Nuo tada, kai 2015 metais V. Putinas stojo prezidento Basharo Al-Assado pusėn, jis naudojasi Sirijos konfliktu kaip langu į naują tarptautinį vaidmenį, kurį yra numatęs Rusijai.
Remiantis Rusijos veiksmais Sirijoje, pagrindiniai principai atrodytų maždaug taip:
Lyderiai turėtų laikytis įsikibę valdžios. Jokių režimo permainų, primetamų iš išorės.
Kiekviena teisėtų interesų turinti šalis turėtų kažką gauti mainais. Nėra jokių pastovių raudonų linijų.
Rusija bendradarbiaus su visais, kas norės bendradarbiauti su Rusija.
Rusija įsikiš tik tada, kai ji galės tikėtis kažko sau iš situacijos.
Rusija nesikiš, jei jai kils grėsmė dėl triuškinančios jėgos ar didžiulių nuostolių.
„Žaidėjas“, kuris įsikiša tokiomis sąlygomis, vargu ar gali kam pasirodyti vertingas, nebent į grėsmingą padėtį patekusiems šalių vadovams, tokiems kaip B. Assadas. Bet galinga išorinė jėga be jokių ilgalaikių įsipareigojimų dažnai tampa neišvengiamu elementu derybose tarp šalių, kurios viena kitos nekenčia ir viena kita nepasitiki. Dažnai gali būti apsiribota raminančiu poveikiu, pastangomis palaikyti ramybę, net jeigu siūloma vos viena kita netiesioginė garantija.
Pažvelkim į V. Putino-R.T. Erdogano susitarimą. Jis suteikia Turkijai teritorijos, į kurią ji jau įsiveržė Sirijoje, de facto kontrolę, nepaisant ankstesnių Rusijos pareiškimų, esą Turkijos invazija pažeidžia šalies teritorinį vientisumą.
Be to, Turkija įgauna galimybę grąžinti dalį iš savo per 3,5 mln. nepageidaujamų Sirijos pabėgėlių į Sirijos teritoriją. Bet. B. Assadas, kuris yra pavadinęs R.T. Erdoganą „vagimi“ dėl jo įsiveržimo, taip pat iš to kai ką laimi. Jo sienos apsaugos pareigūnai imasi patruliuoti likusį Sirijos-Turkijos pasienį, ko anksčiau kurdai neleido jiems daryti.
Nepamirštami ir kurdai. Nors pagal susitarimą jie privalo atitraukti savo ginkluotąsias pajėgas per 30 kilometrų nuo Turkijos sienos, Rusija ir Turkija bendromis jėgomis patruliuos tik 10 kilometrų ruožą.
Tol, kol jie sugebės sugyventi su B. Assado režimu, Rusija nepadės B. Assadui jų triuškinti, ir kurdai užsitikrins saugumą nuo tolesnių turkų atakų ir išlaikys didžiąją šiuo metu jų kontroliuojamą teritorijos dalį.
Tuo tarpu Rusijos įsipareigojimas yra minimalus. Rusijos karinė policija dalyvaus įvairiose patruliavimo grandyse, bet tokia jos funkcija nereiškia jokių esminių permainų. Šios pajėgos veikia visoje Sirijoje, saugodamos Rusijos jūrų ir oro pajėgų bazes ir padėdamos B. Assadui palaikyti tvarką susigrąžintose teritorijose bei užtikrindamos saugumą įvairiems humanitariniams koridoriams ir humanitarinių organizacijų personalui.
R.T. Erdoganas žino, kad Rusija gali būti arši priešininkė, jeigu toms pajėgoms kas nutiktų. Po to, kai Turkijos oro pajėgos numušė Rusijos karinį lėktuvą prie sienos su šiaurine Sirija 2015 metais, Maskva įvedė skausmingas ekonomines sankcijas Turkijai ir nepaisė jos interesų vykdant Sirijos kampaniją tol, kol R. T. Erdoganas neatsiprašė 2016 metais.
Vis dėlto Rusijos apsisprendimas ginti savo kariaujančias puses turi aiškias ribas. Ji neatsimokėjo tuo pačiu, kai JAV pajėgos likvidavo šimtus Rusijos samdinių, mėginusių užimti Sirijos naftos perdirbimo įmonę praėjusiais metais; tokiomis aplinkybėmis, V. Putinas nesivels į didelio masto karus.
Jeigu V. Putino-R.T. Erdogano susitarimas dėl kokių nors priežasčių žlugtų, Rusija nepatirtų jokios rimtos žalos. V. Putino Rusija neišleidžia trilijonų dolerių Sirijoje, kaip kad kadaise Jungtinės Valstijos Irake ir Afganistane. Ji laiko ten minimalias sausumos pajėgas ir nesiekia plėsti jų už dviejų jau veikiančių Sirijoje karinių bazių ribų. V. Putinas tikisi, kad Europa prisiims didžiąją dalį ekonominės naštos atstatant Siriją, bent jau tiek, kad ji galėtų parsiųsti į šalį pabėgėlius; nors Rusija kartu puoselėja viltį, kad jai bus atlyginta koncesinėmis sutartimis dėl naftos telkinių plėtojimo bei vamzdynų maršrutų sudarymo.
V. Putinas priėmė lyderius iš daugiau nei 50 Afrikos šalių pirmajame Rusijos ir Afrikos viršūnių susitikime. Sočyje surengtame precedento neturinčiame renginyje jis ketino pasiūlyti jiems paslaugas, panašias į tas, kurias jis teikia B. Assadui, R.T. Erdoganui, Irano režimui ir – vis dažniau – Saudo Arabijos karalystei.
Jis padėsiąs išlaikyti lyderius valdžioje ir ieškosiąs realistinių politinių kompromisų mainais į koncesines sutartis dėl mineralų gavybos ir karinius užsakymus.
„Mes matome, kaip kai kurios Vakarų valstybės griebiasi spaudimo, įbauginimo ir šantažo suverenių Afrikos šalių atžvilgiu, – kalbėjo V. Putinas prieš šią savaitę prasidėjusį viršūnių susitikimą. – Taip jos stengiasi susigrąžinti prarastą įtaką ir dominuojančias pozicijas buvusiose kolonijose. Mes siekiame apginti bendrus su Afrikos partnerėmis ekonominius interesus“.
Jungtinės Valstijos ir Europos šalys gali daug daugiau nuveikti besivystančių šalių (ir tokių nualintų kaip Sirija) labui nei gali Rusija; tik tiesa ta, jog jos negali veikti tokiais pat ciniškais pagrindais kaip daro V. Putinas – ar pamėginti ir patirti nesėkmę.
Prisiminkite, ką nuveikė JAV šiaurinėje Sirijoje. Pirmiausi, siekdamos nugalėti teroristinę grupuotę „Islamo valstybė“ (IS) nedislokuojant pernelyg daug sausumos pajėgų, jos rėmė kurdų pajėgas, priešiškas oficialiai JAV NATO sąjungininkei Turkijai.
Kai Turkija, suprantama, tam pasipriešino, Baracko Obamos gynybos sekretorius Ashas Carteris apkaltino ją „nutrynus ribą tarp sąjungininko ir priešininko“, nors, Turkijos požiūriu, tą padarė būtent Jungtinės Valstijos.
Vėliau prezidentas Donaldas Trumpas apsigręžė ir paliko kurdus, išvesdamas nedidelį JAV kontingentą iš šiaurinės Sirijos ir leisdamas ginkluotosioms Turkijos pajėgoms įsiveržti; tuo pačiu metu D. Trumpas parašė užgaulų laišką R. T. Erdoganui, kuriame paragino jį nesielgti kaip kokiam „kietam vyrukui“ ir nebūti „kvailam“.
Kita vertus, Vakarų politikams, kurie atsisako transakcinės politikos, dažnai sunkiai sekasi likti nuosekliems arba sukurti veiksmingus koordinavimo mechanizmus. Pavyzdžiui, Vokietijos gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer neseniai pateikė itin išmintingą pasiūlymą sukurti tarptautinę saugią zoną Turkijos-Sirijos pasienyje, – bet netgi politikai, atstovaujantys kitoms Vokietijos koalicinės vyriausybės partijoms, buvo nustebinti tokios netikėtos iniciatyvos, kuri nebuvo aptarta su jais, o ką jau kalbėti apie Vokietijos užsienio sąjungininkus bei partnerius. V. Putinas sugeba veikti daug tvirčiau, pateikdamas prastesnį sprendimą.
Šiame vis sunkiau subalansuojamame pasaulyje V. Putino faktiškai oportunistiniai principai gali padėti sutvirtinti sudėtingą situaciją. Bet tokie principai negali būti pasaulinės tvarkos pamatu, kurio turėtų siekti bet koks išmintingas lyderis.
Vakarai turi rasti įtikinamą alternatyvą V. Putino besiformuojančiam tarptautinio masto pasiūlymui. Galima kalbėti tik apie karinę bei ekonominę pagalbą, paremtą aiškiomis, konkrečiomis taisyklėmis, o ne istoriniu lojalumu.
