I. Kolomoiskis, kurio TV kanalas rodė komedinį serialą su aktoriumi Volodymyru Zelenskiu, vėliau tapusiu Ukrainos prezidentu, davė skandalingą interviu įtakingam leidiniui „The New York Times“ (NYT).
Pasak jo, kadangi Vakarai neskuba priimti Ukrainos į Europos Sąjungą ir Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO), Ukraina turėtų taikytis su Rusija ir priimti Rusijos pinigus, užuot imdama paskolas iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF).
Dabartinėmis aplinkybėmis, sakė jis, Jungtinės Valstijos tik naudojasi Ukraina „kare prieš Rusiją iki paskutinio ukrainiečio“. Bet, anot jo, Rusija „bet kokiu atveju stipresnė“, ir metas atkurti santykius.
I. Kolomoiskis buvo vienas iš lemtingo lūžio Ukrainos santykiuose su Rusija 2014 metais projektuotojų. Jis finansavo savanorių batalionus, kurie atmušė pradinį Rusijos remiamų separatistų puolimą Rytų Ukrainoje, tuo padėdamas pristabdyti atsiskyrimo plitimą, kol ilgą laiką lėšų stokojanti kariuomenė taps pakankamai stipri, kad galėtų būti naudinga.
Per tą laiką jis prarado savo finansų verslą Rusijoje ir buvo paskirtas Dniepropetrovsko srities gubernatoriumi Ukrainoje. Netrukus jau dabar buvęs prezidentas Petro Porošenka atleido Igorį Kolomoiskį iš Dnepropetrovsko srities gubernatoriaus pareigų, siekdamas išardyti, jo nuomone, I.Kolomoiskio asmeninę kariuomenę.
Tad dabartiniai oligarcho tvirtinimai galėtų būti vertinami kaip radikalus posūkis, jeigu tik ne vienas I. Kolomoiskio ypatumas: kad ir ką jis sakytų ar darytų, jis visų pirma paiso savo verslo interesų. Šiandien iš tokių interesų reiktų paminėti jo norą gauti kompensaciją už 2016 metais įvykdytą „Privatbank“, didžiausio Ukrainos kreditoriaus, nacionalizavimą, – jis buvo vienas iš šio banko savininkų, kurį P. Porošenkos vyriausybė apkaltino lėšų grobstymu.
I. Kolomoiskis įtrauktas į sudėtingą bylinėjimąsi su dabar jau valstybiniu „Privatbank“ banku. Jis kartu su savo partneriu neseniai buvo priverstas sumokėti 10 mln. svarų (12,8 mln. JAV dolerių) Ukrainos teisinėms išlaidoms Londono teisme padengti. Milijardierius įtariamas mėginęs pasinaudoti savo ilgalaikiais santykiais su V. Zelenskiu siekiant užbaigti konfliktą jo naudai.
Prezidentui iki šiol pavyko neįsivelti į konfliktą, bet jis nepaisė Jungtinių Valstijų, Europos bei Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pareigūnų raginimų aiškiai atsiriboti nuo I. Kolomoiskio.
Oligarchas turi nedaug draugų Vašingtone ar Europos šalių sostinėse, ir jis pasinaudojo šiuo interviu, kad sukeltų netiesioginę, numanomą grėsmę; jeigu Vakarų pareigūnai ir toliau su juo kovos bei palaikys „Privatbank“ banko nacionalizaciją, jis pakreips V. Zelenskį aiškia kryptimi – Rusijos link.
Ar jam pavyktų tą padaryti, čia jau kitas klausimas.
V. Zelenskis per savo rinkiminę kampaniją žadėjo sugrąžinti taiką Rytų Ukrainoje, ir jis jau žengė keletą žingsnių šio tikslo link, pavyzdžiui, apsikeitė belaisviais su Rusija ir sutiko su pagrindiniu Rusijos reikalavimu dėl įvykių sekos, kuri leistų Ukrainos kontrolėn sugrąžinti separatistines teritorijas. Bet netgi tokia pažanga susidūrė su pasipriešinimu tarp Ukrainos intelektualų, kurie tokį posūkį vadina kapituliacija, – ir tarp pačių savanorių, kuriuos I. Kolomoiskis kitados finansavo.
Šie kovų asai, ginkluoti ginklais, kuriuos parsigabeno iš kovos lauko, įsitaisė teritorijose, kur Ukraina ir separatistai sutarė atitraukti savo karius prieš būsimas derybas dėl taikos Normandijos formatu, tarpininkaujant Prancūzijai bei Vokietijai. V. Zelenskis buvo priverstas keliauti į minėtą teritoriją ir mėginti įkalbėti juos pasitraukti.
Dabar jėgų atsitraukimas, regis, užbaigtas, zona nuvalyta nuo minų, ir nebėra jokių kliūčių deryboms. Bet V. Zelenskis dabar jau supranta, kad kompromisai su Rusija pritvinkę pavojų dėl galimų maištų šalies mastu, galbūt net ginkluotų. Jeigu jis paklustų I. Kolomoiskio raginimams, Kijevas ir didžioji centrinės bei vakarinės Ukrainos dalis beveik neabejotinai sukiltų prieš jį. Neadekvati kaina už pirminę I. Kolomoiskio paramą, be to, šiandien milijardierius neturi jokio akivaizdaus sverto prezidentui.
„Golos“ (liet. „Balsas“), opozicinė liberalų partija, neseniai pasiūlė, kad Ukraina pasitrauktų iš 2015 metų Minsko susitarimų, esančių dabartinio taikos proceso pamatu, ir atidėtų pastangas užbaigti konfliktą Rytuose iki geresnių laikų ir susitelktų ties šalies vidaus problemomis.
V. Zelenskis galbūt gundosi išbandyti tokią plano versiją, tik oficialiai nesitraukiant iš Minsko susitarimų, nes tai akivaizdžiai supykdytų Ukrainos sąjungininkus Europoje. V. Zelenskio darbotvarkėje netrūksta rūpesčių įgyvendinant ambicingų reformų darbotvarkę.
Trečiadienį Ukrainos parlamentas, kuriame jo partija turi daugumą, žengė pirmą žingsnį, pritardamas žemės pardavimo draudimo atšaukimui, – to nepavyko padaryti nei vienai ankstesnei Ukrainos vyriausybei.
Vis dėlto į provokacinius I. Kolomoiskio pareiškimus negalima paprasčiausiai numoti ranka.
V. Zelenskis šiandien iš tikrųjų nesulaukia daug paramos iš Vakarų, išskyrus techninės bei karinės paramos programas, kurios, pripažinkim, yra naudingos, bet ne gyvybiškai svarbios. TVF yra pristabdęs daug didesnę paramą, iš dalies dėl to, kad Fondui neramu, jog V. Zelenskis gali įdėti nepakankamai pastangų išsireikalauti iš I. Kolomosikio nuostolius, susijusius su „Privatbank“.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pastaruoju metu prabilo apie draugiškų santykių atnaujinimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, ir nei iš Prancūzijos, nei iš Vokietijos negalima tikėtis aktyvaus palaikymo Ukrainai per taikos derybas, nes šios abi šalys trokšta atsikratyti šia problema. Jungtinėse Valstijose vykstantis vadinamasis „Ukraingeitas“ ir prezidento Donaldo Trumpo apkaltos tyrimo posėdis faktiškai pavertė Ukrainą šalimi, tiek pavojinga, tiek nereikšminga.
I. Kolomoiskis siekia pabrėžti, kad praėjus penkeriems metams po santykių su Rusija pašlijimo, Ukraina nebėra prioritetinis projektas Vakarams, – bet ji vis dar išlieka prioritetu V. Putinui.
V. Zelenskis negali – ir nenori – atiduoti savo šalies likimo į Rusijos prezidento rankas. Bet jis gali tyliai praverti ją platesnio masto prekybai su Rusija ir didesnėms investicijoms, ir gali palaipsniui grįžti prie politikos, kai „abi pusės paiso savo interesų“, – politikos, kurią mėgino vykdyti visi Ukrainos vadovai, išskyrus Petro Porošenką, po to, kai Ukraina tapo nepriklausoma.
Tam tikra prasme taip žaidžia ir Aleksandras Lukašenka, kaimyninės Baltarusijos prezidentas, atsigręždamas į Vakarus kaskart, kai iškyla nesutarimų su V. Putinu, ir į V. Putiną, kai tikisi iš jo ko nors išpešti.
Tokia ciniška politika labai nutolusi nuo „civilizacinės išeities“, kurią Ukrainos politikai tvirtina pasirinkę vadovaujant P. Porošenkai.
Bet Vakarų politikai privalo suprasti, kad kai ukrainiečiai pasijus atstumti, jų laukia natūralus kritimas atgal. Jeigu V. Zelenskis pradėtų flirtuoti su V. Putinu, taip nutiktų nebūtinai dėl neigiamos I. Kolomoiskio daromos įtakos. Taip gali nutikti dėl Vakarų nesugebėjimo priimti jo siekį vykdyti reformas ir palaikyti jo pastangas išsiderėti palankesnes taikos sąlygas su Rusija.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
