Apie tai, ką šis įtemptas politinis spektaklis reiškia pačiai JAV ir kokį vaidmenį Amerika atliks turint omeny pasaulio reikalus, pasikalbėjome su JAV diplomatijos ekspertu, žurnalistu ir rašytoju Nicholas'u Kralevu.
Nicholas Kralevas šiuo metu dirba Vašingtono tarptautinės diplomatijos akademijos direktoriumi, anksčiau dirbo su JAV valstybės sekretoriais ir padėdavo jiems diplomatinių kelionių metu. N. Kralevas dirbo Condoleezzos Rice, Hillary Clinton ir Colino Powello delegacijose, taip pat – „Washington Times“ korespondentu, apie tarptautinius santykius ir diplomatiją rašo žurnalams „Foreign Policy“ ir „The Atlantic“.
Susidaro įspūdis, kad JAV tarsi nori atsitraukti nuo liberaliosios pasaulio tvarkos, kurią pati sukūrė Bretton Woods susitarimo metu po Antrojo pasaulinio karo. Jungtinėms Tautoms smarkiai stinga lėšų, iš JAV administracijos nuolat pasigirsta priešiškų pareiškimų Pasaulio prekybos organizacijos atžvilgiu. Ar tai yra sąmoningas Trumpo administracijos žingsnis ir ką tai reiškia likusiam pasauliui?
Nemanau, kad kas nors gali užtikrintai pasakyti, ar tai yra daroma sąmoningai. Aš asmeniškai dar nemačiau įrodymų, kurie patvirtintų, kad apskritai egzistuoja nuosekli administracijos užsienio politika. Viskas, atrodo, daroma impulsyviai, remiantis intuicija. Prezidentas yra pasakęs, kad vienintelis tas, kuris rūpi, yra jis. Tą sakė savo tviteryje prieš keletą mėnesių.
Procesas, kurį mes dešimtmečiais turėjome ir kuris buvo vadinamas tarpagentūrine užsienio politika, turėtų prezidentui teikti rekomendacijų. Tai procesas, kurio metu atskiri komitetai iš skirtingų departamentų (Valstybės, Gynybos, Iždo departamentai – DELFI) ir agentūrų susitinka ir svarsto svarbiausius klausimus. Kartais tai užtrunka keletą mėnesių, kol priimamos rekomendacijos prezidentui. Tačiau dabar dažniausiai visiškai nesvarbu, ką kas daro, nes jis tiesiog nesiklauso niekieno. Sunku atsakyti, ar tai daroma sąmoningai. Jeigu taip, aš neįžvelgiu kokio nors plano. Akivaizdu, kad dabar yra mažiau apetito būti dominuojančia jėga pasaulio reikaluose.
Bet vėlgi, jis galbūt ir nori būti ta dominuojančia jėga, bet nenori dėti pastangų į tai. Be to, nėra nuoseklios užsienio politikos, kurią būtų galima vertinti. Nemačiau įrodymų, kad būtų vykdomas koks nors ilgalaikis planas. Reikalai sprendžiami, pavadinčiau, transakcionaliai. Kas nors nutinka – išspręskime arba susitarkime. Dažnai net negalvojant apie pasekmes. O diplomatijos srityje tu turi galvoti plačiai, kaip sujungti taškus ir kaip skirtingos dėlionės dalys gali būti paveiktos tavo sprendimų. Šiuo atveju, nepanašu, kad būtų koks nors ryšys tarp skirtingų sprendimų.
Ar tai yra tik Trumpo administracijai būdingas noras tarsi nusišalinti nuo pasaulio reikalų? Progresyvioje Demokratų partijos pusėje taip pat girdima panašių idėjų, kad reiktų mažiau veltis į užsienio reikalus, prekybos prasme būti labiau protekcionistais. Ar prezidento sprendimai rodo tik jo paties požiūrį, ar tai atspindi platesnes tendencijas Amerikos visuomenėje?
Tai atspindi gana aukštą nuovargio lygį, kurį jaučia daug amerikiečių, kalbant apie konfliktus užsienyje. Ir aš manau, kad tai rodo problemą, su kuria JAV vyriausybė susiduria dešimtmečiais, ir visiškai nesvarbu, kas sėdi Baltuosiuose rūmuose. Problema ta, kad nesugebama paaiškinti paprastiems amerikiečiams, kodėl JAV yra taip smarkiai įsitraukusi. Dauguma amerikiečių to tiesiog nesupranta. Daug kas pasakys, mes turime daug problemų, skurdo namie, mes turime vargų Jungtinėse Valstijose. Kodėl padedame kitoms šalims gerinti jų gyvenimo sąlygas? Kodėl šaliname skurdą ten, kai jo turime čia? Jokiu būdu neteigiu, kad mes neturėtumėme. Tiesiog sakau, kad vyriausybė, kad ir kokia partija būtų valdžioje, nesugebėjo paprasta anglų kalba pasakyti žmonėms, kodėl mes įsitraukę į pasaulio reikalus. Kai kas pasakytų, netgi persitempę. Kitais žodžiais, JAV įsitraukimas su kitomis šalimis padeda pagerinti amerikiečių gyvenimą. Tas ryšys nebuvo sėkmingas. Ir ne tik kalbant apie Trumpo administraciją. To nepadarė skirtingi prezidentai dešimtmečiais.
Ar administracija apskritai stengiasi tai padaryti? Jei kitos administracijos nesugebėjo užmegzti ryšio, tai dabar susidaro įspūdis, kad net nebesistengiama to daryti ir tiesiog užsiimama savais reikalais.
Buvusios administracijos, manau, tiesiog darydavo prielaidą, kad visiems viskas labai aišku, kodėl yra taip. Kad priežastys, kodėl mums rūpi, kas vyksta Afrikoje ir kitose vietose, arba kodėl mums rūpi apginti Lietuvą, Latviją, Estiją nuo potencialios Rusijos grėsmės, kodėl tai svarbu amerikiečiams, yra aiškios. Jums ir man tai gali būti labai akivaizdu, bet paprastam amerikiečiui taip nėra. Paprastas amerikietis turbūt neįžvelgia NATO svarbos, kaip ir pats Trumpas neįžvelgia NATO naudos. Jis galėtų paklausti, kuo tai padeda JAV. Bet palaukite, NATO iš tiesų padėjo JAV. Pats svarbiausias dalykas, lemiantis JAV galią pasaulyje ar bent jau galios įvaizdį globaliai ir iš to savaime kylančią įtaką, yra neįtikėtinas aljansų tinklas, kurį mes turime. Ne tik NATO, Ramiajame vandenyne turime JAV ir Japonijos, JAV ir Pietų Korėjos aljansus, JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos aljansus. Tai yra pats vertingiausias JAV galios įrankis.
Kodėl? Jei mes galime padėti pasauliui tapti stabilesniam, tai reiškia daugiau stabilumo mūsų verslui. Yra nemažai darbo vietų JAV, kurios atsirado tik dėl to, kad mūsų kompanijos vysto verslą kitose šalyse. Taip jos uždirba pinigų ir gali sau leisti samdyti tuos žmones. Bet tai reikia paaiškinti terminais, kuriuos paprasti žmonės galėtų suprasti.
Jūs teisus. JAV administracija visiškai nesistengia to paaiškinti. Na, vėlgi, čia reikėtų sakyti „jis“, o ne „jie“. Juk jis sakė, kad yra vienintelis, kurio sprendimai svarbūs. Viskas, ką jis dabar daro, tai per savo rėmėjų sąskrydžius, kai siekia perrinkimo, kalba su savo rinkėjais. Ir šiems viskas, ką jis pasakys, yra tiesa. Tai – auksas. Jei pasakė, jie tiki, jie remia jį. Klausytų visko, kad ir ką jis pasakytų. Bet jis nesistengia paaiškinti to ryšio, nes nesu tikras, kad pats jį visiškai supranta. Kitaip sakant, kai jis kalba, kad kitos šalys naudojasi JAV, tai kai kuri kritika yra visiškai pamatuota. Bet tada paaiškink kodėl. Jie neva turėtų mums mokėti daugiau pinigų? Bet juk diplomatija taip neveikia. NATO taip neveikia. Ne tik susimokėk, ir viskas. Tarptautinė diplomatijos sistema yra sudėtinga, ir mes negalime tikėtis, kad žmonės tiesiog turi tai žinoti. To nemokoma JAV mokyklose. Jie nepasakoja apie NATO svarbą vidurinės suole. Visada maniau, kad taip daro, bet iš tiesų – ne. Dėl to tam reikia pastangų.
Kartu mane patį kartais suglumina kai kurie epizodai. Atrodo, kad jam patinka turėti galią, kaip JAV prezidentui. Ne tiek vidaus prasme, nors taip irgi yra, bet tarptautine, – kai sako, kad gali visiškai sužlugdyti Turkijos ekonomiką. Tai reiškia, aš turiu galią tai padaryti per sankcijas. Atrodo, jam patinka ta galia. Bet tu negali priimti tos galios kaip savaime suprantamo dalyko. Tu tarsi nenori būti dominuojančia pasaulio galia, tu esi prieš tą tarptautinę liberalią tvarką, bet jeigu tu ją pakeisi, JAV praras savo dominuojančią poziciją ir nebeturėsi tokios galios sankcijomis sunaikinti Turkijos ekonomikos. Didžiulis disonansas. Tau patinka galia, tu ja naudojiesi, bet nenori prisiimti atsakomybės būti ta supergalia. Tai glumina. Ir nesu vienintelis, taip sakantis. Tai tapo dominuojančia mintimi Vašingtone, kurią išsako daug labiau už mane patyrę ekspertai. Sunku įžvelgti nuoseklumą. O politika turi būti nuosekli. Galbūt daugiau, galbūt mažiau, bet nuoseklumo turi būti.
Politika gali būti grįsta vertybėmis. Gali būti grįsta paprasčiausiais interesais. Bet dabar kartais elgiamės taip, kad šie dalykai prieštarauja vienas kitam.
Kas dabar dominuoja labiau – vertybės ar interesai?
Nebūtina visiškai ignoruoti vienų ar kitų ir akcentuoti tik kažką vieną. Galime siekti ir interesų, ir vertybių. Dešimtmečiais tą ir darėme. Kartais jie prasilenkia vienas su kitu. Kai nori prekiauti su Kinija ir nesiruoši nuolat priminti žmogaus teisių pažeidimų, ir tai teko daryti kiekvienai administracijai daugiau ar mažiau, kartais teko nutylėti tuos pažeidimus, nes tau ko nors reikia iš Kinijos. Tai jau tapo įprasta.
Interesai tapo dominuojančia jėga? Ir ar Trumpo administracijoje galvojama apie ilgalaikius interesus, ar kliaujamasi trumpalaikiais interesais?
Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos JAV užsienio politika buvo grįsta tiek pat vertybėmis, kiek ir interesais. Kartais sureikšminama viena, kartais – kita, bet tai – normalu. Šiuo atveju akivaizdu, kad vertybės nėra užsienio politikos dalis. Vienintelė vertybė, apie kurią girdžiu kalbant, tai yra religijos laisvė. Girdžiu apie tai kasdien. Valstybės sekretorius kalba kalbas apie religijos laisvės svarbą. Tai matome. Bet kitos vertybės, žmogaus teisės apskritai, LGBT teisės – apie tai nieko negirdžiu. Nieko negirdžiu apie moterų teises. Bent jau taip, kaip būdavo kalbama Obamos administracijoje. Bet jie labai anksti savo administracijoje pareiškė, aš cituoju, kad vertybės nėra politika. Kitaip tariant, pasitraukite su jomis, mes turime interesų. Bet tai nėra amžina. Niekas nėra, mes turime kadencijas, tu gi gali būti prezidentu daugiausia 8 metus. Kas nors kitas ateina, ir viskas pasikeičia. Nemačiau įrodymų, kad Jungtinės Valstijos, kaip šalis, pasikeitė taip smarkiai, jog vertybės niekada nebebus užsienio politikos dalis. Aš tikiu ir aš viliuosi, kad taps.
Kalbant apie diplomatiją, Trumpas ėmėsi visiškai neįprasto priėjimo. Jo staigūs pareiškimai dažnai prieštarauja Valstybės departamento viešai pozicijai. Kaip veikia diplomatija tokiomis aplinkybėmis? Ypač kalbant apie situaciją su Ukraina.
Na, ji tiesiog neveikia. Kaip ir matėme Ukrainos atveju. Realybė tokia, kad joks prezidentas neturi pakankamai laiko, kad kreiptų dėmesį į kiekvieną valstybę pasaulyje. Tai tiesiog neįmanoma. Net jeigu jis randa kada visą laiką tvytinti, neturi tiek laiko, kad galėtų studijuoti apie kiekvieną šalį.
Tokiu atveju diplomatai, dirbantys su tomis šalimis, kurios galbūt nėra pačiame Baltųjų rūmų darbotvarkės viršuje, imasi iniciatyvos. Jie yra geresnėje pozicijoje, nes daro tą, ką visada darė. Ir Baltieji Rūmai nesužinos, jei neatsitiks koks skandalas. Kaip Ukrainos atveju, nors Ukraina ir nėra maža ar nesvarbi šalis.
Išties diplomatu būti dabar labai sunku. Ne dėl to, kad diplomatai galbūt nesutinka su vykdoma politika. Jie pratę prie to, jie tarnauja prezidentui. Pirmiausia tarnauja konstitucijai, bet kartu – ir prezidentui. Jie pratę dirbti su skirtingais prezidentais, tai normalu. Problema atsiranda dėl to, kad jie visiškai ignoruojami, įžeidinėjami, kaltinami neištikimybe, kartais kai kurie, atrodo, kaltinami netgi išdavystėmis. Ir, kaip žinoma, daug iš jų išėjo. Mes niekada nesame turėję tiek daug profesionalų, paliekančių Valstybės departamentą. Bent jau per mano gyvenimą nėra buvę tiek daug pasitraukimų dėl to, kad tapo neįmanoma įvykdyti savo pareigų. Jiems, pavyzdžiui, atrodo, kad Baltiesiems rūmams nerūpi faktai. Jie turi savo pačių suvokimą, idėjas, realybę, kuri nesutampa su tuo, kas vyksta toje vietoje, tose šalyse. Labai daug to, kas daroma diplomatijoje, nėra matoma, tai nėra vieša, tai nėra žiniose. Ir tai nėra Baltųjų rūmų radaro viršuje. Nenoriu jums pasakoti, kur konkrečiai kažkas vyksta, nes nenoriu, kad Baltieji rūmai staiga susidomėtų tomis vietomis [juokiasi].
Bet atrodo, kad pats požiūris į diplomatiją yra kitoks. Kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje su Richardu Grenelliu, kuris buvo paskirtas Trumpo administracijos. Jis tarsi įsivėlė į Vokietijos vidaus politikos diskusijas, kas iki to buvo negirdėta. (R. Grenellis reiškė paramą konkrečioms politinėms partijoms, kritikavo valdančiuosius politikus, išsakė poziciją kontroversiškais klausimais – DELFI.) Ar tai atspindi Trumpo idėją, kokia diplomatija turi būti? Ar tai tiesiog vieno ambasadoriaus iniciatyva?
Na, Rick'as Grenellis nėra diplomatas. Jis buvo politiškai paskirtas, kaip ir ambasadorius prie Europos Sąjungos (Gordonas Sondlandas – DELFI). Trečdalis visų JAV ambasadorių nėra diplomatai. Jie paskiriami politiškai, dažniausiai dėl savo politinių ryšių. ES ambasadoriaus atveju, jis paaukojo beveik milijoną dolerių Trumpo inauguracijos komitetui, ar kaip ten jis vadinasi. Ir tai buvo tarsi atlygis. Nežinau dėl Rick'o, jis gal ir davė kažkiek pinigų, bet tai nebuvo daug. Pinigai nebuvo priežastis, kodėl jis buvo paskirtas, bet akivaizdu, kad tai – politiniai ryšiai. Kitaip sakant, jis nėra karjeros užsienio tarnyboje pavyzdys. Ir šioje administracijoje daugiau nei pusė paskyrimų yra tokie.
Politiniai statytiniai dažnai neseka bendrų taisyklių. Nenoriu sakyti protokolo, nes tai reiškia labai konkretų dalyką, bet yra įtvirtintos normos, sakykime, nesikišti į kitos šalies vidaus reikalus. Ar bent jau nedaryti to akivaizdžiai [juokiasi]. Nes tai nėra JAV diplomatijos užduotis. JAV diplomatai gali bandyti kažkaip paveikti, kaip susiklostys įvykiai kitoje šalyje, bet jie apie tai nekalba. Ir tai dažniausiai būna tada, kai yra akivaizdus ryšys su JAV reikalais. Jei kas nors vyksta toje šalyje, kas Vašingtone suprantama kaip prieštaravimas JAV interesams, tai diplomatai gali bandyti kažkaip tai paveikti. Bet jei tai visiškai neliečia JAV, vadinasi, tai yra ne mūsų reikalas. Tai – jūsų reikalas. Ir JAV ambasadoriai visada stengiasi nedaryti jokių viešų pareiškimų, kurie galėtų įžeisti arba įaudrinti tos šalies žmones. Dėl to tai buvo labai neįprasta.
Rick'as yra teisus sakydamas, kad jis yra tiesioginis Trumpo atstovas. Konstitucija suteikia visišką teisę prezidentui paskirti savo ambasadorius. Ir jie yra jo atstovai. Jei esi karjeros diplomatas, tu – viešas tarnautojas, prisiekęs ginti Konstituciją. Ir darei tą 20–30 metų. Jei esi politinis statytinis, tai žiūri į tai daug siauriau, kaip prezidento atstovas. Ir manai, kad žinai, ko nori prezidentas. Net jei tai prieštarauja ilgametei JAV politikai.
Neseniai buvo pasakojimas JAV laikraštyje apie tai, kad ambasadorius Vengrijoje užsiėmė veikla, kuri labai aiškiai prieštarauja ilgametei JAV politikai. Pavyzdžiui, rėmė Orbaną. Bet jis sako: aš žinau prezidentą, aš žinau, ko jis nori; aš teisus, velniop JAV politiką. Ir tai labai keista situacija. Taip, tu – prezidento ambasadorius, bet atstovauji šaliai, ne prezidentui. Tai baisai painu. Dėl to klausiu, kas sugalvojo pasakymą, kad diplomatija yra lengva? Pateikdamas šias pozicijas žmonėms, be jokių kvalifikacijų sakai, kad diplomatija yra lengva, kad bet kas gali tai daryti. Na, pažiūrėkite, kad visgi ne.
Kol JAV nedemonstruoja nuoseklios užsienio politikos, kiti žaidėjai imasi iniciatyvos – Kinija, Rusija. Jie kalba apie daugiapolę pasaulio santvarką jau kurį laiką. Ką tai reiškia mažesnėms šalims, tokioms kaip Lietuva, arba kitiems pasaulio regionams?
Na, tai reiškia, kad jūs turite priklausyti aljansams ir jūs jau juose esate. Jūs visiškai teisingai pasielgėte. Kaip mažai šaliai su konkrečiomis vertybėmis, nėra jokios abejonės, kad teisingas pasirinkimas yra būti Europos Sąjungoje ir NATO. Kiek žinau, bendra visuomenės nuomonė tam pritaria ir jūs neturėsite savo „Brexit“ versijos artimiausiu metu.
Bendrai, mes dabar šiuos dalykus priimame kaip savaime suprantamus – ES, NATO, biurokratija, kad ir kas būtų. Ir ypač kalbant apie ES. Kai pagalvoji, ką iš tiesų reiškia turėti žemyninio dydžio organizaciją, kur kiekvienas balsas svarbus. Kiekviena šalis turi balsą. Taip, parlamento vietos nusprendžiamos pagal šalių populiaciją, tiesa. Bet Europos Taryboje mažesnės šalys turi balsą, kuris yra labai gerai girdimas. Ir prisimenant, kad dešimtys milijonų žuvo per Antrąjį pasaulinį karą, kuris buvo kariaujamas šiame žemyne tų pačių kaimynų, neįtikėtina, kiek toli mes pažengėme. Dėl to mums nereiktų to priimti kaip savaime suprantamo dalyko. Visada sveika skųstis didele Briuselio biurokratija, bet tai nereiškia – velniop ES. Ne, tiesiog pagerinkite biurokratiją. Ir tada pagalvokime, kokią tiesioginę įtaką ES turėjo paprastiems žmonėms. Pragyvenimo lygis šioje šalyje nebūtų toks aukštas, jei Lietuva nebūtų ES narė. Ir netgi nepaisant to, kad euro įvedimas galbūt turėjo visokių nelygumų, kalbant apie pajamas.
Dabar didžiausias iššūkis turbūt būtų, nors nežinau tiek daug apie Lietuvos užsienio politiką, bet, manyčiau, Trumpo retorika NATO atžvilgiu. Jo išsakytos abejonės aljanso verte turėtų būti keliančios nerimą jūsų vyriausybei. Žinau, kad esate gavę garantijų iš Vašingtono, kad JAV yra įsipareigojusios NATO. Ir kad politika nepasikeitė, nepaisant to, ką prezidentas galėjo pasakyti. Žinau, kad JAV kariuomenė jus saugo.
Suprantu, kad santykiai su Rusija yra dar viena didžiulė Lietuvos užsienio politikos dalis. Ir jie visada tokie bus, ar būtų labiau teigiami, ar neigiami. Jei Maskvoje kada bus kitas prezidentas, galbūt tada situacija gali būti geresnė, bet tai bet kokiu atvejus bus didelė Lietuvos užsienio politikos dalis. Tai istoriška, tai geografiška, tai natūralu.
Grįžtant prie daugiapolės pasaulio struktūros, ar mes neartėjame prie „laukinių vakarų“ diplomatijos eros, kai diktatoriai imasi patys įvedinėti savo tvarką ir lieka nebaudžiami? Pavyzdžiui, iš Ukrainos paimamas Krymas, Erdoganas įsiveržia į Siriją, Iranas lieka nenubaustas už savo veiksmus.
Tam, kad kažkas taptų era, reikėtų daugiau pavyzdžių, nei trys. Trijų nepakanka. Ką šiuo metu galima aiškiai pasakyti, tai, kad yra pavojus. Yra aiški rizika, kad taip gali būti. Ir kas turi užtikrinti, kad tai netaptų įprasta? Kad tai netaptų era? Jei kažkas pasaulyje gali tai padaryti, tai Jungtinės Valstijos. Todėl ta atsakomybė, kaip supergalybės, yra tokia didelė. Akivaizdu, kad prie šio prezidento nebus nieko padaryta. Nes, kaip sakiau, nėra jokio nuoseklumo. Dalykai tiesiog daromi ad hoc, padrikai. Nėra jokios sistemos, principų, politikos ar ko nors panašaus. Putinas jau išsisuko su Krymu. Jau, rodos, 5 metai, kovą bus šešti.
Tada – Turkija. Ji yra NATO narė, o tai viską dar labiau komplikuoja. Kažkas turėjo būti daroma arba vis dar gali būti daroma, dar nėra per vėlu, bet dėl tos pačios NATO mes bent teoriškai turėtume turėti daugiau įtakos Turkijos veiksmams. Bet tada kyla klausimas, kaip tą įtaką panaudoti. Ir tada ypač svarbi tampa diplomatija. Dėl to reikia profesionalių diplomatų. Labai mažai tikėtina, kad politikas, kad ir kas jis būtų bet kurioje šalyje, įtikins kitą šalį daryti kažką, ko ji nenori. Taip, politiniai įgūdžiai yra svarbu, bet diplomatijos įgūdžiai čia svarbesni. Ką darys geras politikas, tai jis paprašys profesionalių diplomatų padėti rasti išeitį iš situacijos. Akivaizdu, kad taip nevyksta. Kas buvo trečias pavyzdys?
Iranas
Taip. Na, mes buvome radę būdą, jei ne išspręsti problemą, tai bent jau ją suvaldyti. Ir tai buvo sėkminga JAV diplomatija, kuri subūrė visas kitas pasaulio galias prieš Iraną. Susitarimas dėl branduolinių ginklų su Iranu nebuvo tiesiog susitarimas dėl ginklų. Juo buvo pastatomas Iranas prieš visą pasaulį. Mes turėjome Rusiją ir Kiniją, visas didžiausias Europos jėgas, pasirašiusias šį susitarimą. Buvo visi prieš Iraną. Dabar yra taip, kad visi yra prieš JAV, nes iš esmės dabar europiečiai yra su iraniečiais, sako, kad nori išsaugoti tą susitarimą.
Ar tas susitarimas turi ateitį apskritai? Nuo tada, kai pasitraukė JAV, jis tarsi vis dar veikia, bet kyla pagrįstų abejonių, ar išsilaikys.
Būsima administracija gali grįžti prie susitarimo, gali mėginti kaip nors papildyti tą susitarimą ar jį peržiūrėti. Ar jis jau visiškai miręs? Nežinau, nesu pasiryžęs tai garsiai deklaruoti. Šios administracijos sprendimai niekada neatrodo galutiniai. Dabar jie tarsi sako, kad mes paliksime pusę karių Sirijoje. Turėjo pasitraukti visi, bet dabar pusę paliksime. Tai kaip iš tiesų? Aš nežinau, ar yra koks sprendimas, kuris būtų absoliučiai išbaigtas. Jie tiesiog paskelbiami. Ir dažnai paskelbiami per tviterį, dėl to jie dar mažiau oficialūs. Tai ne koks nors tavo atstovas, kuris konferencijoje perskaito oficialų pranešimą.
Tai problemos, su kuriomis susiduria diplomatija apskritai. Kaip ji veikia tokiomis sąlygomis, kai vieši pareiškimai dažnai prieštarauja praktikai? Ir bendrai, kaip atrodo diplomato darbas informacinio karo fone, priešiškoms jėgoms bandant manipuliuoti rinkimais?
Tai atneša daug nenuspėjamumo. O tai yra pats mažiausiai laukiamas ingredientas diplomatijoje. Nesakau, kad viskas turi būti nuspėjama, nes visgi norisi, kad veikla būtų įdomi. Bet svarbiausia viso to pamoka, kad tai, manau, nebus ilgalaikis reiškinys ir tai greičiausiai pasikeis. Nematau, kad ateities prezidentai, jeigu jie valdys tinkamu būdu, kad ir iš kokios partijos būtų, naudotų tviterį, kad praneštų apie politinius sprendimus. Pirmiausia, ką tai daro, tai rodo visišką nepagarbą valstybės tarnautojams. Jie neturėtų būti nustebę. Jeigu dirbi Baltuosiuose rūmuose, Valstybės departamente, neturėtum sužinoti apie sprendimus taip pat, kaip jūs ar aš. Turėtumėte žinoti juos iš anksto.
Realus pavyzdys nutiko prieš keletą savaičių – Baltieji rūmai nusprendė, kad Lenkija bus įtraukta į bevizę programą. Bet kas tai nusprendė? Tai nebuvo nuspręsta įprastu procesu Valstybės departamente. Ir jeigu tu dirbi su departamento vizų programa ir štai, atsikėlęs ryte, pamatai, koks čia velnias... Tai – tik pavyzdys. Yra kriterijų, kuriuos ir jūs turėjote atitikti. Reikia, kad vizų atmetimo procentas būtų atitinkamas, kad pasiliekančių ilgiau, nei leidžia viza, būtų atitinkamas skaičius.
Departamentas ištisus metus stengėsi, kad tie skaičiai būtų pasiekti, ir jie nusprendė, kad Lenkija dar nėra pasiruošusi. Bet Baltieji rūmai padarė tai vis vien. Ir tai buvo politinis sprendimas, ne ekspertinis, grįstas argumentais. Esi valstybės tarnautojas ir ilgą laiką su tuo dirbi, o tada viskas ištraukiama tau iš po kojų. Neišvengiamai nukenčia moralė. Tai dėl kokios priežasties visus tuos metus reikėjo tą daryti? Kad gautum algą? Bet to nepakanka, valstybės tarnautojai ne to eina dirbti į departamentą, jie čia – ne dėl pinigų. Tai tiesiog labai nepagarbu. Aišku, nėra taip, kad administracijai tai labai rūpėtų, savo viešuose pareiškimuose jie įžeidinėja tarnautojus nuolatos, vadina radikaliais biurokratais.
Vadina sąmokslininkais („Deep-State“ – DELFI)
Taip, vadina ir taip. Bet visa tai tėra ta pati valstybė. Joje nėra nieko sąmoksliško, viskas atvira. Tie žmonės yra biurokratijos dalis, bet tai yra tos pačios valstybės dalis. Nemačiau, kad jie bandytų ką nors daryti susimokę. Viskas išeina į viešumą, dabar kai kurie žmonės eina liudyti prieš Kongresą. Visi tie diplomatai, Valstybės departamento darbuotojai. Jie nėra svarbiausi liudytojai. Yra anoniminis pranešėjas, nuo kurio žinios prasidėjo visi kiti liudijimai. O pažiūrėkite į diplomatus – jie visi eina kabėti viešai, paskelbia vardą ir pavardę.
2016 metais buvo daug kalbama apie Rusijos kišimąsi į JAV rinkimus. Artėja nauji rinkimai? Ar JAV pasiruošusios dar vienai tokiai kampanijai? Iš šono tarsi atrodo, kad pats Trumpas kviečia kitas šalis dalyvauti rinkimuose.
Nesu sutikęs nė vieno, kuris sakytų, kad esame pasiruošę. Dedama pastangų, kad tai daugiau nepasikartotų. Bet kam nors paklausus, ar esate pasiruošę, visada pasigirsta atsakymas – ne. Rinkimai JAV vykdomi valstijų lygmeniu. Dėl to federalinė valdžia gali padaryti mažai, tai priklauso nuo atskirų valstijų. Dėl to turime skirtingas balsavimo mašinas skirtingose valstijose. Dedama pastangų, buvo svarstymų Kongrese su atskirų valstijų sekretoriais, pavyzdžiui, Floridos valstijos sekretorius yra atsakingas už visus rinkimus Floridoje, vietinius, valstijos lygmens, federalinius rinkimus. Atsakomybė už rinkimų apsaugą tenka jiems.
Ir tiesa, atrodo, kad jis pats (Trumpas – DELFI) kviečiasi kitus dalyvauti rinkimuose [juokiasi]. Aišku, dedama daug pastangų, leidžiama daug pinigų, kad tai nepasikartotų, bet mūsų sistema niekada nebus 100 proc. nepramušama. Visada bus koks nors pažeidžiamumo lygis, bus socialiniai tinklai ir mums reikės su jais gyventi. Stengiamasi minimalizuoti grėsmes.
Kaip jaučiasi diplomatai tose šalyse, kurių vyriausybes Trumpas kviečia aktyviai dalyvauti JAV politiniuose procesuose, pavyzdžiui, Ukrainoje ar Australijoje?
Jie pakraupę. Ir akivaizdu, kad negali viešai to parodyti. Juk tai – jų prezidentas. Bet ką galima padaryti, tai užduoti tokį klausimą diplomatui. Jis akivaizdžiai nekritikuos prezidento, bet pasakys, kad „demokratiniai principai ir institucijos yra pats svarbiausias dalykas JAV“. Ir taip, be jokių vardų ir pavardžių, pasakoma, kaip viskas turėtų būti, tiesiogiai neįvardijant, kas yra ne taip. Jie pasako, kaip turi būti, ir leidžia publikai pačiai išsiaiškinti, ko trūksta ir kaip dabar nėra. Reikia skaityti tarp eilučių.
Jiems tikrai sudėtinga. Žinau, kad bent kai kuriems jų gėda, nes nenori pripažinti, kad jie jam atstovauja. Aišku, labiau atstovauja šaliai, negu jam, ne visi jie yra ambasadoriai, todėl pirmiausia dirba šaliai. Ir, pripažinkime, kad taptumei diplomatu, tu turi būti tarptautiškai orientuotas. Negali būti izoliacionistas. Jei toks esi, tu netapsi diplomatu, kad dirbtumei su kitomis valstybėmis.
Iš čia kyla toks prigimtinis konfliktas, kaip diplomatas mato pasaulį ir kaip Trumpas ar jo rėmėjai jį supranta. Dėl to iš pradžių ir sakiau, kad vyriausybė turi paaiškinti žmonėms, kodėl mes tokie įsitraukę į pasaulio reikalus. Jie nori išgirsti, kokia jiems iš to nauda. Skatiname amerikietiškas vertybes, galbūt kai kuriems užtenka tai išgirsti. Žiūrėkit, Lietuva demokratiška ir su rinkos ekonomika. Puiku! Mes norime, kad visos šalys tokios būtų. Mes negalime padaryti visų šalių tokiomis, bet mes galime padėti joms tapti tokiomis, jei to nori. Kai kuriems amerikiečiams to pakanka. Bet kiti klausia, o kas man iš to. Kuo mano gyvenimas tapo geresnis dėl to, kad Lietuva yra demokratiška. Todėl reikia papasakoti, kodėl aljansai yra svarbūs.