Varžantis dėl dominavimo Viduržemio jūros regione, kilo daug susirėmimų tarp dviejų galingų valstybių – Venecijos ir Osmanų imperijos. Dėl šio tikslo jos kovojo nuo XV a. pradžios iki vėlyvojo XVI a., kai įvyko Lepanto mūšis.

Kandijos karas

1644 m. Hospitalierių ordino riteriai užpuolė ir apiplėšė Osmanų imperijos laivą, gabenusį lobius ir sultono haremą į Konstantinopolį. Šio incidento pakako, kad Osmanų imperijos pajėgos išsilaipintų Kretoje ir pradėtų atvirą karą. Vos per du mėnesius osmanai užėmė Chaniją ir Retimną bei galiausiai užkariavo visą salą.

1648 m. osmanai nusitaikė į sostinę Kandiją – Venecijos perlą. Per 21-erius metus trukusią apgultį osmanai užėmė įvairias teritorijas ir su Venecijos gyventojais kovojo sausumoje bei vandenyje. Ilgai užsitęsęs konfliktas brangiai kainavo tiek Venecijai, tiek Osmanų imperijai, paaukojusiai nesuskaičiuojamą daugybę gyvybių ir turtų, kad užvaldytų Kandiją.

Blokados ir jūrų karas

Nusiaubę salos teritoriją, osmanai galiausiai užpuolė Kandijos metropolį 1648 m. gegužės 1 d. Ilgiausios apgulties istorijoje pradžioje osmanai sukūrė įmantrų apgulties linijų tinklą ir atkirto visus miesto aprūpinimo atsargomis kelius. Venecijos gyventojai maldavo Europos šalių ir Jo Šventenybės popiežiaus padėti, tačiau liko be atsako. Europa dar nebuvo atsigavusi po Trisdešimtmečio karo, o Anglija ir Olandija su Osmanų imperija buvo sudariusios prekybos sutartį.
Reaguodama į apgultį, Venecija taip pat atkirto Osmanų imperijos karių aprūpinimo atsargomis kelius, ir 1649 m. apgultis buvo trumpam nutraukta, tačiau, gavę atsargų ir papildomų pajėgų, įsibrovėliai tęsė miesto apgultį. 1650 m. Kandija tebesilaikė ir nepasidavė. Tais pačiais metais osmanai sulaukė dar vieno pastiprinimo, kad galėtų tęsti karinius veiksmus.

Dardanelų sąsiaurio mūšis 1656 m.

Dėl Venecijos vykdytos Dardanelų sąsiaurio blokados kilo ne vienas jūrų mūšis tarp konfliktuojančių pusių. Nors Venecijos gyventojams pavyko iškovoti keletą svarbių pergalių, Kandijos situacija nė kiek nepasikeitė. Ateinančius 16-ą metų miestas buvo stipriai apšaudomas. 1657 m. Osmanų imperija laimėjo lemiamą jūrų mūšį, kurio metu žuvo garsus Venecijos kapitonas. Nepaisydama patirtų didelių nuostolių, Osmanų imperija tęsė apgultį. 1666 m. į Kretą vėl atvyko pastiprinimas. Kariai atkeliavo žiemą, o apgulčiai ėmė vadovauti pats didysis viziris.

Prasidėjo paskutinis Kandijos apgulties etapas, ir per ateinančius 28 mėnesius prie šio miesto sienų žuvo daugiau nei 70 000 Osmanų imperijos kareivių bei maždaug 38 000 apgulties įrenginių personalo. Gynėjai neteko daugiau nei 29 000 žmonių, be perstojo atmušinėdami nesibaigiančias osmanų atakas.

1668 m. Osmanų imperija pasiūlė pasirašyti taikos sutartį. Remiantis ja, Venecijai liktų pusė Kretos, tačiau gynėjai atsisakė. Venecija nekantravo išardyti apgultį sulaukusi pastiprinimo ir pasilikti visą salą savo valdžioje. Be to, Venecijos gyventojai žinojo, kad Osmanų imperijos dvare tvyrojo sumaištis, jis buvo politiškai nestabilus. Jie tikėjosi, jog Kretos karas netrukus baigsis.

Birželio mėnesį galiausiai atvyko pirmoji pastiprinimo, turėjusio pralaužti Kandijos apgultį, dalis. Saloje išsilaipino 6 000 prancūzų, kurie atplaukė 31 laivu. Tuo metu Kandijos miestas buvo per plauką nuo sprendimo pasiduoti. Išorinė miesto siena buvo užimta, didžioji jos dalis – sugriauta.

Birželio 25 d. prancūzai netikėtai užpuolė osmanus ir užklupo juos nepasiruošusius. Osmanų imperijos kariai pralaimėjo mūšio pradžią, tačiau prancūzai pasimetė apkasuose, ir jų rikiuotė buvo išardyta, todėl osmanai greitai perėjo į kontrpuolimą ir juos nugalėjo.

Venecijos ir Nyderlandų laivai mūšyje prieš Turkų laivyną

Dideliam gynėjų džiaugsmui, galiausiai atvyko antroji Venecijos pastiprinimo dalis. Liepos mėnesį bendros pajėgos pamėgino pralaužti apgultį, bombarduodamos Osmanų imperijos linijas net 15 000 patrankų sviedinių. Tačiau sviediniai nepadarė didelės žalos įsibrovėliams – gynėjų bei pastiprinimo pastangos buvo bergždžios. „Teresė“, vienas iš prancūzų laivų, šaudžiusių iš patrankų, buvo apgadintas incidento metu ir sprogo, stipriai pažeisdamas netoliese buvusius laivus.

Slaptas Venecijos planas

1649 m. vasario 5 d. inkvizitoriai Piero Morosini, Piero Querini ir Geronimo Giustiniani, gavo visiškai slaptą laišką iš Zaros miesto (dabar – Zadaras Kroatijoje), kuris tuo metu priklausė Venecijai. Laiške Dalmatijos ir Albanijos generalgubernatorius Lunardo Foscolo pateikė planą užbaigti Kandijos apgultį apnuodijant Osmanų imperijos pajėgas nuodingu skysčiu, kurį jis apibūdino kaip „maro kvintesenciją“. Planas neturėjo niekam sukelti įtarimo ir pasisekti, nes maro protrūkiai buvo dažni Kretoje. Tiesą sakant, Europoje prasidėjus juodosios mirties pandemijai, nuo 1348 m. iki 1645 m. saloje įvyko 20 maro protrūkių.

Kadangi tik aplink Kandiją išsidėsčiusioje Osmanų imperijos karių stovykloje prasidėjęs ligos protrūkis atrodytų įtartinai, L. Foscolo pasiūlė alternatyvų „tobulą planą“ – maru užkrėsti visas Osmanų imperijos stovyklas, esančias skirtingose salos vietose. Tuomet viskas atrodytų kaip didelės epidemijos pradžia.

Kituose laiškuose Dešimties Taryba ir inkvizitoriai dėkoja generalgubernatoriui už jo planą ir pritaria, kad dr. Salamonas, kuris sukūrė mišinį, turėtų perduoti užkratą laivyno vadui. Vadą būtina įspėti apie didžiulę riziką jo kariams, kurią kelia mirtinasis mišinys. Nors dr. Salamonas labai nenorėjo dalyvauti šioje operacijoje, Dešimties Taryba to primygtinai reikalavo.

Marko bakterija „Yersinia pestis“

Norėdami apsaugoti Zaros miestą nuo galimo maro protrūkio, inkvizitoriai pareikalavo, kad medžiaginiai audiniai būtų užkrėsti laive. Jei kelionės metu stiklainis suduš, įgula privalo jo turinį išpilti į jūrą. L. Foscolo galiausiai pavyko įkalbėti dr. Salamoną, ir 1649 m. gydytojas pristatė stiklainį su „maro kvintesencija“ laivynui. Atvykęs dr. Salamonas pamatė, kad L. Foscolo siunčia laivus į specialius jūrų uostus žiemai, ir negalėjo iš karto panaudoti mišinio. Be to, vadas nesilaikė nurodymo žiemą laikyti stiklainį su savimi, todėl dr. Salamonas su „maro kvintesencija“ grįžo į Zarą. Tai galėjo įvykti 1649 m. pabaigoje. Dalmatijoje inkvizitoriai gydytoją ir jo mišinį saugumo sumetimais uždarė į kalėjimą – į karantiną. 1650 m. L. Foscolo paruošė Venecijos armadą pulti Kretą ir nedelsdamas pareikalavo, kad kartu su juo vyktų dr. Salamonas. Daktaras atgavo laisvę, tačiau prieš tai turėjo sumokėti 200 dukatų Venecijos Respublikai (kaip užstatą). Po L. Foscolo laiško apie dr. Salamono paleidimą į laisvę 1651 m. rugpjūčio 3 d. keistoji istorija staiga pasibaigė. Apie ją daugiau nėra jokios informacijos, todėl greičiausiai šis planas taip ir nugrims istorijos užmarštin.

Žinoma tai, kad osmanų gretose nekilo joks didelis maro protrūkis.

Operacijai pasibaigus, valdžios pareigūnai privalėjo izoliuoti užkrato platintojus lazarete (užkrečiamųjų ligų ligoninėje). Šis veiksmas atrodo logiškas, juk kalbame apie karantino išradėjus. Tapusi karine valstybe, Venecijos Respublika greitai suprato infekcinių ligų demografinę, ekonominę ir karinę svarbą. Venecijos gyventojai nepaprastai susidomėjo prevenciniais vaistais ir visuomenės sveikatos apsauga.

40-ies dienų karantinas (nuo italų kalbos žodžio „quaranta“, reiškiančio „keturiasdešimt“) buvo taikomas kaip privaloma priemonė izoliuoti asmenis, gyvūnus ir gaminius, kurie galėjo būti užkrėsti.

Planas biologiniu ginklu susilpninti priešo pajėgas neišdegė, o miesto gynėjams laikytis darėsi vis sunkiau.

Po daugybės nesėkmingų bandymų, nesibaigiančių kovų košmarų, prasto bendradarbiavimo tarp Prancūzijos ir Venecijos ir prasidėjusių ligų prancūzai nusprendė, kad jiems gana. Rugpjūčio 20 d. Prancūzijos laivai išplaukė ir paliko Venecijos gyventojus likimo valiai. Po penkių dienų Osmanų imperijos kariai eilinį kartą puolė tvirtovę, tačiau ir vėl buvo atremti.

Kandijos (Herakliono) apgultis

Nepaisant to, gynybai vadovavęs generolas Francesco Morosini žinojo, kad niekaip nelaimės ir ilgiau nebeatsilaikys prieš apgultį, nes turėjo nedaug atsargų ir tik apie 3 600 kovoti galinčių vyrų. Taigi, rugpjūčio 27 d. Kandijos miesto gynėjai nusprendė pasiduoti net nepranešę Venecijai.

Kapituliacija ir taika

F. Morosini kapituliavo didžiajam viziriui Ahmedui Köprülü, ir rugsėjo 5 d. likusiems gyventojams buvo leista palikti miestą. Remiantis taikos sutartimi, Venecijai net buvo leista pasilikti Egėjo jūroje esančias Tino ir Kytiros salas bei kelias tvirtoves, kurios buvo svarbios Venecijos prekybai Viduržemio jūros regione. Karas oficialiai baigėsi 1669 m., kai Venecijos Respublika įgijo šiek tiek kontrolės Dalmatijos regione, ir buvo pasirašyta taikos sutartis.

Venecijos valstybiniai inkvizitoriai buvo paskirti 1539 m. po Dešimties Tarybos sprendimo. Jų užduotis – apsaugoti valstybę, pasakojama ncbi.nlm.nih.gov. Inkvizitoriams pavaldi žvalgybos tarnyba buvo viena veiksmingiausių ir mirtiniausių šnipinėjimo istorijoje. Venecija turėjo įspūdingą šnipų tinklą, o tamsi šalies istorija yra susijusi su nesuskaičiuojamomis politinėmis intrigomis, kankinimais ir pasikėsinimais nužudyti.