Prasidėjus Atstovų rūmų apkaltos procesui per visus naujienų kanalus tik tai ir tematysime. Tačiau daugumoje diskusijų trūksta įžvalgų apie Ukrainos geopolitinę svarbą ir tai, kaip skandalas paveiks neaiškią šios šalies ir viso regiono ateitį.
Kai 2009 metų pavasarį tapau vyriausiuoju NATO ginkluotųjų pajėgų vadu, Europa buvo sukrėsta staigios, brutalios ir itin veiksmingos Rusijos invazijos į Gruziją. Ji įeis į karinę istoriją kaip pirmoji, per kurią buvo panaudotas ne tik tradicinis kinetinis puolimas (bombos, raketos, tankai, naikintuvai, kariuomenė ir kt.), bet ir labai ryžtinga agresyvi kibernetinė kampanija.
Taip pat būta daug propagandos ir strateginės dezinformacijos; Rusijos specialiųjų pajėgų, vilkinčių uniformomis be skiriamųjų ženklų; į sukilimą panašių atakų prieš kritinę infrastruktūrą. Šis naujasis „hibridinis karas“ prieš Gruziją buvo ateities banga – galiausiai visa jėga užgriuvusi Ukrainą.
Po 1991 metų nepriklausomybės atgavimo Ukraina kentė politinius neramumus, tačiau iš esmės judėjo į Vakarus. Ji siekė narystės Europos Sąjungoje ir tapo entuziastinga, nors ir nekvalifikuota, NATO partnere.
Tuo metu, kai vadovavau aljansui, ukrainiečiai dalyvavo daugelyje pratybų – o kai kurias organizavo ir patys; jie siuntė karius į Afganistaną; dalyvavo Balkanų taikos palaikymo misijose; rėmė kovos su piratais operacijas prie Rytų Afrikos krantų. Kelis kartus lankiausi Ukrainoje, ir šalies kariuomenė man paliko puikų įspūdį, nors vyriausybės korupcijos nepripažinimas – išties rimta problema.
2013 metais gyventojų nepasitenkinimas Kremliaus remiama Viktoro Janukovyčiaus vyriausybe pasiekė apogėjų, ir jis buvo nušalintas nuo vadinamosios Maidano revoliucijos. Vėliau į šalį įsiveržė Rusija, panaudodama tuos pačius hibridinio karo metodus, kuriuos išmėgino su Gruzija. Vladimiras Putinas užgrobė Krymą ir rėmė atskilusius sukilėlius pietryčių Ukrainos Donbaso regione. Kadangi Ukraina buvo NATO partnerė, bet ne narė, invazija nesulaukė atsako pagal penktąjį straipsnį, kuriuo reikalaujama, kad aljansas vykdytų karinę gynybą.
Tačiau NATO ir JAV vis tiek pradėjo teikti Ukrainai karinę ir ekonominę pagalbą: iš pradžių, valdant prezidentui Barackui Obamai, nemirtino poveikio amuniciją, o vėliau, atėjus į valdžią Donaldui Trumpui – ir mirtinus ginklus.
Būtent ši pagalba, visų pirma – prieštankinės raketos „Javelin“, yra tai, ką D. Trumpas atsisakė toliau teikti, norėdamas padaryti ukrainiečiams spaudimą, kad šie imtųsi tirti buvusio viceprezidento Joe Bideno ir jo sūnaus Hunterio veiklą.
Ši skaudi įvykių seka yra reikšminga, nes reikšminga ir pati Ukraina. Visų pirma, Ukraina yra didelė, išdidi tauta, turinti ilgą nepriklausomybės istoriją. Pagal dydį tai didžiausia šalis, esanti visiškai Europos teritorijoje, o joje gyvena 42 milijonai žmonių. Nepaisant to, kad Ukraina ne kartą tapo Rusijos, o vėliau Sovietų imperijos dalimi, ji išlaikė savo kalbą, kultūrą ir pasaulėžiūrą.
Šiandien ji yra viena pirmaujančių maisto ir geležies eksportuotojų pasaulyje. Svarbi ir jos geografinė padėtis – šalia angliavandenilių turtingos Juodosios jūros, su kuria ribojasi keturios NATO šalys ir, žinoma, Rusija. Visa tai, atsižvelgiant ir į šalies pramoninius pajėgumus (kuriuos, žinoma, gerokai apmažino karas pietryčiuose), daro Ukrainą valstybe, turinčia didžiausią potencialą iš esmės skurdžioje Europos dalyje.
Antra, Ukraina driekiasi tarp Rytų ir Vakarų. „Ukraina nesiekia būti nei provakarietiška, nei prorusiška; mes norime būti proukrainietiški“, – dažnai man kartodavo tuometinis Ukrainos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas pulkininkas Hryhorijus Pedčenko. Amerikos tikslas turėtų būti būtent toks: suteikti ukrainiečiams geopolitinę erdvę patiems priimti sprendimus.
V. Putinas, be abejo, situaciją mato kitaip. Rusiškoje įvykių versijoje Ukraina istoriškai buvo pagrindinis „artimojo užsienio“ – paklusnių valstybių žiedo, sudarančio Rusijai strateginę erdvę ir dalyvaujančio jos dominuojamoje prekybos sistemoje – elementas. Po 2004 metų Oranžinės revoliucijos ir 2014 metų Maidano neramumų jis buvo pasiryžęs pakenkti Ukrainos demokratijai ir beatodairiškai tai ir darė. Žiūrint iš Vakarų perspektyvos, leidimas sugrąžinti Ukrainą į Rusijos orbitą būtų pavojingas precedentas – buvusios Varšuvos pakto valstybės Balkanuose, Baltijos šalyse ir Rytų Europoje įvykius stebi su baime.
Galiausiai leidimas Rusijai atvirai reikšti agresiją kenkia pasaulinėms diplomatinėms ir tarptautinėms teisės normoms. Krymo invazija ir aneksija buvo pirmas kartas po Antrojo pasaulinio karo, kai Europoje buvo užgrobta teritorija.
Šis veiksmas buvo plačiai pasmerktas, ir Rusijai nuo to laiko taikomos rimtos sankcijos, įskaitant išvarymą iš buvusio Didžiojo aštuoneto. Jei Vakarai apleis Ukrainą dabar, žinia tarptautinei bendruomenei bus tokia, kad didžiosios tautos gali paprasčiausiai „atsikąsti“ savo mažesnių kaimynių.
Vakarams būtų reikšminga geopolitinė klaida atstumti Ukrainą dėl susirūpinimo artėjančiu D. Trumpo apkaltos procesu ar nuovargio turėti reikalų su V. Putinu. Privalome ir toliau teikti karinę ir ekonominę pagalbą, įskaitant puolamųjų ginklų sistemas ir mokymus; skatinti Europos Sąjungą padėti Ukrainai siekti narystės; stiprinti Ukrainos ir NATO partnerystę – tiek pratybose, tiek operacijose. Nors šalies narystė NATO artimiausioje ateityje nenumatyta, pratybos ir dalyvavimas turi prasmės abiem pusėms.
Dėl visų šių priežasčių įvykiai Ukrainoje turės atgarsį toli už Europos ribų. D. Trumpo sprendimas dėl vienokios ar kitokios priežasties nebeteikti karinės pagalbos buvo labai klaidingas žingsnis, nes jis pakenkė visų sąjungininkų, partnerių ir draugų pasitikėjimui Jungtinių Valstijų ir Vakarų garantijomis. D. Trumpo telefono skambutis V. Zelenskiui buvo ne tik bloga vidaus politika, bet ir siaubinga geopolitika.
James Stavridis yra buvęs NATO pajėgų Europoje vadas, JAV atsargos admirolas.
