Įsivaizduokite – telefonai Baltuosiuose Rūmuose skamba be perstojo. Pasaulio lyderiai vienas per kitą skuba pasveikinti ką tik perrinktą Jungtinių Valstijų prezidentą Donaldą Trumpą. „Trumpizmas“ jau nebėra savotiškas užtemimas ar nukrypimas nuo įprastos politinės tvarkos – tai veikiau nauja politinė kryptis.
Aplinkybių drąsinamas prezidentas pasiryžęs toliau laikytis savo politinio kurso su nauja jėga ir užtikrinti, kad jo palikimas įsitvirtins naujajame pasaulyje. Tai toks pasaulis, kuriame Jungtinės Valstijos nebenori būti „pasaulio policininku“. Tai pasaulis, kuriame Amerikos prezidentas paskelbia, kad NATO, Amerikos gynybos politikos kertinis akmuo nuo pat laikotarpio po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, yra atgyvenusi organizacija. Tai pasaulis, kuriame politinis nestabilumas pasitelkiamas kaip svertas siekiant iš nominalių sąjungininkių išgauti piniginius įnašus ar prekybos garantijas ir nuolaidas. Tai taip pat toks pasaulis, kuriame Jungtinių Valstijų prezidento politinė bazė Kremlių vertina kaip artimesnį sąjungininką ir draugą nei bet kurį amerikietį, priklausantį kitai politinei partijai.
Prieš ketverius metus tai būtų atrodę tarsi gan silpnas alternatyvią istoriją pasakojančio vaidybinio filmo scenarijus. Šiandien toks pasaulis atrodo labai tikras ir tikėtinas. Tad Europos lyderiai jau svarsto, kaip susidoroti su scenarijumi, kai Rytuose tyko atgimstanti imperija, o Vakaruose tūno blėstanti ir jau nebedraugiška supergalybė.
Susiklosčius tokioms sąlygoms, pirmą kartą gali atsirasti tikra Europos kariuomenė.
Svarbiausias klausimas Europai postamerikietiškame pasaulyje būtų NATO vieta. Pati NATO geriausiai suvokiama kaip šių dienų senovės Graikijos Delo sąjungos, kitaip dar žinomos kaip Atėnų imperija, reinkarnacija. Nominaliai tai yra lygiaverčių narių aljansas. Atėniečiai skatino tiek visuomenę, tiek savo sąjungininkus vertinti vieni kitus kaip lygiavertes puses, kurias jungia bendras interesas.
Lygiai taip pat politinė realybė po Antrojo pasaulinio karo reikalavo, kad JAV, kaip „laisvojo pasaulio lyderė“, pateiktų NATO kaip bendros naudos tarp lygiaverčių partnerių aljansą. Tačiau Jungtinės Valstijos, visai kaip ir Atėnai, šioje santvarkoje buvo dominuojanti karinė galia, smarkiai atsiplėšusi nuo kitų. Visus svarbius sprendimus taip pat priėmė Jungtinės Valstijos.
O pats laisvasis pasaulis mėgavosi Pax Americana už nominalų nustatytą, bet dažnai ignoruojamą dviejų procentų BVP mokestį gynybai ir prisidėjimą prie NATO karių dislokavimo. Visai neblogas sandoris užtektinai karo regėjusioms šalims, troškusioms didžiulį dėmesį skirti atsikūrimui po Antrojo pasaulinio karo: tiek fiziniam, tiek socialiniam. O jei atskiros šalys atsilikdavo nuo mokesčių grafiko, Jungtinės Valstijos tą vertindavo kaip dar vieną savo viršenybės patvirtinimą ir buvo linkusios žiūrėti į tai pro pirštus mainais už kai kurias neoficialias paslaugas.
Dabartinė JAV administracija aiškiai daugiau nebenori mokėti už savo imperiją. Ji yra įsitikinusi, kad atėjo metas pasinaudoti ankstesnių kartų sukurta sistema, netgi jei – ar galbūt ypač todėl, kad – šio proceso metu bus sugriauta pati sistema.
Pavaldžių šalių toks variantas pernelyg nežavi. Tačiau Europos netektis netaps Jungtinių Valstijų laimėjimu. Tai niekuomet nebuvo nulinės sumos žaidimas, kaip atrodydavo Jungtinių Valstijų politikos formuotojams.
Europa gavo taiką ir galimybę kurti demokratiją, o Jungtinės Valstijos įgijo klestinčias rinkas, politinę valdžią ir tvirtą karinę potencialų Rusijos smūgį sušvelninti galinčią zoną. Tai reiškė, kad iš esmės Jungtinės Valstijos niekuomet nepatirs tiesioginės grėsmės, nesvarbu, kas nutiktų pasaulyje. D. Trumpo pareiškimai smarkiai tam pakenkė.
Jungtinės Valstijos tebeturi karinių bazių visame pasaulyje ir gausiai dislokuoja karius prie rytinių NATO sienų, todėl jos vis dar galėtų įsikišti tuo atveju, jei reikėtų sustabdyti, pavyzdžiui, tiesioginę karinę agresiją, kurią iš atgimstančios Rusijos patirtų NATO narės. Vašingtonas vis dar gali nuspręsti nukreipti savo galią į šį regioną, jei to norėtų. Tačiau NATO priklausančios Europos šalys negali būti tikros, kad Jungtinės Valstijos tą padarytų bet kokiomis aplinkybėmis, todėl dabar jos turi rimtai apsvarstyti apsigynimo idėją. Iš tiesų D. Trumpas suteikė Europai politinę nepriklausomybę. Europos lyderiai, visų pirma – Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel – naująją realybę perprato taip greitai, kad politikos formuotojai Vašingtone turėtų tai vertinti kaip pavojaus signalą.
Kai kurios stovyklos Prancūzijoje, daugiausia Prancūzijos gynybos aplinkoje, jau seniai siekia žemyno karinių pajėgų, kurios būtų pakankamai galingos, kad suteiktų Europai jos gyventojų skaičiui ir ekonomikos išsivystymui proporcingą autonomijos lygį pasauliniuose reikaluose.
Prancūzija atsispyrė pagundai nusimesti saugumo klausimą sau nuo pečių ir visiškai kliautis amerikiečiais ir netgi NATO viduje išlaikė išskirtinį bei atvirą nepriklausomybės laipsnį. Prancūzija turi itin išplėtotą nuosavą ginklų pramonę ir savarankiškai vykdo misijas bei dislokuoja karius, ypač frankofoniškoje Afrikoje, neprašydama leidimo. Prancūzija koordinuoja Europos gynybos projektus, kuriuos vykdyti vienai jai neužtektų pajėgumo išlaikyti visą sektorių – tokie atvejai susiję su oro („Airbus“) ir kosmoso (Europos kosmoso agentūra) pajėgomis.
Tad neturėtų stebinti, kad Prancūzija pirmoji ėmė raginti kurti Europos kariuomenę. Nauja yra tai, kad daugelis kitų Vakarų Europos valstybių sutinka, o svarbiausia – sutinka ir Vokietija. A. Merkel sutinka, buvusi Vokietijos gynybos ministrė ir būsima Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen sutinka, A. Merkel paskirta įpėdinė centro dešiniojoje Vokietijos krikščionių demokratų sąjungoje sutinka, pagrindinė Vokietijos centro kairioji partija taip pat sutinka. Pastarosios sutikimas yra itin neįprastas dalykas – Vakarų Vokietijos kairieji dėl akivaizdžių istorinių priežasčių labiausiai priešinasi bet kokioms karinėms iniciatyvoms. Tačiau Europos kariuomenė leistų Vokietijai projektuoti galią neįsitraukiant į konstitucinę ir politinę betvarkę pertvarkant patį Bundesverą – griežtai į savigyną orientuotas šalies ginkluotąsias pajėgas.
Egzistuoja tradicinis vaidmenų pasidalijimas: Prancūzija yra raumenys, Vokietija – pinigai. Jų abiejų sąjunga gali įnešti svarbių pokyčių.
Nepaisant to, Europos kariuomenei iki įvykdyto projekto dar toli. Pagrindinė problema kyla iš skirtingų požiūrių į patį Europos projektą. Kai kurie, pavyzdžiui, britai visuomet jį regėjo kaip pirmiausia ir svarbiausia ekonominį projektą, nelaimei, turintį ir politinę dimensiją. Kiti visada vertino jį kaip politinį projektą, kurio pagrindinis tikslas yra taika žemyne, o ekonominė integracija tėra priemonė šiam tikslui pasiekti. Kai kuriems sąjunga yra tik suverenių tautinių valstybių bendradarbiavimo platforma. Dar kitiems atrodo, kad reikšmingo suvereniteto lygis gali būti pasiekiamas tik tada, kai mažos Europos tautinės valstybės drauge sutelkia savo teisines privilegijas, kad pasaulinėje arenoje pasiektų realią galią ir įtaką.
Ir tai yra problema. Europos valstybių nacionalinio suvereniteto klausimai Europos kariuomenės susikūrimui yra lygiai tiek pat svarbūs kaip ir Jungtinių Valstijų imperijos pasitraukimas iš žemyno. Tautinę valstybę vertinantys kaip įprastą suvereniteto vienetą bet kokios siūlomos Europos armijos apimtį ir pajėgumus vertins itin nepatikliai. Iš esmės vienintelis tokios kariuomenės sudarymo būdas, nepažeidžiantis nacionalinio suvereniteto, būtų tas, jei atskiros šalys narės išlaikytų savo pajėgas, turinčias visišką veikimo autonomiją, be to, kiekviena valstybė turėtų veto teisę viskam, ką galėtų daryti Europos pajėgos.
Jungtinei Karalystei pasitraukus iš Europos Sąjungos, ji daugiau nebeprieštaraus bendrų Europos pajėgų sukūrimui. Tas aspektas padidina tikimybę, kad šioje srityje dedamos pastangos sulauks sėkmės. Tačiau vargu, ar Jungtinė Karalystė yra vienintelė šalis Europoje, budriai sauganti savo nacionalinį suverenitetą. Tikėtina, kad Lenkija ir Vengrija mėgins blokuoti šią iniciatyvą, nebent joms būtų suteikta tvirto veto galimybė. Prie skeptikų choro netrukus gali prisijungti ir Italija.
Tačiau jei viskas vyks taip, Europos kariuomenė bus iš esmės bereikšmis projektas. Europos Sąjungos užsienio politika jau yra instituciškai įtvirtinta kaip silpna ir disfunkcinė – tai padaryta sąmoningai. Pirmoji Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai britė Catherine Ashton tiksliai apibrėžė užsienio politikos vaidmenį kaip silpną, atsižvelgdama į anglų ir amerikiečių požiūrį visais Europos gynybos ir užsienio politikos klausimais nusileisti Jungtinėms Valstijoms ir NATO. O jei būtų nustatyta, kad Europos kariuomenė veiktų pagal bendrosios Europos Sąjungos gynybos politikos nurodymus, tada toji politika turėtų būti pavaldi ES politikai, todėl taip pat būtų silpna, disfunkcinė ir išskaidyta.
Kolektyvinis sprendimų priėmimas, kuriame dalyvauja 28 šalys, turinčios vieningai sutarti dėl veiksmų plano svarstant tokius jautrius klausimus kaip karas ir taika, tikrai nėra tinkamas variantas siekiant greitų ir efektyvių veiksmų. Net ir atmetus nacionalistų būrį, kokia tikimybė, kad tokios šalys kaip Švedija ar Suomija pritars karui bet kokiomis aplinkybėmis, išskyrus tiesioginę Rusijos invaziją? Be to, lauktų neišvengiami konfliktai nacionaliniu lygmeniu dėl to, kaip vykdomos operacijos: kiekviena šalis sieks išvengti savo karių siuntimo į priekines linijas, ir kiekviena šalis stengsis būti ta, kuri suteikia techninę paramą nuotoliniu būdu.
Bet visa tai nereiškia, kad Jungtinių Valstijų imperijos valdytojai Pentagone gali atsipalaiduoti. Mat nors pirmasis pačių europiečių instinktas yra pamėginti suformuoti Europos kariuomenę Europos Sąjungos institucinės sistemos viduje, iš tiesų projektas to būtinai nereikalauja. O turint tą omenyje, nepanašu, kad prancūzai ir vokiečiai leis Budapeštui atsistoti skersai kelio.
Europos kariuomenės kūrimas pagal ES institucinius susitarimus reikalautų ES sutarties pakeitimo, kurį turėtų patvirtinti visų 28 šalių vyriausybės ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos. Ko gero, patvirtinimui prireiktų ir ne vieno referendumo. Kariuomenės kūrimas šiuo būdu yra beveik neįmanomas, o jeigu kada nors ir pavyktų, kaip jau matyti, kompromisai, kurių prireiktų siekiant įtikinti įsitraukti visas suinteresuotas šalis, projektą paverstų iš esmės beprasmiu.
Tačiau Prancūzija ir Vokietija šių metų sausį jau pasirašė preliminarią sutartį, kuria siekiama sukurti „bendrą karinę kultūrą“, ir tai yra visiškai nesusiję su Europos Sąjunga.
Tad dvi pagrindinės Europos galybės jau ėmėsi veiksmų. Be abejonės, mažesnės Vakarų Europos valstybės, pavyzdžiui, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas, savanoriškai jungsis prie prancūzų ir vokiečių iniciatyvų, kai šios ims realiai vystytis, ir netrukus, projektui įgyjant pagreitį ir užtikrinant patikimumą, prisijungs dauguma ES šalių. Galiausiai darinys gali būti integruotas į ES, tačiau tai jau yra antrinis aspektas siekiant paversti projektą realybe.
Kol kas viskas yra dar tik pradiniame etape, tačiau jau dabar egzistuoja politinė valia. Ir kol Rusija demonstruoja agresiją Rytuose, o Jungtinės Valstijos išlieka nepatikimas draugas Vakaruose, šis ryžtas niekur nedings. Jei jis išliks pakankamai ilgai, Europa nebebus vien tik žemynas. Tai bus karinė galia, atitinkanti savo ekonominę įtaką.
