„Mes iš tiesų norime stiprios ir suverenios Europos, – sekmadienio savaitraščio „Der Spiegel“ numeryje rašė Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas. – Bet mums ji reikalinga kaip stipraus NATO aljanso dalis, ne pakaitalas“.
Tai ne tik reiškia, jog H. Maasas siekia išsaugoti Europos ir Vokietijos transatlantinį aljansą, nors JAV prezidentas Donaldas Trumpas vangiai juo domisi, – tiesiog šiandien Europa negali pati apsiginti be JAV pagalbos. H. Maasas tvirtino, kad „kai Europa vieną dieną pajėgs pati užsitikrinti savo saugumą, mums vis tiek reikės NATO“.
Ir, tiesiogiai atsakydamas į E. Macrono samprotavimus, esą aljansui su JAV griūnant santykiai su Rusija gerėja, Vokietijos ministras pareiškė, kad „Vokietija netoleruos jokių specialių susitarimų, nei Maskvos atžvilgiu, nei jokiais kitais klausimais“, nes jai labai svarbus Lenkijos ir Baltijos valstybių saugumas.
Tokie pareiškimai itin iškalbingi, ypač iš H. Maaso lūpų. Jis priklauso socialdemokratų partijai, kuri nėra tokia aktyvi Amerikos ir NATO šalininkė, lyginant su jos vyresniąja partnere iš Vokietijos valdančiosios koalicijos, kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjunga (CDU). Bet tais aspektais, kuriuos pabrėžė savo straipsnyje H. Maasas, Vokietijos vyriausybė, regis, laikosi vieningos pozicijos. A. Merkel taip pat kritikavo E. Macrono viziją daug smarkiau nei kokiu kitu klausimu nuo pat tada, kai jis buvo išrinktas 2017-aisiais.
„Mes turime glaudžiau sutelkti europietiškąją NATO dalį“, – pareiškė A. Merkel sekmadienį. Tai ir yra Europos Sąjungos gynybos projekto, žinomo kaip Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo, arba „Pesco“, esmė, pridūrė ji.
Toks požiūris radikaliai skiriasi nuo E. Macrono. Jam ES gynybos projektas siejamas su strateginiu suverenumu. Vokietijos politikų akimis, šiuo projektu daugiausia siekiama harmonizuoti Europos šalių gynybos pramones, sumažinti skirtingų gynybos sistemų, kuriomis naudojasi ES narių kariuomenės, skaičių ir centralizuoti naujos ginkluotės, tokios kaip karo lėktuvai ir tankai, kūrimą.
Ši vokiečių vizija atitinka bendrų karinių pajėgumų kūrimo grupės koncepciją (angl. Framework Nation Concept, FNC), kurią 2014 metais priėmė NATO. Tai mechanizmas, skirtas savanoriškam gynybiniam bendradarbiavimui vykdant konkrečius šalių projektus; čia galima paminėti pačios Vokietijos idėją koordinuoti gynybinių pajėgumų plėtojimą, arba Jungtinės Karalystės pastangas suformuoti daugiašales greitojo reagavimo pajėgas.
Pagal minėtą koncepciją gana nemaža dalis bendradarbiavimo projektų, netgi tie, kuriuose dalyvauja NATO nepriklausančios valstybės, pavyzdžiui, Švedija ir Suomija, gali būti vykdomi po NATO skėčiu.
NATO siūlant tokią lanksčią platformą, dažnai nėra aišku, kodėl yra būtinos kitos gynybinio bendradarbiavimo programos. Bet kokiu atveju NATO ir ES susitarė koordinuoti savo veiklą, ir iš pažangos ataskaitų akivaizdžiai matyti, kad čia yra daug besidubliuojančios biurokratinės veiklos, tokios kaip bendras dalyvavimas darbo grupėse. Tos pačios pagal programą vykdomos pratybos vadinamos skirtingai, vienaip jas vadina ES, kitaip NATO.
Bet ypač Prancūzijos požiūriu, NATO nėra geriausia platforma bendroms pirkimų programoms vykdyti. Dalyvauti NATO projektuose taip pat reiškia turėti reikalų su JAV kaip organizacijos karine lydere. Prancūzijai, kaip šaliai, turinčiai stipriausią kariuomenę visoje ES, taip pat patinka imtis lyderio vaidmens. Ir tai turbūt geriausiai paaiškina E. Macrono Europos intervencijos iniciatyvą (European Intervention Initiative), stengiantis sukoordinuoti Europos valstybių strateginį mąstymą, kuris net nėra ES gynybinio bendradarbiavimo dalimi.
Vokietija neturi tokių karinių ambicijų kaip Prancūzija. Ji laikosi „nedidelių išlaidų gynybai“ pozicijos, nes didelės išlaidos politiniu požiūriu nėra populiarios. Dėl Bundesvero (vok. Bundeswehr) –Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – kovinės parengties nuolat abejojama, ir visas istorijos svoris užgula ant Vokietijos lyderių pečių. Todėl Vokietijos politikai savo funkciją, kaip išsaugoti Europos saugumą, mato skirtingai nei E. Macronas, net jeigu jie taip pat priskiriami prie „lyderių“.
„Kaip šalis Europos viduryje Vokietija turi atlikti centrinį, tarpininkavimo ir subalansuotą vaidmenį – Europos viduje ir lyginant su Jungtinėmis Valstijomis, – rašė H. Maasas. – Jeigu mes neprisiimsime šio lyderiavimo vaidmens, niekas jo neprisiims“.
Tačiau būti tarpininku nėra tas pats kaip būti lyderiu. Neambicinga, į kompromisus linkusi Vokietija nesivaržys su E. Macrono savimi pasitikinčia Prancūzija, bet ji gali būti stabdžiu E. Macronui kuriant saugumo strategiją, kaišioti pagalius į ratus, jam stengiantis išprovokuoti Jungtines Valstijas kalbomis apie strateginę autonomiją arba flirtuojant su Rusija.
Ji pasiūlys patikimai nuobodžią alternatyvą, ir taip, ko gero, bus geriausia: bet kokiai mašinai, kuriai E. Macronas suprojektuoja sportinio automobilio variklį, būtini vokiški stabdžiai.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
