Ar kalbėtume apie satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijos Paryžiuje antpuolį 2015 metų sausį, ar apie Boko Haram atakas Nigerijoje, ar teroro išpuolius viešbučiuose ir stotyse Mumbajuje 2008 metais: kur bepultų teroristai, jie itin noriai naudoja АК-47 tipo automatinius šautuvus, geriau žinomus jų kūrėjo Michailo Kalašnikovo vardu, pažymi straipsnio autorius Johannas Althausas.

„Skaičiuojama, kad iš viso yra pagaminta mažiausiai 100 mln. vienetų šių šautuvų. Be to, iki šių dienų yra naudojami ir automatiniai šautuvai, pagaminti prieš daugybę dešimtmečių, – teigiama straipsnyje. – Rusijoje Kalašnikovo šautuvai laikomi buvusios šalies didybės simboliu. Jo kūrėjo šimtųjų gimimo metinių proga Maskvos švietimo ministerija mokytojams išleido metodinę medžiagą patriotizmo pamokoms. Toje medžiagoje pirmiausia šlovinama mirtina „stebuklingo ginklo“ galia.“

Kalašnikovo automatiniais šautuvais „buvo nužudyta daugiau žmonių nei per artilerinius apšaudymus, bombardavimus ir apšaudymus raketomis, nurodoma medžiagoje. Veikiausiai АК-47, ir daugybė jo variantų – АКМ, АКМС, АК-74, kiniškas 56-ojo tipo, jugoslaviški modeliai М-64 ir М-70 ir kt. – iš tiesų yra atsakingi už daugybę mirčių kariniuose konfliktuose, įskaitant ir pilietinius karus nuo šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio.

Калашников АК-308
Foto: Sputnik / Scanpix

„Vietnamo karo metu, per pasienio konfliktus Vidurio ir Pietų Azijoje, Afganistane, Persijos įlankos kare 1980-1989 metais, Jugoslavijos kare ir Artimuosiuose Rytuose mažiausiai viena pusė, o kartais ir kelios, daugiausia naudojo būtent Kalašnikovo automatinius šautuvus“, – nurodo leidinys.

Mokytojams skirtoje metodinėje medžiagoje akcentuojama, kad kiekvienais metais nuo Kalašnikovo automatų paleistų kulkų žūsta mažiausiai ketvirtis milijono žmonių. Kuo paaiškinama tokia makabriška sėkmė?

Įtakos, pasak J. Althauso, turi keli veiksniai. Pirma, Kalašnikovo gamyba yra naudinga. Be to, jis labai patikinimas, puikiai atlieka savo funkciją tiek per lietų, tiek per šaltį, tiek dykumoje, tiek pelkėje.

„Galiausiai, skirtingai nuo Vakarų gamybos analogų, kuriuose dažnai yra sudėtingesnis mechanizmas, nereikia jokių ypatingų mokymų žmogui, norinčiam naudotis šiuo ginklu“, – rašo J. Althausas.

„Remiantis plačiai paplitusia versija, M. Kalašnikovas labai kruopščiai dirbo siekdamas sukurti „idealų ginklą tėvynei apginti“, tuo metu gydėsi ligoninėje, kai per karą buvo sužeistas į petį. Tuomet 1947 metais jaunas leitenantas pirmą kartą pristatė savo automato prototipą. Po dvejų metų sovietinė armija įtraukė jį į standartinę ginkluotę“, – rašoma straipsnyje.

„Tikroji АК-47 versija buvo gerokai sudėtingesnė, o M. Kalašnikovo vaidmuo – menkesnis, – nurodo straipsnio autorius. – Jau Antrojo pasaulinio karo metu Raudonosios armijos ginkluotės biurokratija suvokė, kad jai reikia naujo ginklo, kuris, viena vertus, galėtų šaudyti ilgomis serijomis, kaip pistoletas-kulkosvaidis PPD-40 ir anuomet naujausias arsenale ginklas PPŠ-4, tačiau, kita vertus, jis turėtų naudoti galingesnes, nei esami pistoletai, kulkas.“

Taip atsirado pirmoji sovietinė tarpinio kalibro kulka 7,62 x 41mm.

Šiai kulkai netrukus buvo pateikti devyni tinkantys projektai. Kaip teigia amerikietis ginklų ekspertas Edwardas Clintonas Ezellas, M. Kalašnikovas nebuvo nė vieno iš jų autorius. Tik antrame etape, kai kulka buvo modifikuota ir sutrumpinta, M. Kalašnikovas prisijungė su savo projektu, kuris, beje, buvo paremtas kito, tuomet jau mirusio, konstruktoriaus idėjomis.

„Pirmoji AK-47 versija buvo paruošta serijinei gamybai 1948 metais, tačiau tuomet buvo pagaminti tik keli egzemplioriai. Jų metalinės dalys daugiausia buvo štampuotos. Du vėlesni variantai buvo frezuoti. Jie buvo geresni ir stabilesni, tačiau jų gamyba buvo brangesnė“, – rašoma straipsnyje.

„1959 metais M. Kalašnikovas sujungė abiejų AKM versijų privalumus. Tai klasikinis Kalašnikovas: vėl štampuotas iš metalo, tačiau nebrangus, tvirtas ir itin patikimas. Tokiu pavidalu Kalašnikovas tapo mirtį siejančia legenda“, – rašo „Die Welt“.