Turėdami po 50 dolerių (dabar tai būtų maždaug 45 eurai) „svetingumo pinigų“, kuriuos išlaidoms paskyrė Vakarų Vokietijos valdžia, jie nusivedė dukterį į žaislų parduotuvę. Tačiau čia visko buvo tiesiog per daug.
Rytų Vokietijoje ji turėjo galimybę rinktis iš rudo arba pilko minkšto žaislo. Čia ją užklupo tiesiog gluminančios pasirinkimo galimybės, ryškios spalvos ir šviesos. Kai šeima išėjo iš parduotuvės, didžioji dalis pinigų tebegulėjo jų kišenėse.
Tačiau šis šokas buvo tik pradžia.
Daugumai užsieniečių Vokietijos susivienijimas buvo istorinė sėkmė – į Vakarus tą šeštadienį lygiai prieš 30 metų atverti vartai padėjo užbaigti Šaltąjį karą ir po visą Rytų Europą paskleisti demokratiją.
Tačiau tiems, kurie vieną rytą nubudo kapitalizmo realybėje, ši patirtis buvo žiauri.
Buvo uždaryta tūkstančiai kompanijų, dar tūkstančiai jų buvo parduotos pusvelčiui. Daugiau nei trys milijonai žmonių neteko darbo. D. Lehman, kuri dabar yra Tiuringijos federalinės žemės valstybinės asamblėjos, įstatymų leidžiamosios institucijos, narė, pasakoja, kad augdama ji vargiai žinojo bent vieną šeimą, kurios nepaveikė šis istorinis įvykis.
„Vakaruose supratimas, ką ši transformacija reiškė Rytuose gyvenusiems žmonėms, buvo pernelyg menkas“, – kalba D. Lehman, praeidama pro socializmo laikotarpio daugiabutį Jėnoje – mieste, kuriame ji augo nestabiliu laikotarpiu po susijungimo.
Vakarų pasaulyje siaučiant mūšiams tarp globalizacijos ir kapitalizmo, šie randai ir vėl atkreipia dėmesį į Rytų Vokietiją.
Nedarbo situacija pamažu beveik susilygino: spalį nedarbas Rytų Vokietijoje siekė 6,1, o Vakarų Vokietijoje – 4,6 procento. Tačiau atlyginimai rytinėje dalyje tebėra maždaug 20 procentų mažesni nei vakarinėje, o po susijungimo pratrūkusi emigracija nulėmė, kad Rytų Vokietijos visuomenė yra sparčiai senstanti. Ji įtaria, kad ir vėl atsidūrė netinkamoje istorijos pusėje.
Ankstesnioji Rytų Vokietijos karta stebėjo, kaip po Antrojo pasaulinio karo Raudonoji armija laivais gabeno jų gamyklų techniką į Sovietų Sąjungą, o Vakarų Vokietija tuo metu buvo atstatinėjama pasitelkiant Marshallo plano lėšas.
Dabartinė karta matė, kaip milijardai eurų buvo skirti bankams Frankfurte, Graikijos vyriausybei ir iš Sirijos atvykstantiems pabėgėliams, o 1,5 trilijono eurų, išleistų ekonomikos atstatymui, kažkur ištirpo. Vyriausybė šiemet atšaukė vadinamąjį solidarumo mokestį, tokiu būdu padėdama tašką atstatymo bandymų istorijoje.
Kai Donaldas Trumpas nuolat tvirtina, kad „pirmiausia – Amerika“, o „Brexit“ šalininkai Londone ir nacionalistai Budapešte tampo Europos Sąjungą į visas puses, daugelis Rytų Vokietijos gyventojų jaučia, kad valdžia, pamiršdama juos, pernelyg skuba padėti užsieniečiams ar turtingiesiems.
Spalį vykusiuose Tiuringijos federalinės žemės valdžios rinkimuose radikaliosios kairės partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko 23 procentus rinkėjų balsų – beveik dvigubai daugiau nei per praėjusius rinkimus – ir apsunkino pastangas burti koaliciją. Socialdemokratai, kuriems priklauso D. Lehman, tesurinko 8 procentus balsų ir liko ketvirtoje vietoje.
„Šios tendencijos vyrauja visame pasaulyje. Tačiau Rytų Vokietijoje jos plėtojasi sparčiau ir dramatiškiau“, – aiškina Ilko-Sascha Kowalczukas, istorikas iš Rytų Berlyno ir knygos apie Vokietijos susivienijimą autorius.
Pastaruosius 15 metų Rytų Vokietijos gyventojams Angela Merkel, fizikė iš buvusios komunistinės Rytų Vokietijos, tapusi visos šalies kanclere, buvo fakto, kad jų požiūriui atstovaujama aukščiausiu lygmeniu, simbolis. Tačiau šis istorijos skyrius artėja prie pabaigos.
A. Merkel atsitraukia nuo kasdienių politinių grumtynių, o jos ministrai kanclerės karjeros pabaigoje vis labiau menkina jos autoritetą.
Pati A. Merkel kanclerės karjeros saulėlydyje tampa vis niūresnė. Asmeniškai kalbėdamasi su savo aplinkos žmonėmis, ji išreiškia menką pasitikėjimą naujosios kartos Vokietijos lyderiais ir baiminasi, kad pasaulis vis labiau skęs chaose, kai ji pasitrauks.
Bjoernas Hoecke, pergalingasis AfD lyderis Tiuringijos federalinėje žemėje, įkūnija A. Merkel baimes. Jis tvirtina, kad Vokietija yra „suluošinta“ dėl savo įpročio paminėti nacių nusikaltimus, o Berlyne netoli Brandenburgo vartų esantį paminklą Holokausto aukoms atminti jis pavadino „gėdos paminklu“. Jo partija buvo populiariausia tarp jaunesnių nei 45 metų amžiaus rinkėjų – tų, kurie pilnametystės sulaukė jau susivienijusioje Vokietijoje.
Tačiau yra ir kita Rytų Vokietijos pusė.
Komunistiniuose daugiabučiuose, viename iš kurių užaugo ir D. Lehman, žmonės bendravo ir padėjo vieni kitiems, pasakoja moteris. Ši dvasia neišblėso netgi po režimo žlugimo.
Kai D. Lehman tėvai neteko darbo žymioje optikos pramonės kompanijoje „Carl Zeiss“, ji dažnai būdavo paliekama viena. Jos tėtis mėgino laimę tapti po Europą keliaujančiu garso inžinieriumi, tačiau galiausiai ėmė stumdyti vėžimėlius vietiniame prekybos centre.
„Mes buvome tokie pat darbštūs kaip ir žmonės Vakaruose, tarp mūsų taip pat buvo protingų ir sumanių žmonių“, – sako D. Lehman motina Angelika Spirk. Ji galiausiai susirado pastovų darbą – prižiūrėjo operacinių reikmenis ligoninėje.
„Aš džiaugiuosi, kad viskas taip pasisuko. Bet nenoriu, kad kažkas ištrintų mano praeitį“, – tvirtina A. Spirk.
D. Lehman pati grįždavo iš mokyklos, pasigamindavo valgyti, paruošdavo pamokas. Mergaitei padėdavo kaimynai. Būtent ši patirtis, jos teigimu, suformavo moters politines pažiūras.
Studijuodama ji savanoriavo maisto banke, tačiau norėjo daryti kažką daugiau, kad spręstų socialines problemas, su kuriomis susidurdavo. 2006-aisiais ji prisijungė prie Vokietijos socialdemokratų partijos, 2009-aisiais tapo partijos jaunimo organizacijos vadove, o 2014-aisiais pateko į Tiuringijos federalinės žemės parlamentą.
„Aš noriu, kad žmonės liktų čia, kurtų ir puoselėtų šeimas“, – aprodydama Tiuringijos žemės sostinėje Erfurte esantį savo biurą, kuriame yra jos dvejų metų dukteriai skirta lovelė ir „Playmobil“ fėjų namelis, sako D. Lehman.
„Čia gyvenantys žmonės jaučia itin didelį neužtikrintumą“, – pridūrė D. Lehman.
Dėl rinkimų kampanijos nukentėjo jos asmeninis gyvenimas: D. Lehman dažnai grįždavo namo vėlai, kai jos dukrelė jau apkamšyta gulėdavo lovoje. Bet galiausiai rinkėjai pasirinko AfD įniršį ir šūkius, o ne jos viziją sutelkti vokiečius, tebejaučiančius neramių metų, sekusių po komunizmo žlugimo, pasekmes.
Rinkimų naktį D. Lehman ir jos komanda paskutiniai paliko žemės sostinės viduramžiškame senamiestyje įsikūrusį barą. Jų nuotaika, suvokus faktą, kad prarado trečdalį vietų parlamente, subjuro. Tačiau po kelių dienų D. Lehman pajuto, kad yra pasirengusi sugrįžti prie darbų.
„Vienintelis geras dalykas yra tai, kad rinkimai baigėsi. Jų rezultatai sukėlė šoką, bet mes privalome nesiliauti kovoję“, – sako D. Lehman.
