Tačiau tokius duomenis greičiausiai reiktų susieti su požiūriu: ar stiklinė pustuštė ar puspilnė? Rytų Europoje yra daugybė duomenų, kurie paremtų vieną arba kitą požiūrį.
Visuomenės apklausas rengiančios organizacijos „YouGov“ atlikto tyrimo duomenys verčia sunerimti: praėjus trims dešimtims metų po komunizmo žlugimo, dauguma šešių iš septynių šalių (išskyrus Čekijos Respubliką) gyventojų jaučia, kad demokratijai iškilo pavojus. Bulgarijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje dauguma gyventojų teigia netikintys tuo, kad nacionaliniai rinkimai laisvi ir sąžiningi. Be to, plačiai paplitęs susirūpinimas dėl teisės viršenybės, ir beveik visur (išskyrus Vokietiją ir Čekijos Respubliką) dauguma žmonių įsitikinę, kad jeigu jie imtų kritikuoti nacionalines vyriausybes viešai, patirtų neigiamų padarinių.
Tuo pat metu tik Čekijos Respublika ir Lenkija gali pasigirti dauguma gyventojų, kurie tvirtina, kad perėjimas prie rinkos ekonomikos buvo ir yra naudingas jų šalims. Bulgarijoje bei Rumunijoje daugiau žmonių įsitikinę, kad toks perėjimas padarė „daugiau blogo nei gero“.
Bet duomenis nederėtų vertinti tiesiogiai. Šių metų spalį „Pew Research“ paskelbė savo pačių atliktos apžvalgos rezultatus – šioje apklausoje buvo pateikiami panašūs klausimai tose pačiose šalyse (ir dar Rusijoje, Ukrainoje bei Lietuvoje), bet šiek tiek skirtingai.
Tas tyrimas nustatė, kad didžioji dauguma pritaria perėjimui prie rinkos ekonomikos ir daugiapartinės sistemos; 61 proc. Rytų Europos respondentų teigė „Pew“, kad pokomunistinė era turi teigiamą poveikį pragyvenimo standartams, o 58 proc. buvo įsitikinę, kad ji teigiamai paveikė nacionalinį pasididžiavimą.
Kaip kad dažnai esti su apklausomis, rezultatai didele dalimi priklauso nuo to, kaip formuluojami klausimai. Visų pirma, derėtų respondentams parinkti gaires, kurios palengvintų juos užgriuvusių milžiniškų pokyčių analizę.
Situacija, susiklosčiusi 1991 metais, netrukus po to, kai griuvo Berlyno siena, – yra būtent tokia gairė. Vakarų Europa, kuri neturi komunizmo patirties, yra dar viena gairė. Remiantis „Pew“ tyrimu, pasitenkinimas gyvenimu daugelyje Rytų Europos valstybių nuo 1991 metų daug smarkiau išaugo daugelyje Rytų Europos šalių nei Vakarų Europoje.
Taip pat verta panagrinėti šalies duomenis, įtrauktus į Europos Komisijos (EK) reguliariai rengiamą „Eurobarometer“ tyrimą, vykdomą visose 28-iose Europos Sąjungos narėse. Nors europiečiai susirūpinę dėl demokratijos būklės ir nerimauja, jog politikai jų negirdi, naujausia „Eurobarometer“ versija rodo, kad visose pokomunistinės ES šalyse, išskyrus Kroatiją ir Bulgariją, gyventojai pasitiki nacionaliniu parlamentu daugiau nei Jungtinėje Karalystėje (JK), laikomoje parlamentinės demokratijos lopšiu.
Remiantis Atvirosios visuomenės fondų ataskaita, pokomunistinės valstybės išgyvena pasitikėjimo nacionalinėmis institucijomis krizę. Bet „Eurobarometer“ duomenys rodo, kad pasitikėjimas vyriausybėmis per pastaruosius dešimt metų smarkiai išaugo pokomunistinėje Europoje, kur jis nėra daug žemesnis nei žemyno vakaruose.
Tačiau pasitikėjimo problema vis dar egzistuoja teisingumo sistemų kontekste, ir atotrūkis su Vakarų Europa šiame fronte susitraukė.
Teisingumas gali būti pagrindiniu veiksniu, padedančiu išsiaiškinti Rytų Europos šalių perėjimų niuansus. Paskatinti palygtini savo dabartines aplinkybes su totalitarine praeitimi, žmonės linkę palankiai vertinti savo šalių per pastaruosius trisdešimt metų nueitą kelią; nors Rumunijoje bei Bulgarijoje, skurdžiausiose ES narėse, palankumas nėra toks ryškus kaip Čekijos Respublikoje, Vokietijoje, Vengrijoje ar Slovakijoje.
Bet kai tokio pamatinio veiksnio nėra, žmonėms lengvai primenama apie teisingumo trūkumą jų visuomenėse; apie politinę korupciją ir teismus, kurie stoja turtingųjų ir nesąžiningųjų pusėn.
Sąžiningumas yra didžiausią susirūpinimą keliantis dalykas komunistinėse šalyse. Net jeigu sovietinio stiliaus režimai patys buvo nesąžiningo, jie mokė savo subjektus vertinti lygybę labiau už pasiekimus.
Kritinis požiūris į nacionalinius perėjimus, kurį atspindi Atvirosios visuomenės fondų apžvalga, nebūtinai yra ženklas, esą Rytų Europos šalyse demokratija traukiasi. Veikiau jis atkreipia dėmesį į plintančią nuomonę, kad perėjimai, niekada nebuvę sąžiningi ar teisingi, įteikia valdžios vadeles korumpuotoms oligarchijoms ir politiniam elitui, kuriems piliečiai nedaug rūpi.
Sunku numatyti, kiek užtruks šios problemos sprendimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pažanga kuriant stiprią teismų santvarką, regis, stringa šiame regione ir kad dabartinėms vyriausybėms labiau rūpi užsitikrinti politinę kontrolę teismams nei stiprinti piliečių pasitikėjimą jais.
Bet Atviros visuomenės fondų ataskaitos autoriai dėl vieno dalyko greičiausiai teisūs: darbo rinkoje jaunesnė Rytų Europos šalių karta pakantesnė ir aktyvesnė nei vyresnės kartos. Būtent šie jauni žmonės skatina netikėtai stiprias ir gerai vertinamas regiono piliečių visuomenes.
Dauguma Y kartos narių iš visų septynių šalių vadina nevyriausybines organizacijas pagrindiniu geras permainas kurstančiu varikliu. Būtent per jas permainos bei pokyčiai gali pasiekti vyriausybes bei teismus.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
