Tais metais itin konservatyvių pažiūrų vyras labai įsižeidė dėl sūnaus Jeano skleistų naujoviškų idėjų apie laisvę ir lygybę. Jeanas atvirai kalbėjo apie savo įsitikinimus, skatinusius radikalizmą visoje Prancūzijoje. Nepasitenkinęs tuo, kad išmetė sūnų iš savo namų, Mathurinas nusprendė sūnų nubausti dar labiau ir vesti jo merginą Helen. Šios šeima labai apsidžiaugė galimybe ištekinti dukrą už gerbiamo bendruomenės nario. Tačiau pati Helen buvo pasibaisėjusi galimybe būti atplėšta nuo Jeano ir visą likusį gyvenimą būti susaistyta santuokos pančiais su gąsdinančiu ir atgrasiu vyru.
Jeanas sugalvojo planą: vieną naktį jis atėjo į tėvo namus, norėdamas išgelbėti Helen ir su ja pabėgti, tačiau jiems sutrukdė Mathurinas. Kilo konfliktas, ir Jeanas puolė tėvą kūju. Jis pataikė tėvui į kaktą, ir šis iš karto mirė.
Nepaisant tvirtinimų, kad tik gynėsi, Jeanas buvo pripažintas kaltu dėl žmogžudystės, jam buvo skirta siaubinga bausmė – sulaužymas ant rato. Paprastai bausmė buvo vykdoma taip: nuteistąjį guldydavo ir pririšdavo prie paprasčiausio medinio vežimo rato su stipinais. Tuomet budelis medine kuoka ar strypu vieną po kito sulaužydavo pasmerktojo sąnarius ir kaulus. Ne vieną amžių Europoje tai buvo dažnai taikoma kankinimo, egzekucijos ir pažeminimo priemonė. Kai kas mano, kad tai buvo prancūzų išradimas, pirmą kartą panaudotas dar VI amžiuje. Jeigu taip, tai maždaug tūkstančio metų istorija netikėtai pasibaigė Jeanui priartėjus prie savo siaubingo likimo Versalyje.
Likus kelioms savaitėms iki bausmės vykdymo, Jeanas tapo aršių diskusijų objektų. Daugelis manė, kad jaunas vyras yra baudžiamas ne dėl smurto, bet dėl savo politinių įsitikinimų. Kai egzekucijos dieną Jeanas ėjo link pakylos, dešimtys žmonių puolė link jo, jį išlaisvino ir nugabeno į saugią vietą. Valdžia buvo nustebusi, o tvirta visuomenės nuomonė paskatino karalių Liudviką XVI suteikti Jeanui malonę.
Jeano Louschart‘o išlaisvinimas dabar atrodo kaip viena iš daugybės nedidelių maišto akimirkų, įvykusių prieš Didžiąją revoliuciją, panaikinusią amžių amžius gyvavusias tradicijas. Nuo tada laužymas ant rato Prancūzijoje daugiau niekada nebuvo taikomas – staiga tapo tolimos praeities dalimi.
Maždaug po metų po Jeano bylos pirmą kartą imta diskutuoti apie naują egzekucijos metodą – giljotiną. Jos kūrėjai teigė, kad ši žudymo mašina vykdo teisingumą labai tiksliai ir greitai. Už Paryžiaus giljotiną neramiame dešimtajame XVIII amžiaus dešimtmetyje buvo atsakingas tas pats žmogus, kuris, prieš įsikišant miniai, turėjo sulaužyti kaulus Jeanui Louschart‘ui. Jo vardas buvo Charlesas Henri Sansonas – vyriausiasis Liudviko XVI ir vėliau sekusio respublikos režimo budelis. Nors revoliucijos pradžioje jis buvo keikiamas (kaip ir bet kuris to meto budelis), vėliau jis buvo vadinamas „didžiuoju Sansonu“, prancūzams tapusiu tikru didvyriu. Visame žemyne jis buvo laikomas paskutiniu Prancūzijos moralės bastionu.
Žudymas buvo įaugęs į Ch. H. Sansono kraują. Pirmuoju šeimoje karališkuoju budeliu dirbo jo prosenelis, kuris buvo priverstas perimti šį darbą mirus uošviui. Per kitų šimtą metų trys Sansonų giminės vyrai perėmė šį postą, kol galiausiai 1778 metais budeliu taip ir Charlesas Henri. Jam tuo metu buvo 39 metai, bet jau buvo mirties bausmių veteranas. Kai 1754 metais mirė jo tėvas, Ch. H. Sansonas perėmė jo pareigas prie rato. Tada jam buvo vos 15 metų. Vaikinas pademonstravo įspūdingų charakterio savybių: jis buvo anksti subrendęs ir turėjo šaltus nervus, taigi galėjo tverti žmonių smaugimą, galvų kirsdinimą ir deginimus, kas anuomet buvo jo darbo kasdienybė.
Ch. H. Sansonas taip pat buvo paskutinis budelis Prancūzijos istorijoje, įvykęs baisiausią bausmę – pakorimą, skrodimą ir ketvirčiavimą. Taip buvo nubaustas į karaliaus gyvybę pasikėsinęs Robert‘as François Damiens‘as.
Viskas, kas žinoma apie Ch. H. Sansoną, rodo, kad jis buvo labai išsilavinęs ir protingas vyras. Eruditas, apsiskaitęs, poliglotas. Į savo darbą jis žiūrėjo labai rimtai – kaip atsakingas valstybės tarnautojas. Vėliau jo anūkas pasakojo, kad toks šeimyninis „verslas“ jį ribojo ir kėlė nepasitenkinimą, nes jis norėjo siekti aukštesnių pareigų, tačiau tam trukdė „koriko praeities dėmė“.
Paprastai budelio darbas garantavo gana neblogą gyvenimą, tačiau ne pagarbą. Nors žmonės troško viešų egzekucijų, už gyvybės atėmimą atsakingas asmuo buvo laikomas dvasiškai susitepusiu.
Tai Ch. H. Sansoną labai slėgė, todėl jis labai stengėsi apvalyti šeimos vardą. Neįmanoma sužinoti jo giliausių minčių apie socialines ir politines audras, talžiusias Paryžių XVIII amžiaus pabaigoje, tačiau, rodos, Ch. H. Sansonas didžiavosi tuo, kad tarnavo karaliui – net ir iki tokios liūdnos jo gyvenimo pabaigos. Vieninteliai dalykai, kurių tikrai norėjo Ch. H. Sansonas, buvo pagarba, kurios atsidavęs karaliaus tarnas buvo nusipelnęs. Ironiška, bet jo norą išpildė būtent Didžioji revoliucija.
Per dešimt metų po Bastilijos paėmimo pasikeitė bene visas suvokimas apie prancūzų gyvenimą ir... mirtį. 1789 metų gruodį sudaryta naujoji Nacionalinė Asamblėja diskutavo apie trijų grupių, kurioms anksčiau nebuvo suteiktas visapusiškas piliečių statusas, pilietinę lygybę. Tai buvo žydai, aktoriai ir budeliai. Net ir laisvės, lygybės ir brolybės amžiuje daugeliui buvo tiesiog juokinga kalbėti apie tai, kad budeliai turėtų būti laikomi normaliais piliečiais.
„Budelių atskyrimas nėra paremtas išankstiniu nusistatymu, – teigė Abbé Maury. – Tiesiog visi geros sielos žmonės sudreba pamatę tą, kuris žudo kitus žmones.“
Tokie žmonių pasisakymai paskatino Ch. H. Sansoną visų Prancūzijos budelių vardu Nacionalinei Asamblėjai parašyti laišką, kuriame jis nurodė, kad kovoti su tabu, susijusiu su egzekucijomis, yra revoliucinė pareiga, ir tokios pareigos nevykdymas pateisintų prietarus, bailumą ir dviveidiškumą.
„Arba darome išvadą, kad nusikaltėliai gali likti nenubausti, arba konstatuojame, kad budelis yra reikalingas baudžiant už nusikaltimus“, – rašė jis.
Pasirodo, kad tuomet kylanti nauja banga vyrui buvo labai palanki: tai, kaip Prancūzijos visuomenėje buvo žiūrima į egzekucijas ir budelius, iš esmės keitėsi. Iki tol buvo labai aiškus klasinis padalijimas: pasiturintiesiems buvo nukertamos galvos, o valstiečiai – kariami.
Vos keliomis savaitėmis anksčiau Josephas Ignace‘as Guillotinas iškėlė gąsdinančią viešų porevoliucinių egzekucijų idėją. Jis pasiūlė pradėti naudoti tam tikrą galvą nukertančią mašiną, kuri užtikrintų vienodą staigią mirtį visiems pasmerktiems piliečiams. Taip būtų atsisakyta viduramžiško palikimo egzekucijos metų sukelti skausmą ir atkeršyti. Naujasis būdas leido teisingumą įvykdyti labai greitai.
„Savo mašina aš nukirsiu galvą akimirksniu, auka nespės nieko pajusti“, – anuomet sakė J. I. Guillotinas, dar neturėjęs savo kūriniui pavadinimo.
Daugelis iš pradžių į siūlomą žudymo mašinos idėją nežiūrėjo rimtai. Pasak XIX amžiaus istoriko J. W. Crokerio, tuo metu. J. I. Guillotino sumanymo ir jo asmens niekas pernelyg nevertino. Jis buvo laikomas žmogumi „be talento ar reputacijos,... absoliučiu nuliu, žmogumi, kuris vis kišdavosi į kitų reikalus“.
Tačiau J. I. Guillotino mintys apie lygias nuteistųjų myriop teises sulaukė pritarimo, ir 1791 metų spalį buvo priimtas įstatymas dėl standartinių egzekucijų nukertant galvą.
Žvelgdamas į atšipusius ašmenis, kirtusiais galvas, ir veikiausiai numatydamas, kad jo laukia didelis darbo krūvis, Ch. H. Sansonas pabandė paaiškinti, kad įvykdyti kiekvieną egzekuciją kardu yra neįmanoma. Reikia efektyvesnio būdo. Taigi, priėmus naują įstatymą, J. I. Guillotino iki tol juokinga laikyta mintis apie žudymo mašiną tapo netgi labai aktuali.
Kadangi revoliucijai įsisiūbuojant sparčiai daugėjo myriop nuteistų žmonių, buvo pasamdytas inžinierius. Antoine‘as Louisas, jam ir pavesta sukonstruoti naują įrenginį. Vyras, vardu Tobiasas Schmidtas, buvo pasamdytas jį pastatyti, nors tiesioginė jo sąsaja su J.I. Guillotinu niekur nedingo.
1792 metų balandžio 17 d. Ch. H. Sansonas su valdžios atstovais išbandė naująją mašiną Bicêtre ligoninėje. Visą dieną buvo „kertami“ šieno kūgiai, vėliau buvo panaudoti žmonių lavonai. Giljotinos ašmenis išbandė ir gyva avis. Po kelių savaičių Ch. H. Sansonas pasirodė prieš didžiulę susidomėjusią minią Paryžiuje, ketindamas pirmą kartą pagal paskirtį panaudoti giljotiną. Naująjį egzekucijos būdą teko išbandyti garsiam pakelės plėšimui Nicolasui Jacques‘ui Pelletier. Tuomet nė vienas žmogus, net ir pats Ch. H. Sansonas, negalėjo nuspėti, kiek dar žmonių po jo neteks galvos.
Remiantis istoriniais duomenimis, pradėjus naudoti giljotiną, žiūrovai pajuto atslūgusią įtampą. Šis revoliucinis mirties metodas buvo efektyvumas ir išskirtinai funkcinis, neturintis to teatrališkumo, sieto su tradicine egzekucija.
Kai kas manė, kad tai buvo pažanga: galbūt dabar egzekucijos nustos būti populiaria pramoga. Iš tiesų, giljotinos atsiradimas pažymėjo reginio evoliuciją nuo viduramžiško iki šiuolaikinio. Lėtas ir senas procesas buvo pakeistas greitu, klinišku brutalumu. Pasmerktajam nebereikėjo užsitarnauti minios palankumo savo tyliu nuolankumu. Pasikeitusiame porevoliuciniame kontekste svarbiausiu elementu tapo įžūli kankinystė. Labai dažnai tiek vyrai, tiek ir moterys, atėję prie giljotinos, šokdavo, dainuodavo ar vaipydavosi ir savo paskutiniais pareiškimais kaip reikiant erzino savo priešus.
„Žodžiu ir veiksmais jie turėjo parodyti savo panieką mirčiai, ir baisi jų gyvenimo pabaiga labai dažnai tapdavo tikru spektakliu“, – rašė istorikas Davidas Gerould‘as.
Revoliucijos ir po jos sekusiu valymo šalininkams giljotina tapo didžiausio teisingumo įrankiu ir netrukus įgijo mistinį statusą. Pasikeitė ir giljotiną valdžiusio Ch. H. Sansono statusas. Pamiršę apie jo ilgą tarnybą Burbonų dinastijai, žmonės dabar gatvėje ėmė sveikinti Ch. H. Sansoną ir vadinti „liaudies keršytoju“ – didvyriu, įkūnijusiu masių galią ir išmintį.
Jo populiarumas išaugo iki tokio lygio, kad jo uniforma – dryžuotos kelnės, trikampė skrybėlė ir žalas apsiaustas – tapo vyrų gatvės mados atributu. O moterys ėmė puoštis giljotinos formos auskarais ar segėmis.
Labiausiai stebino tai, kad Ch. H. Sansonas net ir aršiausių kritikų dabar buvo pripažintas priimtinu revoliucijos veidu. Ėmė sklisti istorijos apie jo mandagumą ir geras manieras, pomėgį sodininkauti, meilę gyvūnams, jo tėvišką ir vyrišką švelnumą.
Daugybė anglų, kurie lankėsi Prancūzijoje, ir kurių daugumai revoliucijos principai ir jos vardu vykdytas smurtas buvo nesuvokiami, labai gerai atsiliepė apie Ch. H. Sansoną. Net ir po to, kai jis 1793 metų sausį įvykdė mirties bausmę karaliui Liudvikui XVI. Veikiausiai žmoguje, kuris pasiliko savo nuomonę sau ir stoiškai vykdė jam ne tik valstybės nurodytą, bet ir ne vieną amžių giminės pagal tradiciją perduotą pareigą, jie įžvelgė dalelę senosios aristokratiškosios Prancūzijos.
Jo amžininkai ir vėliau jo šeimos nariai pasakojo, kad Ch. H. Sansoną kankino kaltė ir abejonės dėl jo vaidmens karaliaus egzekucijoje. Daugelis tą akimirką laiko simboline didžiausios giljotinos nešlovės eros pradžia. Po karaliaus Liudviko mirties kelis mėnesius įtampa tarp revoliucijos lyderių didėjo ir kulminacija tapo prasidėjęs teroras – vieneri metai, per kuriuos valdžia siekė išnaikinti bet kokias kontrrevoliucijos apraiškas.
Prieš pat teroro metų pradžią Ch.H. Sansonas išgyveno asmeninę tragediją: jo sūnus, kuris, pagal šeimos tradiciją, buvo jo padėjėjas, pakėlė nukirstą galvą, kad parodytų miniai, nukrito nuo pakylos ir užsimušė.
Kartu su šia širdgėla atslinko ir nauja žudynių banga: vos per 12 mėnesių Ch. H. Sansonas turėjo įvykdyti bausmę daugiau nei dviem tūkstančiams žmonių. Jo dienoraščiuose, kaip pasakojo jo anūkas, buvo aprašytas našta, gulusi ant jo pečių. „Siaubinga darbo diena“, – apie 1793 metų birželio 17 d. rašė jis. Tuomet jam per dieną teko nukirsdinti 54 žmones.
O kitą dieną jis pasisamdė 16 padėjėjų. Vieną rytą jo giljotina susipažino su Marie Antoinette, kitą – su Georges‘u Dantonu – bene viena pagrindinių figūrų nuverčiant karalių. Buvo neįmanoma atsekti įvairių grupelių, kurios priklausė kitoms grupelėms, likimus ar nuspėti, kuris egzaltuotas patriotas staiga bus apšauktas išdaviku.
„Didieji piliečiai ir geri žmonės nenutrūkstamai seka paskui vienas kitą iki giljotinos, – sakė dienoraštyje rašė Ch. H. Sansonas. – Kiek jų dar ateis?“ Jo teigimu, giljotina nebebuvo teisingumo mašina, ji virto tironijos įrankiu.
Ironiška, bet budelio darbas buvo vienas iš paveldimų darbų, atlaikiusių dešimtąjį XVIII amžiaus dešimtmetį ir išlikusių. 1795 metų rugpjūtį, praėjus maždaug metams po Robespierre‘o žlugimo ir neoficialios teroro metų pabaigos, išsekęs Ch. H. Sansonas perleido savo darbą sūnui Henri. Per savo 39 metų karjerą Ch. H. Sansonas įvykdė beveik 3 tūkst. mirties bausmių.
Jo sūnus Henri buvo tas netoli nuo obels nuriedėjęs obuolys, jis šį darbą dirbo iki 1840 metų. Tuomet monarchija jau buvo atkurta, ir Sansonai vėl tapo karališkaisiais padlaižiais, o ne revoliuciniais tautos didvyriais. Budelio įvaizdžio pasikeitimas visuomenėje tebuvo laikina fazė.
Po Henri mirties darbą perėmė jo sūnus Henri Clément‘as, kuriam toks šeimos palikimas kėlė didžiulę gėdą. Vykdyti pareigą jam buvo fiziškai sunku, jį kankino košmarai. Galiausiai paguodos ėmė ieškoti alkoholyje ir azartiniuose lošimuose. 1847 metais jis valdžiai pranešė, kad nebegali vykdyti kasdienių egzekucijų, nes įkeitė giljotiną ir neturi pinigų ją išpirkti.
Taip ir nutrūko per Sansonų šeimos septynias kartas išlikęs ryšys su mažiausiai visuomenėje geidžiamu darbu. Henri Clément‘as taip pat parašė Sansonų budelių istoriją, kuri buvo iš esmės paremta Charleso Henri dienoraščiais, rašytais revoliucijos metu.
Iki šių dienų neišliko nė vienas dienoraštis, todėl neįmanoma patikrinti knygos autentiškumo. Autorius joje teigia, kad, kaip ir jo seneliui, jam buvo sunku vykdyti savo pareigą, kurios dėmė neleido jam pasirinkti kito gyvenimo kelio.
Charlesas Henri Sansonas žinomas Prancūzijoje iki šių dienų, jis minimas daugelyje grožinės literatūros kūrinių – nuo Alexanderio Duma iki Hilary Mantel, kuriuose jis vaizduojamas kaip nerimastingas ir nerimą keliantis jaunas vyras, priverstas vykdyti makabriškas pareigas aukštyn kojom besiverčiančiame pasaulyje.
Verta paminėti, kad paskutinį kartą giljotiną Prancūzijoje buvo panaudota ne taip ir seniai – 1972 metais.