Tam tikra prasme – tai stebuklas, kurį Venecija sugebėjo išsaugoti daugiau nei tūkstantį metų. Ji sukūrė laivybos bei komercinę imperiją bei subūrė milžinišką rūmų ir bažnyčių kolekciją su daugybe neįkainojamų paveikslų, kurie kasmet pritraukia apie 20 mln. turistų.
Vis dėlto vis dažnesni potvyniai, su kuriais susiduria miestas, ir Italijos valstybės nesugebėjimas apsaugoti Veneciją, iš tiesų nėra problema, kurios būtų neįmanoma išvengti. Žinoma, žmogaus sukeliama klimato kaita yra pagrindinis kaltininkas. Bet išsaugoti vieną iš nuostabiausių pasaulyje meninių paminklų ne mažiau trukdo ir biurokratizmas bei korupcija.
Kaltę dėl vieno konkretaus potvynio suversti pasauliniam atšilimui visada yra keblu. Bet turimi duomenys mums rodo, kad vyksta kažin kokie itin neįprasti dalykai. Pernai Venecijoje užfiksuota 121 diena didelių potvynių, – beveik dukart daugiau nei 2017 metais. Miesto valdžia paskaičiavo, kiek kartų nuo 1923 metų vanduo patvindavo daugiau nei 140 cm virš jūros lygio, – vadinamuosius „išskirtinai aukštus potvynius“. Daugiau nei pusė tokių potvynių vyko per pastaruosius du dešimtmečius.
Venecija kenčia nuo gąsdinančio dviejų reiškinių derinio: „sėdančių“ pastatų ir kylančio vandens (pastarasis veiksnys siejamas su klimato kaita). Italijos naujųjų technologijų, energijos ir tvaraus ekonomikos vystymosi nacionalinės agentūra savo pareiškime perspėja, kad miestas per šimtmetį atsidurs po vandeniu, jeigu klimato kaita nesulėtės ir nebus imtasi atitinkamų apsaugos mechanizmų.
Nuo 1966 metų potvynio – aukščiausio per visą istoriją – Romos valdžia suka galvą, kaip būtų galima geriausiai apsaugoti miestą. Tik devintojo dešimtmečio pabaigoje valdžia pradėjo įgyvendinti projektą, pavadintą MOSE, pagal kurį numatyta sukurti integruotą užtvankų, arba barjerų potvyniui, sistemą. Projekto biudžetas jau viršija 5,5 mlrd. eurų (6,1 mlrd. JAV dolerių). Jį ketinta užbaigti 2016
metais, bet dabar terminas nukeltas iki 2022-ųjų.
Be to, atliekami testai išryškino problemas, susijusias su MOSE (aliuzija į Mozę, perskyrusį Raudonąją jūrą) barjerų dalimis, sukeldami daug abejonių dėl sistemos tvarumo ir jos išlaikymo brangumo.
Ilgametė MOSE istorija primena liūdną pasaką apie biurokratines kliūtis ir korupciją.
Aplinkosaugininkų grupės ir vietos politikai ne kartą mėgino sustabdyti projektą, pasisakydami už mažiau destruktyvias alternatyvas. Keletui vietos bei nacionalinių politikų pateikti kaltinimai korupcija sudarant statybos sutartis, kai kurie iš jų nuteisti, kai kurie sutiko bendradarbiauti su tyrėjais. Nuo 2014 metų projektui taikoma speciali administravimo tvarka, siekiant apriboti kyšininkavimą.
Venecija ir MOSE aprėpia platesnio masto problemas Italijoje. Šalis sumažino investicijas infrastruktūrai, o dėl to politikai dažnai kaltina Briuselio įvestas griežto taupymo priemones. Prieš dvejus metus kraštutinių dešiniųjų partijos „Lyga“ lyderis Matteo Salvini nuėjo tiek toli, jog kaltę dėl Genujos tilto griūties, per kurią žuvo 43 žmonės, suvertė Europos Sąjungos biudžeto taisyklėms.
Nepaisant neginčytinos tiesos, jog Italijos valdžia turėtų suteiktų prioritetą infrastruktūrai skiriamoms išlaidoms, MOSE rodo, kad pakankamos lėšos negarantuoja, jog itin didelės apimties projektai bus vykdomi tinkamai ir įgyvendinti laiku. Veiksminga viešojo administravimo bei teisingumo sistema ne mažiau svarbi.
Be to, Italijos politinė klasė turėtų griežtai pažvelgti į pačią save nagrinėdama stringančio MOSE projekto priežastis. Pastaraisiais metais Veneciją daugiausia valdė kairieji, nors Veneto regionas, kuriame ji įsikūrusi, yra laikomas dešiniųjų bastionu. Visos politinės partijos prisidėjo prie to, kad šis projektas strigtų.
Miestą užgriuvę potvyniai nebus paskutiniai, jie kartosis. Italija ir kitos pasaulio šalys privalo imtis priemonių, kad šis pasaulio kultūros perlas neišnyktų.
