Daugiau nei 60 mln. žmonių pragyvenimas šešiose valstybėse – Afganistane, Kazachstane, Kirgizijoje, Uzbekistane, Tadžikistane, Turkmėnistane – priklauso nuo upių, įtekančių į Aralą.
Per kelis dešimtmečius nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo padėtį dar labiau pablogino tarpvalstybinė konkurencija dėl vandens, kaip ir sparčiai spartėjanti klimato kaita.
Abi baseino maitintojos, upės Syrdarja ir Amudarja, suneša į Aralą tik 10 proc. to vandens kiekio, kokiu jos aprūpindavo ežerą septintajame dešimtmetyje, prieš ėmus įgyvendinti sovietinius pramoninius projektus. Ambicinga nauja knyga, prie kurios kūrimo prisidėjo 57 autoriai, aprašo padarytą žalą.
Apie 17 000 kvadratinių mylių (44 030 kv. kilometrų) „jūros dugno atsivėrė ir virto plačia dykuma“, rašo mokslininkai, „o tai pakeitė vietos klimatą ir sustiprino dykumėjimo procesą regione“. Likę vandenys dengia tik 17 proc. pradinio 26 000 kv. mylių (67 340 kv. kilometrų) jūros ploto.
Knygos autoriai siūlo įvairų sprendimų, nuo oro ir vandens stebėsenos, palaipsniui sunykusios dešimtajame dešimtmetyje, atnaujinimo iki naujų teisinių susitarimų, kurie sujungtų šešias Centrinės Azijos valstybes į tvarią vandens valdymo sistemą.
Šiuo metu baseinas virto tikru aviliu, kuriame dėl vandens, būtino įvairiausioms reikmėms ir įvairiu metų laiku, varžosi pramonės bei tautos. Tačiau Kirgizija ir Uzbekistanas bendradarbiauja, mėgindamos padėti suvaldyti sezoninius vandens išteklius. Kirgizija nutekamuosius vandenis žiemą naudoja elektros energijai generuoti. Uzbekistanas tą patį vandenį naudoja drėkinimui vasaros laiku.
Pasaulio išteklių institutas neseniai paskelbė, kad dabar prieigai prie vandens, būtino šimtams milijonams žmonių, iškilo grėsmė.
Palei Kolorado upę klimato kaita kursto palaipsnio žemės dirvos išdžiūvimo procesą ir kelia grėsmę 40 mln. amerikiečių gerovei. Kalifornijoje dėl hidroenergijos poreikių ūkininkai lieka priklausomi nuo riboto požeminio vandens kiekio. (Tyrimas, kurį paskelbė žurnalas „Nature Communications, leidžia daryti prielaidą, jog saulės bei vėjo energija galbūt galėtų dalį krūvio perimti iš hidroenergijos, taip išlaisvindama paviršinį vandenį žemės ūkiui.)
Iššūkiai, su kuriais susiduriama siekiant atgaivinti ir apsaugoti Aralo išteklius, yra labai rimti. Nors minėtų šalių išsivystymo lygis skirtingas, dėl bendro kompetencijų bei technologijų praradimo per pastaruosius du-tris dešimtmečius prireiks sukurti atitinkamas institucijas, dar prieš pradedant spręsti problemas.
Tačiau jau galima kalbėti apie vilčių teikiančius pasiekimus. Uzbekistanas 2018 metais įsteigė naują vandens valdymo ministeriją, o Tadžikistanas pertvarko vandens vartojimo priežiūros metodus.
Užtvanka šiaurinėje jūros dalyje, užbaigta 2005 metais, padeda užkirsti kelią tolesniam ežero išdžiūvimui. Toje Aralo jūros dalyje pastaruosius aštuonerius metus vandens lygis stabilizuojasi, ir tokios aplinkybės leido per nauja užveisti vienuolika žuvų rūšių.
Tačiau situacija likusioje jūros dalyje „nenuteikia optimistiškai“, rašo mokslininkai.
