Gajus Cezaris Germanikas, geriau žinomas Kaligulos pravarde, buvo 24-erių metų amžiaus, kai 37-aisiais mūsų eros metais tapo trečiuoju Romos imperatoriumi. Jaunuolis valdė viso labo ketverius metus – jį kartu su žmona ir dukra žiauriai nužudė būrelis sargybinių ir įmetė į negilų kapą.
Pravardė Kaligula reiškia „mažas batas“. Ji neskamba pernelyg įžeidžiamai, todėl galima pagalvoti, kad imperatorius buvo geras valdovas, tačiau istoriniai įrašai rodo ką kitą. Trečiasis imperatorius sugrąžino kaltinamųjų išdavyste teismus ir viešas egzekucijas.
Apdovanojimų pelnęs istorijos rašytojas ir biografas Stephenas Dando Collinsas, kuris būsimoje biografijoje „Caligula: The Mad Emeperor of Rome“ tyrinėja, kiek pakvaišęs buvo valdovas.
Nepaisant to, ar Kaligula iš tikrųjų rengė orgijas, ar vertė tėvus stebėti, kaip žudomi jų vaikai, D. Collinsas sutinka, kad tai buvo pavojingas žmogus. Kalbant apie santykius su Kaligula, „draugystė ar lojalumas neišgelbėtų, jei vėlesniuoju valdymo laikotarpiu būtum užsitraukęs jo nemalonę“.
Sudėtinga Kaligulos šeimos istorija
G. C. Germanikas gimė Ancijuje, Italijoje, 12 m. rugpjūčio 31 d. Jis buvo trečias iš šešių tėvo Germaniko ir mamos Agripinos Vyresniosios vaikų. Berniukas gimė neįsivaizduojamai kilmingoje aplinkoje, nes jo šeima buvo labiausiai gerbiama visoje Romoje, o jo proprosenelis buvo pats Julijus Cezaris.
Gajaus prosenelis Augustas ir tėvas Germanikas savo laiku buvo gerbiami ir šlovinami, tačiau Kaligulos palikimas buvo sadistiškas.
Kai gimė G. C. Germanikas, pirmojo Romos imperatoriaus Augusto valdymo laikotarpis ėjo į pabaigą. Augustas pradėjo naują (vieno lyderio) Romos valdymo etapą, kuris sukėlė chaosą Romos valdžios elito tarpe. Augusto posūnis Tiberijus ne per daugiausia troško būti imperatoriumi. Taigi įpėdiniu turėjo tapti kuris nors iš Augusto paauglių anūkų, tačiau jie abu mirė anksčiau už valdovą.
Tiberijų nenoromis įvaikino ir padarė pilnateisiu sūnumi bei įpėdiniu. Jis privalėjo įsivaikinti savo sūnėną G. C. Germaniką, kad pratęstų giminės liniją ir užimtų savo patėvio Augusto vietą po jo mirties.
Tačiau Augustui mirus 14 m. rugpjūčio 19 d., Tiberijus tapo imperatoriumi ir išsiuntė G. C. Germaniką į rytines provincijas.
Tėvas pradėjo imti G. C. Germaniką į savo karines kampanijas vos sulaukusį trejų metų amžiaus. Tuo metu Gajus buvo ištikimas kareivėlis, ir jo visam gyvenimui prigijusi pravardė Kaligula atsirado vienos iš šių kampanijų metu, nes berniukas vilkėdavo karinę uniformą ir avėdavo mažus batus. Galiausiai jis tapo savotišku kareivių talismanu.
Deja, 19 m. Kaligulos tėvas susirgo ir mirė. Kaligulos biografas Suetonijus manė, kad Germanikas buvo nunuodytas Tiberijaus nurodymu, kuris bijojo politinio konkurento.
Gali būti, kad jį pakurstė Agripina Vyresnioji, kuri vėliau už panašius žaidimus neteko gyvybės.
Tiberijus uždarė ją į kalėjimą atokioje saloje, ir moteris mirė iš bado. Po Agripinos mirties imperatorius įkalino du jos vyresniuosius sūnus.
Vienas sūnus nusižudė, kitas – mirė iš bado, kaip ir motina. Kaligula ir jo seserys išvengė žiauraus susidorojimo, nes nekėlė grėsmės. Kaligula buvo išsiųstas gyventi pas prosenelę Livia, kuri netrukus mirė, ir berniuką toliau augino senelė Antonia.
Manoma, kad tuo laikotarpiu prasidėjo liūdnai pagarsėjusi būsimojo imperatoriaus kraujomaišos istorija. Kaligula buvo paauglys ir, kalbama, turėjo lytinių santykių su savo seserimi Drusila, kai jiedu gyveno su senele. Tiesa, dėl šios informacijos tikrumo tebesiginčijama.
Kai Kaligulai suėjo 18-a ar 19-a, Tiberijui pasirodė būtina užsitikrinti jaunuolio lojalumą. Imperatorius iškvietė Kaligulą į Kaprio salą, kur, remiantis prieštaraujančiais faktais, su juo elgėsi kaip su princu arba kaip su kaliniu.
Tapimas imperatoriumi
Gali būti, kad su Kaligula buvo elgiamasi kaip su princu, tačiau jis buvo priverstas likti saloje kaip Tiberijaus kalinys. Anot kelių istorikų nuomonės, šis kognityvinis disonansas ir painus elgesys galėjo traumuoti Kaligulą.
Manoma, kad šiuo neramiu gyvenimo laikotarpiu Kaligulą pradėjo traukti makabriški dalykai. „Net tada Kaligula negalėjo kontroliuoti savo įgimto žiaurumo, – rašė Suetonijus. – Jis mėgdavo stebėti kankinimus ir egzekucijas. Užsimaskavęs peruku ir apsisiautęs toga, naktimis mėgaudavosi puotomis ir skandalingu gyvenimo būdu.“
Išlaisvintas jis tapo toks akivaizdus, kad į tai atkreipė dėmesį ir Tiberijus. „Auginu gyvatę Romos žmonėms“, – sakė jis.
Tiberijus susirgo 37 m. kovą ir mirė po kelių mėnesių. Nors visuomenė laikėsi tvirtos nuomonės, kad Kaligula galėjo prisidėti prie jo mirties, liaudis trykšte tryško džiaugsmu. Jie manė, kad Kaligula, romėnų mylimo karvedžio Germaniko sūnus, greičiausiai pasižymės tokiomis pačiomis garbingomis savybėmis ir elgesiu, kaip ir jo tėvas. Romos senatas stipriai rėmė šį požiūrį. Tačiau tuo metu 24-erių metų amžiaus Kaligula neturėjo jokios patirties karo, diplomatijos ar valdymo srityse. Nepaisant to, buvo paskelbtas Romos imperatoriumi.
Iš pradžių jo valdymą žmonės vertino gerai. Jis išlaisvino savo pirmtako neteisingai įkalintus žmones ir panaikino visuotinai nepopuliarų mokestį. Taip pat Kaligula pradėjo gausių viešų renginių erą: nuo vežimų lenktynių ir bokso iki pjesių ir gladiatorių kautynių.
Po šešių ar septynių mėnesių viskas pasikeitė. Imperatorius taip sunkiai susirgo, kad visą mėnesį praleido ant mirties slenksčio. Kaligula pasveiko 37 m., tačiau liga neatpažįstamai jį pakeitė. Jis pasidarė labiau paranojiškas ir padidino mokesčius, kad turėtų pinigų savo prabangiam gyvenimo būdui. Imperatorius apsistojo Kaprio saloje.
Žiaurus ir atitrūkęs nuo tikrovės
Remiantis ancient-origins.net, dėl Kaligulos ligos įnirtingai tebesiginčijama. Kai kurie istorikai mano, kad jis buvo apnuodytas, kiti atkakliai neigia šią teoriją. Dar vieni spėja, jog imperatorius galėjo patirti epilepsijos priepuolį ar išsekimą.
Kad ir kokia buvo priežastis, istorikas ir knygų autorius Stephenas Dando Collinsas atliko savo tyrimą ir išsiaiškino, kad Kaligulos liga kardinaliai pakeitė jo temperamentą.
„Po beveik mirtimi pasibaigusios ligos, užklupusios septintąjį valdymo mėnesį, Kaligulos elgesys ir valdymo stilius dramatiškai pasikeitė, – teigė jis. – Netrukus jį erzino viskas ir visi. Galiausiai, kai vežimų lenktynių metu žiūrovų minia palaikydavo bet kurią kitą komandą, o ne jo mėgstamą mėlynųjų, jis pusiau juokaudamas grasindavo visiems įvykdyti egzekuciją.“
Kaligula be skrupulų siuntė myriop visus, kas jam nepatikdavo, nesvarbu, kokie artimi jam buvo. Jis įsakė nužudyti savo pusbrolį ir įvaikintą sūnų Tiberijų Gemelijų. Kaligulos senelė įtūžo sužinojusi šį poelgį ir, savaime aišku, netrukus mirė.
Kaip ir daugeliu staigių mirčių atvejų, susijusiu su Kaligulos gyvenimu, tebevyksta ginčai, ar moteris nusižudė, ar buvo nunuodyta imperatoriaus. Savižudybę taip pat būtų galima priskirti Kaligulai, nes tironiškasis valdovas mokėjo taip įbauginti žmones, kad jie pakeldavo ranką prieš save.
„Nepamirškite, kad aš turiu teisę su kiekvienu iš jūsų elgtis kaip panorėjęs“, – primindavo jis pavaldiniams.
Būtent tai jis ir darė. Nužudydavo kiekvieną, išreiškusį lojalumą buvusiam imperatoriui, įskaitant savo žmoną, arba sulaikydavo žemvaldžius tik tam, kad galėtų užgrobti jų turtą.
Vis dėlto labiausiai nuo jo kentėjo kiti Romos senato nariai. Kalbama, kad Kaligulos įsakymu buvo įvykdyta egzekucija dviem konsulams, pamiršusiems jo gimimo dieną. Senatoriai paprasčiausiai negalėjo nuspėti, kaip Kaligula reaguos į bet kokią situaciją.
„Kaligula taikė dvigubus standartus, – sakė Dando Collinsas. – Jis asmeniškai rašė išsamius kaltinamuosius aktus, skirtus Romos senate nagrinėjamoms byloms. Imperatorius save laikė geriausiu to metu teisininku, tačiau iš tikrųjų tiesiog be ilgų svarstymų nuteisė mirti daug žmonių, neturėdamas tvirtų įrodymų. Beje, kad ir skųsdavosi dėl senato sprendimų, niekada jų neužginčydavo, nors galėjo tai padaryti.“
Taip pat pasakojama, kad Kaligula pasiskelbė dievu. Jis ne tik rengdavosi kaip dievai ir pusdieviai, pavyzdžiui, Heraklis, Merkurijus, Venera ir Apolonas, bet ir įsakė pastatyti tiltą, jungiantį jo rūmus ir Jupiterio šventyklą.
Kartą jis pranešė senatui, kad išsikelia į Egiptą, nes, Kaligulos manymu, Egipte būtų garbinamas kaip dievas. Akivaizdu, kad Romos imperijos valdžios koridorių teršimas tokiais kliedesiais niekam nepatiko.
Sakoma, jog Kaligula vertė stebėti tėvus, kaip žudomi jų vaikai, taip pat įsakė nuimti įvairių statulų galvas ir pakeitė jas savo galvos atvaizdu bei labiau mylėjo savo žirgą Incitatą, nei žmoną ar dukrą. Imperatorius taip brangino eiklųjį ristūną, kad pastatė jam atskirą namą su dramblio kaulo ėdžiomis ir marmuro gardu.
Anot legendų, Kaligula net ketino Incitatą padaryti konsulu.
Narcisizmo apraiškos tuo nesibaigė. Kaligula neretai vadindavo save dievu politinių susirinkimų metu ir net buvo užregistruotas kaip dievas viešuose dokumentuose, skirtuose fiksuoti dalyvavimą arba nedalyvavimą susirinkimuose. Jis tirpdydavo perlus acte ir vartodavo šį „gėrimą“ kaip maisto šaltinį, savo žirgui padovanojo brangakmeniais inkrustuotą apykaklę ir paskelbė karą vandenynui – legendų prikurta be galo daug.
Tiesa, vis dar karštai tebesiginčijama, koks iš tikrųjų buvo Kaligulos polinkis į ekstremizmą ir ekscesus.
Koks išprotėjęs iš tiesų buvo Kaligula?
Aloyso Winterlingo biografijoje „Caligula: A Biography“ rašoma, kad Kaligulos beprotybės mastas buvo kaip reikiant pagražintas.
„Toli gražu ne visi šiuolaikiniai rašytojai mano, kad Kaligula buvo beprotis“, – rašo A. Winterlingas. Pamišusio imperatoriaus reputaciją galėjo sufabrikuoti politiniai oponentai.
Kai kurie istorikai teigia, kad Kaligula buvo paprasčiausiai pamišęs, tačiau tikslios diagnozės nenurodo. Vienoje teorijoje pagrindine jo galvos skausmų priežastimi įvardijama epilepsija. Taip pat užsimenama, kad Kaligula, ko gero, mirtinai bijojo priepuolių.
Yra žinoma, kad Kaligula kalbėdavosi su Mėnuliu, o tuo metu žmonės šį dangaus kūną siejo su priepuoliais.
Kiti atkreipė dėmesį į imperatoriaus nekantrumą ir irzlumą bei pomėgį žiūrėti į tolį. Manoma, kad jį kamavo hipertirozė, o šis sutrikimas neretai sukelia galvos skausmą. Yra duomenų, kad kažkuriuo valdymo etapu Kaligula iš tiesų kentė galvos skausmus.
D. Collinsas priėjo išvadą, kad Kaligula buvo pamišęs, tačiau prie beprotybės jį privedė psichikos sutrikimas. „Sprendžiant iš išlikusių įrašų apie simptomus, jis turėjo sirgti bipoliniu sutrikimu, – pareiškė D. Collinsas. – Vaikystėje jam buvo diagnozuota epilepsija, tačiau to meto gydytojams bipolinis sutrikimas buvo nežinomas.“
Anot D. Collinso, dėl bipolinio sutrikimo Kaligulai turėjo išsivystyti paranoja. Kita vertus, augdamas tokioje aplinkoje, kur pilna žmogžudysčių, egzekucijų ir savižudybių, bet kas būtų tapęs paranojiku.
„Jis tik laimingo atsitiktinumo dėka išgyveno ir tapo imperatoriumi, – nusprendė D. Collinsas. – Ko gero, iki tol vienintelė jo ambicija ir buvo tiesiog išgyventi. Dauguma mitų tėra tik mitai.“
Nepamirškime, kad tikrasis Kaligulos vardas buvo Gajus. „Romos gyventojai jį vadino imperatoriumi Gajumi. Vėlesni niekintojai vartojo pravardę Kaligula, kad iš jo pasišaipytų“, – pridūrė D. Collinsas.
Be to, Kaligula nepaskyrė savo mėgstamo lenktyninio žirgo senatoriumi, užtat padarė jį religinio ordino nariu. „Juokais“, – pabrėžė D. Collinsas.
Kaligula nerengdavo orgijų, tačiau Tiberijus, kuris buvo žinomas pedofilas, vertė jį paauglystėje santykiauti su prostitutais. „Vienas pirmųjų Kaligulos darbų tapus imperatoriumi – draudimas prostitutams užsiimti savo veikla Romoje.“
Galiausiai D. Collinsas greitai išsklaidė kraujomaišos mitą. „Jis nesimylėjo su visomis savo seserimis. Galbūt būdamas paauglys kvailiojo su mėgstamiausia sesute Drusila, tačiau ir dėl šios informacijos galima ginčytis.“
D. Collinso teigimu, Kaligula toli gražu nebuvo sąžiningas valdovas. „Nesuskaičiuojama galybė žmonių žuvo arba buvo sužlugdyta dėl jo kaprizų ar paranojos. Išskyrus pirmuosius valdymo mėnesius ir kelias inovatyvias viešosios infrastruktūros iniciatyvas, jis buvo tikra katastrofa kaip administratorius ir valdovas.
Kaligulos nužudymas
Nesvarbu, ar tai buvo nuodai, patirta trauma, psichikos liga, išpūsti gandai, ar vaikystės netinkamoje aplinkoje padarinys, Kaligulos elgesys padarė jį nepopuliarų.
41 m. sausio 24 d. imperatorių nužudė grupė sargybinių po Palatino žaidynių šventės.
Teigiama, kad Kaligulai pirmasis dūrė Chaerea. Neaišku, ar tai tiesa, bet imperatoriui iš viso buvo durta daugiau nei 30 kartų. Jis mirė vietoje. Kaligulos lavoną įmetė į negilų kapą. Paskui toks pat likimas ištiko ir jo žmoną bei dukrą.
Tiesa, Kaligulos mirtis iki galo nepatenkino tų, kuriems buvo įgrisęs jo valdymas. Senato nariai nekantravo jį ištrinti iš istorijos. Jie įsakė sugriauti jo statulas ir paskelbė naują respubliką, kurios valdovu tapo Kaligulos dėdė Klaudijus. Kai buvo žudomas Kaligula ir jo šeima, persigandęs Klaudijus slėpėsi už užuolaidų.
Nuskambės keistai, tačiau Senovės Romos gyventojus papiktino Kaligulos nužudymas. Buvo reikalaujama atkeršyti imperatorių nudūrusiems išdavikams. Kaligulos įpėdinis ir dėdė Klaudijus mielai patenkino šį norą.