Beveik iš karto jam pasidarė bloga. Jam buvo sunku kalbėti, prasidėjo nekontroliuojamas seilėtekis. Judesiai tapo keisti ir nekoordinuoti. Kitą rytą jis pateikė oficialų prašymą susitikti su žmona.
Kalėjimo administracija ėmėsi priemonių užkirsti kelią tokiam susitikimui. Kalėjimo gydytojai perkėlė I. Sovčuką į kalėjimo ligoninę ir vėl suleido vaistų. Po injekcijos vyrui tapo sunku kvėpuoti ir jis negalėjo atsikelti iš lovos.
Dėl šio atvejo sunerimęs vienas kalėjimo darbuotojas informavo žmogaus teisių aktyvistą Vladimirą Osečkiną, vadovaujantį kalinių teisių portalui „Gulagu.net“.
Kaip dažnai tokiais atvejais elgiasi V. Osečkinas, jis pateikė skundą Tiumenės prokuratūrai ir Rusijos federalinei bausmių vykdymo tarnybai (FSIN). V. Osečkinas spėja, kad I. Sovčukui buvo suleista haloperidolio – stipraus psichotropinio vaisto, kuris vartojamas gydyti baltąją karštligę, ūmias psichozes, haliucinacijas, šizofreniją ir kitas rimtas ligas.
Aktyvistai sako, kad I. Sovčuko atvejis tikrai nėra išskirtinis. „Ne paslaptis, kad kalėjimo pareigūnai naudoja psichotropinius vaistus nuraminti nepatenkintus žmones, – Laisvosios Europos radijui sakė nevyriausybinės organizacijos „Už kalinių teises“ ekspertė Irina Zaiceva. – Bet kurį žmogų šioje šalyje galima uždaryti, paskelbti neveiksniu ir paprasčiausiai sunaikinti. Esu girdėjusi daug tokių atvejų.“
Tačiau I. Sovčuko atvejis yra kitoks dėl to, kad vietos prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl jo iškeltų kaltinimų, kas, anot aktyvistų, yra unikalus atvejis šiuolaikinės Rusijos istorijoje.
Tiumenės srities prokuratūra ir „IK-6“ kalėjimo pareigūnai atsisakė komentuoti šį atvejį. V. Osečkinas sako, kad kalėjimo valdžia taip pat nesėdėjo rankų sudėjusi. Po to, kai prokurorai pradėjo tyrimą, I. Sovčukas esą buvo iškviestas į kalėjimo administratoriaus Konstantino Dolgych kabinetą, kur jam buvo grasinama izoliatoriumi ir kitomis priemonėmis, jeigu jis neatsiims savo skundo.
K. Dolgych neva pagrasino I. Sovčukui, kad šis gali būti įtrauktas į fizines konfrontacijas su kitais kaliniais arba neteks teisės matytis su žmona ir trimis vaikais.
„70–80 proc. kalinių, kurie pateikia tokių skundų, juos atsiima dėl vienos ar kitos priežasties“, – Laisvosios Europos radijui sakė V. Osečkinas, pridūręs, kad skundus žmonės atsiima net ir tais atvejais, kai juos pateikia jau išėjęs iš kalėjimo.
„Jie baiminasi, kad jiems pakiš kokių narkotikų ir jie vėl atsidurs kalėjime, – aiškino jis. – Faktas yra tas, kad policija ir kalėjimų tarnyba yra susijusios, ir jeigu kalinys gyvena regione, kuriame atliko bausmę, jis sulauks įspėjimų.“
Kritikuojama tarptautinės bendruomenės
Buvusi Sovietų Sąjunga buvo tarptautinės bendruomenės kritikuojama dėl baudžiamojo psichiatrinio disidentų „gydymo“: jų antisovietinės pažiūros buvo laikomos pagrindiniu psichikos sutrikimo įrodymu. Žlugus Sovietų Sąjungai, aktyvistai sako, kad kalėjimų pareigūnai ir toliau kalėjimuose naudoja psichiatrines palatas laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu atokiau laikyti nepaklusnius kalinius.
„Žmogaus teisių aktyvistams ir net pareigūnams iš Tyrimų komiteto labai sunku patekti į šias patalpas, – sakė V. Osečkinas. – Jeigu tyrėjas nori surinkti informacijos, jis privalo pateikti prašymą FSIN saugumo skyriui. Visuose kalėjimuose yra vaizdo stebėjimo kamerų, ir jeigu kokie nors tyrėjai ar prokurorai praeina pro kontrolės postus, atitinkami žmonės apie tai informuojami. Jie gali nurodyti greitai išvalyti tam tikrą kamerą arba pašalinti tam tikrą kalinį.“
Žmogaus teisių aktyvistas kalėjimų medicininę sistemą vadina „juodąja skyle, kur asmenybės dingsta, praranda protą ir gebėjimą mąstyti“.
Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo metu buvo dedamos šiokios tokios pastangos gerinti situaciją. Kalėjimų medicinos personalas tapo pavaldus FSIN medicinos skyriui, o ne vietos kalėjimo administracijai. Tačiau per pastaruosius kelerius metus ši reformą – kaip ir beveik visos D. Medvedevo naujovės – buvo tyliai panaikintos.
2017 metais buvo paviešintas garso įrašas, kuriame vienos kalėjimo ligoninės Krasnojarske vadovas Vladimiras Eljartas keikia ir koneveikia savo pavaldinius per skyriaus susirinkimą. Be kita ko, girdėti, kaip jis sako, jog jam gerai žinoma, kad dažna praktika kalinio mirties priežastimi nurodyti „širdies nepakankamumą“ iš tiesų yra būdas nuslėpti, kad kalinys buvo mirtinai sumuštas ar nukankintas.
Be to, įraše girdėti, kaip jis nurodo gydytojams nediagnozuoti – ar negydyti – naujų tuberkulioze sergančių pacientų, nes kalėjimo pareigūnams buvo nurodyta pagerinti statistiką ir sumažinti tuberkuliozės atvejų skaičių.
Nors V. Eljarto atvejis nebuvo susijęs su psichiatriniu „gydymu“, šis įrašas buvo aiškus nusikalstamo ryšio tarp kalėjimų vadovybės ir medicinos personalo įrodymas. Dėl šio skandalo V. Eljartas buvo atleistas, tačiau FSIN nepripažino sisteminės problemos egzistavimą.
Pasak aktyvistės I. Zaicevos, problemą sunkina tai, kad daugelis kalėjimuose dirbančių gydytojų „yra netekę licencijos arba turi padirbtus kvalifikacinius dokumentus“.
V. Osečkinas prisiminė skandalingą atvejį 2012 metais Maskvos Butyrkos kalėjime.
„Ten jie turi specialų pastatą, kuris vadinama „kačių namais“, nes kaliniai ten tiesiogine prasme lipa sienomis, – pasakojo jis. – Ten dirbantys žmonės mums yra sakę, kad kalėjimo prižiūrėtojai atvesdavo ten „nepatogius“ arba besiskundžiančius kalinius ir nurodydavo gydytojams padirbti jų dokumentus. Mūsų nepriklausomas tyrimas atskleidė, kad gydytojai dažnai yra visiškai kontroliuojami kalėjimo prižiūrėtojų. Kaliniai yra teisėtai kankinami, nes gydytojai parašo, kad kaliniui buvo reikalingas specifinis vaistas.“
Po šio skandalo buvo paskirtas naujas Butyrkos kalėjimo direktorius, ir skundų dėl „kačių namų“ skaičius sumažėjo.
„Ir ne dėl to, kad padėtis kažkaip humaniškai pagerėjo“, – sakė V. Osečkinas. Anot jo, „tiesiog jie nenori sulaukti daugiau dėmesio“. „Dabar jie naudoja ligonines kituose regionuose, kad įbaugintų ir palaužtų kalinius“, – sakė jis.
„Pavertė daržove“
Natalija Dočinec jau ketverius metus stengiasi iš psichiatrinės ligoninės ištraukti savo sūnų. 2015 metais jos sūnus Artiomas, kuris tuomet studijavo vietiniame teologijos institute, susikivirčijo su paaugliu, kuris šalia namų vaikų žaidimo aikštelėje gėrė alų. Per konfliktą paaugliui lūžo mažasis rankos pirštas. Policija Artiomo atžvilgiu pradėjo tyrimą dėl „tyčinio sunkaus kūno sužalojimo“.
Anot N. Dočinec, dėl policijos spaudimo jos sūnus patyrė „nervinį išsekimą“. „Aš baiminausi dėl sūnaus, todėl pati nuvežiau jį į psichiatrijos ligoninę Omske, – Laisvosios Europos radijui pasakojo moteris. – Dabar jis ten yra laikomas dėl teismo nurodyto priverstinio gydymo.“
Moteris sako, kad jos sūnus yra mušamas ir slopinamas vaistais. „Kai pirmą kartą jį aplankiau, vos jį atpažinau, – sakė Natalija. – Šis jaunas vyras, kuris buvo sportiškas, vos galėjo pajudėti. Jo galva kratėsi. Neįsivaizduoju, ką jie jam leidžia. Dabar Artiomas nebenori gyventi ir atsisako maisto.“
Aleksandras Belovas yra buvęs kalinys, kalėjęs Krasnojarske. Jis buvo išleistas iš kalėjimo 2017 metais ir teisiasi su regioniniu FSIN padaliniu dėl jam taikyto baudžiamojo psichiatrinio „gydymo“ ir atsisakymo suteikti būtinąją medicinos pagalbą. Vyras sakė, kad kalėjime užsikrėtė tuberkulioze, o šia liga nesergantys kaliniai dažnai buvo priversti gyventi su juo vienoje kameroje taip siekiant juos įbauginti.
„Tokia praktika egzistuoja iki šiol, – Laisvosios Europos radijui sakė jis. – Iki Naujųjų metų pradžios buvau paverstas daržove. Negalėjau pakelti rankų, o maistas krito man iš burnos. Tokios būklės buvau iki paleidimo 2018 metų vasarį.“
„Iš kalėjimo mane paleido šeštą ryto ir aš pėsčiomis turėjau grįžti namo. Kitus du mėnesius mano mama mane maitino šaukštu ir maudė. Turėjau gerti vaistų, kad nustočiau drebėti“, – pasakojo A. Belovas.
Tačiau vyras sakė nepateikęs baudžiamojo skundo, nes Rusijoje „kalinys yra niekas“.