tai verčia abejoti savo nuomonę išsakiusių vietos gyventojų nuoširdumu.

Ir tai dar ne viskas. Bendrovės „New Image Marketing Group“ reputacija tikrai ne be šešėlio: bendrovė minima „Teksty“ bazėje, ji konkrečiai kaltinama 2012 metais publikavusi pagerintus vietos politinės partijos rezultatus. Jeigu grįžtume prie pastarosios viešosios nuomonės apklausos, mums pateikiami skaičiai aiškiai rodo, kad separatistinių „respublikų“ gyventojai tiki Rusija kaip išganytoja, nėra lojalūs Ukrainai, joje nemato savo ateities, ginkluotą konfliktą vadina pilietiniu karu (kaip kad sako Rusijos televizijos, dominuojančios minėtųjų teritorijų informacijos erdvėje).

Verta paminėti skaičių, rečiau minimų žiniasklaidoje: 45 proc. respondentų – bedarbiai, 55 proc. save laiko Ukrainos piliečiais, kiek daugiau nei 80 proc. neketina keisti gyvenamosios vietos, didžiausias autoritetas – V. Putinas, V. Zelenskis mažiau populiarus nei Rusijos televizijos laidų vedėjas Ivanas Urgantas (atitinkamai 1,2 ir 1,3 proc.).

Okupuotose teritorijose vyko gyventojų surašymas. Oficialių duomenų kol kas nėra, tačiau net ir tie, kuriuos publikuoja „Donecko liaudies respublikos valstybinė statistika“, kelia nemenką nuostabą: Donecko populiacija, pasirodo, per tuos karo metu praktiškai nepasikeitė (Ukrainos statistikos departamentas 2014 metais fiksavo 949 tūkst. gyventojų, o šiandieninėje vadinamojoje „Donecko liaudies respublikoje“ jų yra 943 tūkst.).

Jeigu tikėtume vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ pateikiamais duomenimis, Debalcevėje, itin žiauriai nukentėjusioje per 2014-2015 metų mūšius, šiuo metu žmonių, esą, gyvena netgi daugiau nei 9-ojo XX amžiaus dešimtmečio pabaigoje. Kaip paaiškinti tokius statistikos stebuklus?

Pirmoji priežastis: dialogas su Rusija, didesni skaičiai leidžia prašyti didesnės humanitarinės ir finansinės paramos. Antroji priežastis: galimi rinkimai, kurių atveju būtų galima manipuliuoti „mirusiosios sielomis“ dėl norimo rezultato. Trečioji priežastis: korupcijos galimybės atstatyti Donbasą Ukrainos ir tarptautinių donorų sąskaita.

Ukrainos ekspertai svarsto net kelis normandiškojo formato viršūnių susitikimo baigties variantus.

Derybų metu bus pasiektas susitarimas dėl ugnies nutraukimo ir pajėgų išvedimas iš visos fronto linijos, toliau – Padniestrės ar Karabacho įšaldyto konflikto scenarijus. Kitas scenarijus numato vadinamųjų „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ integraciją Ukrainos sudėtyje Rusijos diktuojamomis sąlygomis ir neišvengiamai atsirasiančią destabilizaciją šalies viduje.

V. Zelenskio aplinka stengiasi išlaikyti intrigą, argumentuodami, kad Ukrainos prezidentas turi savą planą. Kuo labai sunku patikėti. Nes pastarųjų kelerių metų patirtis leidžia daryti išvadą, jog visi iki vieno „labai slapti planai“ labai gretai atsiduria žiniasklaidos akiratyje.