2019 m. rugsėjį Talino teismas pradėjo spręsti, ar reikalingas naujas tyrimas, kurio reikalauja aukų artimieji, taip ir nesuprantantys, kas įvyko.
„Tu – niekas. Absoliučiai niekas. Nieko negali padaryti, – BBC sakė Intis Klevinis. – Skraido sraigtasparniai, niekas mūsų nemato, naktis, bangos.“
1994 m. jam buvo 22-eji, keltu „Estonia“ jis plaukė į Švediją pas sužadėtinę.
Siiri Same buvo 25-eri, ji dirbo kelte buhaltere, namuose jos laukė šešiametis sūnus. „Pajutau, kad tai gali būti paskutinės mano gyvenimo akimirkos“, – BBC teigė ji.
Po katastrofos liko gyvi 137 žmonės, gelbėtojai rado 95 kūnus, 757 žmonės laikomi dingę be žinios.
Gelbėjimo operacijoje dalyvavo dešimtys laivų, švedų ir suomių sraigtasparniai – jų ekipažai buvo praktiškai bejėgiai, žmonės mirė vandenyje nuo šalčio.
„Matėme ir stipresnių audrų“
Keltas „Estonia“ išplaukė iš Talino į Stokholmą rugsėjo 27-osios vakare, kelte buvo 989 žmonės: 803 keleiviai, 186 ekipažo nariai. Pirmą nakties keltas buvo atviroje jūroje. Dalis keleivių miegojo, kiti leido laiką baruose. Į Stokholmą turėjo atplaukti ryte.
Jūroje šėlo audra, bet S. Same sako, kad tai nekėlė baimės: „Matėme ir stipresnių audrų. Būdavo taip, kad tenka laikytis einant, kartais judėdavo lėkštės ir baldai.“
Vėliau oficialiame tyrime, kurį atliko Švedijos, Estijos ir Suomijos užsakymu, parašys, kad vėjo greitis buvo 20 metrų per sekundę, o bangų aukštis siekė keturis–penkis metrus, kartais – net devynis.
Pirmą nakties S. Same ir I. Klevinis buvo savo kajutėse, ruošėsi miegoti. Anot tyrimo, maždaug tuo metu nuo kelto priekio atskilo priekiniai vartai – virš vandens esanti dalis, kuria į keltą įvažiuoja automobiliai. Ši dalis nutraukė už jos esančią rampą.
Kad automobiliai įvažiuotų į keltą, priekinius vartus pakeldavo, o rampą nuleisdavo. Kai priekiniai vartai atitrūko, o rampa atsidarė, kelto priekyje atsivėrė skylė. Į visu greičiu plaukiantį keltą sparčiai pritekėjo vandens, jis ėmė semti denyje esančius automobilius.
„Buvo labai stiprus smūgis, kuris tarsi sukrėtė visą keltą. Nepraėjo nė minutė – buvo kitas smūgis, dar stipresnis už pirmąjį. Po antro smūgio pasigirdo metalo girgždėjimas. Atrodė, kad susidūrėme su kažkokiu didžiuliu daiktu“, – prisimena I. Klevinis.
Kai jis išėjo iš kajutės, į denį jau tekėjo vanduo. Toliau reikėjo gabentis slidžiu koridoriumi, nes keltas pasviro pirmagaliu į priekį, o jo kajutė buvo priekinėje dalyje.
„Galvoje buvo viena mintis – išeiti, – prisimena I. Klevinis. – Keltą supo, nebuvo už ko laikytis. Pamenu, dar galvojau – kas per konstrukcija, kelte nėra už ko laikytis, lygios sienos ir tik durų rankenos.“
„Jaučiausi tarsi skalbimo mašinoje“
S. Same sako – ekipažo nariai žinojo, ką daryti esant ekstremaliai situacijai, bet teoriniai užsiėmimai buvo labai toli nuo to, kas vyko realybėje.
Ji prisimena, kad po smūgio keltas pasviro į šoną maždaug 30 laipsnių, ir ją tiesiog išmetė iš lovos. Pabiro daiktai, kurie nebuvo pritvirtinti prie grindų. Kai S. Same pamėgino išeiti, neišsilaikė ant kojų ir įkrito pro atviras duris tiesiai į priešais esančią kajutę.
„Paskui reikėjo eiti koridoriumi, peršokant atviras kitų kajučių duris, kad pasiekčiau laiptus. Paskui reikėjo nusigauti iki laiptų – maždaug du metrus. Paskui – prisitraukti rankomis, keltas dar stipriau pasviro, jį purtė, pasvirimas buvo jau apie 75 laipsniai“, – pasakojo moteris.
Oficialaus tyrimo narų ataskaitų duomenimis, dauguma kūnų rado būtent laiptų zonoje. Ataskaitose rašoma, kad eiti koridoriumi, kai keltas pasviręs 45 laipsnius, jau praktiškai neįmanoma. Keltą purtė bangos, krito baldai, deniu skraidė žaidimų automatai, ant grindų buvo pridužę veidrodžių. Laiptų turėklai lūžo, žmonės kirto vieni ant kitų, kai kurie stovėjo apimti stabo. Žmones pražudė ir visuotinė panika, ir tai, kad katastrofa įvyko naktį, kai dauguma keleivių jau miegojo ir nepajėgė nė ištrūkti iš kajučių.
Palikti keltą sugebėjo tik fiziškai stipriausi – apie 250 žmonių. Evakuacijai jie turėjo vos 20 minučių.
Paaiškėjo, kad nusileisti į vandenį su gelbėjimosi valtimis praktiškai nerealu – jos nejudėjo iš vietos, o pripučiamosios valtys buvo užrakintos kapsulėse. Vėliau tyrėjai rašė, kad tradicinės gelbėjimosi valtys pasirodė esančios absoliučiai nenaudingos. Iš kelto žmonės arba krito, arba buvo nuplauti bangų – kaip S. Same.
„Jaučiausi tarsi skalbimo mašinoje, mane suko, metė ant geležinių laiptų, kelis kartus apsuko, mačiau tik burbulus ir kažką balto, paskui vėl burbulai ir vėl kažkas balto. Tą akimirką patyriau traumų, man buvo sulaužyti du šonkauliai, perpjauti raumenys, – prisimena ji. – Kritau vis giliau ir giliau, pamaniau – gyva ar mirusi. Buvo šilta ir šviesu – tu viską kaip ir priimi. Ir staiga pagalvojau – kur aš susiruošiau, juk turiu sūnų.“
S. Same ėmė plaukti, vanduo šviesėjo, ir ji iškilo į paviršių. Paskui ją dar kelis kartus užsėmė bangos.
„Pasakiau: Jėzau, jei nori, padėk“
Keltas jau gulėjo ant šono, kai I. Klevinis ir jo draugija surado pripučiamąją valtį ir įsėdo į ją. Tą akimirką keltas apsivertė, prisimena jis.
„Negalėjau išlipti iš valties, nes viršuje buvo žmonės, mes visi nukritome žemyn, atsidūrėme vandenyje. Taip susitrenkiau nugarą, kad negalėjau nė kvėpuoti, bet šaltas vanduo suteikė šiek tiek tonuso“, – sakė jis.
Kad liktų gyvi, žmonės su daugybe traumų – sulaužytais kaulais ir sutrenktomis galvomis, dažnai be gelbėjimosi liemenių – reikėjo priplaukti šaltu vandeniu, esant keturių metrų bangoms iki vieno iš guminių plaustų, nutiestų iš kelto. Iš maždaug 250 žmonių, sugebėjusių išsigauti iš kelto, ant plaustų atsidūrė tik 160. Dauguma iš jų laukė pagalbos apie šešias valandas.
„Apie ketvirtą valandą ryto buvo taip šalta, nugarą skaudėjo, atrodė – jau viskas. Mačiau, kad žmonės pradėjo melstis. Pasakiau: Jėzau, jei nori, padėk. Arba tegu tai baigiasi. Skraidė sraigtasparniai, bet tarp bangų niekas mūsų nematė“, – pasakojo I. Klevinis.
„Maniau jis gulės aukštyn dugnu“
„Estonia“ pasiuntė nelaimės signalą 1.24 val., rugsėjo 28-ąją, t. y. praėjus maždaug pusvalandžiui po avarijos pradžios. Pirmi laivai atplaukė į katastrofos vietą tik po 2 val. nakties, kai kelto jau nesimatė vandens paviršiuje. Operacija užtruko dėl maišaties ir dėl to, kad už kelto judėjimą atsakinga radijo stotis Suomijoje ne iš karto sureagavo į nelaimės signalą.
Pirmomis valandomis keleivių gelbėjimo operacijoje dalyvavo aštuoni keltai, tarp jų – keltas „Silja Europa“. Jo kapitonas Esa Makela buvo paskirtas gelbėjimo operacijos jūroje vadu, jis koordinavo sraigtasparnius ir plaustų su žmonėmis paiešką.
„Iš pradžių [kai išgirdau nelaimės signalą] pamaniau, kad čia kažkoks nesusipratimas. Supratau – jei tai tiesa, tai labai rimta. Kai priartėjome, pamačiau žmones vandenyje, plaustus, šiukšles vandenyje. Tada patikėjau“, – sakė jis BBC.
„Silja Europa“ atplaukė į nelaimės vietą po pusvalandžio, kapitonas nusprendė, kad negalima greitai plaukti, nes „Estonia“ turi būti netoli vandens paviršiaus.
„Maniau, jis gulės aukštyn dugnu, bet taip nebuvo, – pasakojo E. Makela. – Tikėjau – daugybėje kelto skyrių turėjo likto oro. Net jei laivas pasvyra, jis turi plūduriuoti paviršiuje.“
Oficialaus tyrimo duomenimis, bangos buvo tokios stiprios, kad išdaužė kelto langus. Į vidų plūstelėjo dešimtys tonų vandens, „Estonia“ iš karto ėmė skęsti. Jei ne audra, keltas būtų plūduriavęs kur kas ilgiau.
„Matėme daug laivų – suomiškų, – prisimena S. Same. – Bet bangos mus taip supo, kad praplaukdavome už metro ar poros nuo laivo. Mūsų plaustas buvo lyg žaisliukas ant vandens, bangos su mumis tiesiog žaidė, mes nesusitikome nė su vienu laivu.“
Kruizinis laivas negalėjo padėti. „Mes bandėme [ištraukti žmones], nuleidome savo plaustą į vandenį, bandėme priplaukti arčiau, kad žmonės iš „Estonia“ keltų galėtų peršokti į mūsų keltą. Bet mums nepavykdavo, mes iškėlėme tik vieną žmogų, – pasakojo E. Makela. – Mes negalėjome priplaukti arti, nes buvo stiprus vėjas, „Silja Europa“ – daugiau nei 200 m ilgio, jį sunku manevruoti, o keltai judėjo per daug greitai.“
S. Same suomių sraigtasparnis iškėlė iš vandens 6 val. ryto.
I. Klevinį išgelbėjo kitas keltas – „Izabella“. Žmones perkėlė į jo gelbėjimo valtį ir pradėjo kelti į viršų.
„Kai virvės įsitempė, banga trenkė mums į korpusą, ir jos nutrūko. Prisimenu, kad nukritau į vandenį, pamenu, pasidarė taip šilta ir gera“, – pasakojo jis.
Tyrimo duomenimis, „Izabella“ užkėlė į bortą 16 žmonių, o ant plaustų iš viso buvo 34 žmonės, dar 104 žmones iškėlė sraigtasparniai. 94 kūnus rado jūroje. Visais atvejais pagrindinis arba vienas iš mirtį sukėlusių veiksnių buvo mirtinas sušalimas.
„Galėjau padėti, siųsdamas sraigtasparnius į reikiamą vietą, – toliau pasakojo kapitonas E. Makela. – ryte pamatėme vandenyje kūnus ir gelbėjimosi liemenes. Negalėjau emocionaliai reaguoti, antraip neįmanoma dirbti. Susitelkiau į tai, ką dar reikia padaryti.“
„Svarbiausia – dalintis patirtimi“
Išlikusių gyvų laukė ilgas fizinio ir psichologinio sveikimo laikotarpis. S. Same išgulėjo ligoninėje tris savaites, ji sako, kad psichologai budėjo šalia ištisą parą, dirbo trimis pamainomis.
„Jie sakė, kad svarbiausia – dalintis patirtimi. Labai gerai, kad galėjau apie tai kalbėti, tai suteikė galimybę geriau jaustis, – prisiminė moteris. – Paskui ėmiau galvoti apie gyvenimą iš kitos perspektyvos, supratau, kad viskas pasikeisti per 15 minučių, labiau vertini savo fizinę būseną, sveikatą. Dabar kas kartą vykdama atostogų, pažiūriu, kur avariniai išėjimai.“
„Jei kažkas atsitiks, nebus ko paklausti, visi bus ištikti šoko, reikia kliautis savimi, išlikti ramiai. Kai negali padėti kitiems, reikia padėti sau, kad tavo šeima neprarastų žmogaus“, – teigė S. Same.
Ji įsidarbino kitame kelte, kuris irgi plaukiojo iš Talino į Stokholmą. Sako, negalėjo užmigti, kol laivas nepraplaukė katastrofos vietos.
„Mano sūnui buvo 17 m. Jis negrįžo“
Iš viso žuvo 852 keltu plaukę žmonės, 501 Švedijos pilietis ir 285 Estijos piliečiai. Visas estų aukų pavardes galima pamatyti ant paminklo Talino centre. Tarp jų – Alvaras Raudseppas, jam buvo 17 m. jo tėvas Martas Raudseppas įkūrė bendruomenę, vienijančią katastrofos aukų artimuosius.
M. Raudseppas nežinojo, kad sūnus ketino plaukti į Švediją. Alvaras su trimis draugais įsėdo į keltą, nieko nepasakę tėvams. Iš keturių grįžo tik du. Artimieji sužinojo apie vaikų netektį, praėjus kelioms dienoms po katastrofos. Alvaro kūną rado kelto viduje, likę gyvi draugai papasakojo, kad jis nespėjo išlipti į denį. Vieta Talino kapinėse tuščia.
M. Raudseppas sako, kad žuvusiųjų artimieji estai visada norėjo iškelti keltą ar bent rasti aukų kūnus – juk tai „nėra beprotiškas klausimas“.
„Estijos valdžiai tuo metu buvo labai sunku, nes pagrindinį vaidmenį [atliekant tyrimą ir sprendžiant, ką daryti su nugrimzdusiu keltu] atliko Švedijos valdžia. Mes buvome maža valstybė, tos pusės aukų buvo daugiau, – sakė M. Raudseppas. – Švedai norėjo iš karto užlieti keltą betonu, mums tai atrodo visiškai neprotingas sumanymas. Kodėl taip? Ten toks nedidelis gylis, galima nusiųsti narus.“
1995 m. aštuonių valstybių, tarp jų – Švedijos, Estijos ir Suomijos, vyriausybės pasirašė susitarimą, kad katastrofos vietai suteikiamas katastrofos aukų amžinojo poilsio vietos statusas ir draudžiama ten leistis ir tyrinėti. Švedija pasiūlė užlieti keltą betonu, bet paskui atsisakė šio sumanymo.
Galiausiai, kaip rašoma Estijos valstybinės televizijos interneto svetainėje, keltą užpylė žvyru.
„Norime gauti visas nuotraukas, kurios buvo darytos tuo metu, atlikti naują tyrimą, kad nufotografuotų, kas ten yra – yra skylė ar jos nėra, visko kalba... Tik priekiniai vartai atitrūko ar dar kažkas yra?“ – teigia M. Raudseppas.
Pastaraisiais metais žiniasklaida aptarinėjo sprogimo, narkotikų pervežimo versijas, versijas apie tai, kad komanda pati atidarė priekinius vartus, kad išmestų nelegalų krovinį – visa tai nebuvo oficialiai patvirtinta.
Iš oficialaus tyrimo tikrai aišku, kad kapitono tiltelis buvo taip toli nuo priekio, kad niekas iš ekipažo nepastebėjo, jog atitrūko priekiniai vartai.
„Įprastai nuo kapitono tiltelio galima matyti priekinius vartus, bet kelto „Estonia“ tiltelis buvo atitrauktas atgal“, – sakė E. Makela.
2019 m. vasarą Prancūzijos teismas Nantero mieste (Prancūzija) nustatė, kad nei kompanija „Mayer“, kuri statė keltą, nei kompanija „Bureau Veritas“, kuri davė leidimą keltui išplaukti į jūrą, nėra atsakingos už katastrofą. Nukentėjusieji dar 1996 m. pateikė ieškinį. Ieškovai reikalavo kompensacijos, bet teismas priėmė sprendimą atsakovų naudai.
„Dabar turime sumokėti šių kompanijų išlaidas teisininkams – mes, žmonės, kurie nukentėjo“, – sakė S. Same. 1 100 ieškovų turi kompensuoti atsakovams 100 000 eurų teismo išlaidų.
Rugsėjo 24 d. Talino administracinis tesimas pradėjo nagrinėti švedų kelto „Estonia“ aukų artimųjų pateiktą pareiškimą. Jie reikalauja naujo tyrimo. Estų aukų artimieji jiems pritaria.