Su trenksmu pasikeitus santvarkai, Rusijoje tapo labai populiaru imtis verslo, tik bėda ta, kad tais laikais verslas neįsivaizduotas be smurto ir aršios kovos dėl vietos po saule.
Centrinėje Rusijos dalyje netoliese Uralo kalnų esančiame Jekaterinburge, kur, žlugus Sovietų Sąjungai, atsivėrė naujos kasybos ir sunkiosios pramonės galimybės, tuo metu prasidėjo kruvinas gaujų karas.
„Tai buvo krizės laikas, žmonės neturėjo, už ką nusipirkti maisto, nebuvo jokių teisėtų galimybių kaip nors praturtėti ir mėgautis gyvenimu“, – sako miesto gidė Mariana Ivanova.
Kalbant apie brutalius nusikaltimus, tuo metu vykdytus tiek Jekaterinburge, tiek visoje Rusijoje, labiausiai šokiruoja nužudymų brutalumas ir žudikų įžūlumas.
„Nežudė naktimis, kai niekas nemato, nebijojo liudininkų. Žudė vidury baltos dienos, kai žmonės ėjo į darbą. Nebijojo nei policijos, nei kalėjimo“, – to meto realijas paaiškina gidė.
Aukų skaičius pradėjo augti kaip ant mielių. Daugumos aukų atminimas būdavo įamžinamas marmure: menininkai antkapyje iškaldavo neretai realaus dydžio jų atvaizdus, nusižiūrėtus iš fotografijų.
Kaip gyvenime, taip ir po mirties priešiškų gaujų nariai kapinėse buvo pasidaliję teritoriją – neretai priešų amžinojo poilsio vietas skiria atstumas, kuriam įveikti automobiliu tektų važiuoti visą pusvalandį, pasakoja Jekaterinburgą kaip penkis pirštus pažįstanti gidė.
Centrinio Jekaterinburgo rajono gaujos narių amžinojo poilsio vieta – didžiosios Jekaterinburgo Širokorečenskoje kapinės, kur ilsisi ne tik paprasti žmonės, bet ir stovi memorialas Antrojo pasaulinio karo aukoms ir galima apžiūrėti karo belaisvių iš Vokietijos kapus.
Vienas iš įspūdingiausių antkapių vaizduoja Michailą Kučiną – jis nušautas 34 metų. To meto madas atitinkančiu verslo klasės kostiumu vilkintis vyras kairėje rankoje kaip turto simbolį laiko „Mercedes“ automobilio raktelius.
Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį tai buvo itin ekstravagantiškas būdas pademonstruoti savo finansinį statusą. Netoliese nuo M. Kučino amžinojo poilsio vietos palaidotas gaujos vadeiva Olegas Vaginas, šalia – trys jo apsauginiai.
Jeigu tikėtume istorija, 1992 metais jo kūną suvarpė tiek kulkų, kad prieš laidotuves teko kviestis geriausią miesto balzamuotoją.
Gidė nuveda ir prie Šiaurinio rajono gaujos įkūrėjo Grigorijaus Cyganovo kapo. Jis stebimas kamerų, siekiant atgrasyti nuo bandymų išniekinti jo amžinojo poilsio vietą.
„Šis vyrukas – Grigorijus Cyganovas, jis nužudytas 1991 metais. Jau 1992 metais nužudytas Centrinio lyderis Olegas Vaginas, tai buvo kerštas už pirmą žmogžudystę. Taip viskas ir prasidėjo“, – istoriją primena M. Ivanova.
Taigi, 1991 metų nusikaltimas pakurstė gaujų karus, o palaidotas G. Cyganovas greta dviejų savo bendražygių.
Vienas iš jų – Aleksandras Chabarovas – 2004 metais pasikorė kalėjime.
„Kaip jau minėjau, tai buvo krizės laikas. Žmonės neturėjo, ką valgyti, leistinų būdų prasimanyti pinigų nebuvo. Ir jie matė juos – brangius drabužius vilkinčius. Ir patys norėjo tokio gyvenimo, tokio, kaip rodo filmuose. Jų gyvenimas buvo ne tik pavojingas, bet ir, kitų akimis, labai gražus“, – pasakoja gidė M. Ivanova.
Anot moters, sovietiniais laikais turėti automobilį buvo didžiulė prabanga, o matyti atvaizdą žmogaus, laikančio mersedeso raktelius, buvo dar šis tas daugiau – juk tai ne šiaip automobilis, o puiki ir labai brangi mašina.
Akivaizdu, kad tokį automobilį vairavo ne eilinis rusas, o turtingas ir vietinių gerbiamas žmogus.
„Tokiu būdu demonstruojamas ne tik turtas, bet ir įtaka mieste. Turėti automobilį, jau buvo šis tas, o turėti mersedesą – įrodymas, kad gyvenimas pasisekė“, – teigia gidė.
„Manau, kad žmonėms tikrai įdomu visa tai pamatyti savo akimis. Mūsų tų laikų realybė labai skiriasi nuo kitų šalių patirties. Kitiems kapinės – tiesiog vieta, kur žmonės ateina pabūti su artimaisiais, padeda gėlių. Tai, ką turime čia, tikrai labai įtaigu“, – paaiškina moteris.