Rusijos valstybinės branduolinės energetikos korporacijos „Rosatom“, atsakingos už karinį ir civilinį branduolinės energijos naudojimą, atstovai per pastaruosius dvejus metus kreipėsi į ne vieną dešimtį Afrikos valstybių lyderių, rašoma „The Guardian“.
Įmonė, statanti 29 mlrd. JAV dolerių vertės reaktorių Egiptui, sudarė sutartis su Uganda, Ruanda, Gana, Pietų Afrikos Respublika ir kitomis šalimis. Nigerija taip pat pasirašė sutartį su „Rosatom“ dėl branduolinio reaktoriaus statybos.
Ne tokios ambicingos bendradarbiavimo sutartys buvo pasirašytos su Sudanu, Etiopija ir Kongo Respublika. Taip pat Rusija įsteigė atstovybę Zambijoje, skirtą reklamuoti branduolinę energiją. Gerai finansuojamos paramos programos turi padidinti entuziazmą.
Visoje Afrikoje surengto konkurso laimėtojai gavo „šviečiamąją“ kelionę į Rusiją, kurią sudarė ir apsilankymai atominėje elektrinėje bei „mokslo mieste“ Obninske. Branduoline energija besidominčiai šaliai paprastai siūlomos didelės paskolos ir ilgalaikio tiekimo sutartys. Pavyzdžiui, Rusija paskolino Egiptui 85 proc. sumos, reikalingos pastatyti branduolinį reaktorių.
„Rosatom“ moko vietos specialistus branduolinės fizikos ir energetikos srityse keliose Afrikos šalyse, Kenijoje vykdo stipendijų programą. „Rosatom“ priklauso tarptautinėms grupėms, kurios eksportuoja lengvojo vandens technologiją, laikomą viena saugiausių, ir stato 13 mlrd. JAV dolerių vertės lengvojo vandens reaktorių Bangladeše. Tačiau šie reaktoriai paprastai pagamina daugiau nei 1 000 megavatų elektros energijos, ir labai nedaug Užsachario Afrikos šalių gali paskirstyti tokį elektros energijos kiekį.
Branduolinės energetikos srityje galioja nerašyta taisyklė: nė viena jėgainė neturėtų pagaminti daugiau nei 10 proc. visos šalyje pagaminamos elektros energijos. Šios rekomendacijos laikosi tik Nigerija ir Pietų Afrikos Respublika.
Branduolinės energijos šalininkai teigia, kad ilga branduolinių reaktorių statybų trukmė leidžia neturtingesnėms šalims parengti infrastruktūrą. Tačiau Londone esančio Tarptautinio strateginių studijų instituto branduolinės energetikos ekspertė Nevine Schepers sakė, kad lengvojo vandens technologija netinka daugeliui Afrikos šalių.
„Kalbant apie ekonominę naudą, smulkesnėms šalims, kurioms reikia atlikti daug darbų, kad išvystytų savo energetines sistemas, labiau apsimokėtų statyti, pavyzdžiui, mažesnius modulinius reaktorius“, – sakė ji.
Pigesnių reaktorių, pagaminančių apie 300 megavatų elektros energijos, technologija kuriama Rusijoje, Kinijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
„Nepaisant Afrikos energetinės sistemos trūkumų, išbandyti ir patikrinti naujausios kartos „dideli“ reaktoriai išlieka aiškiais nugalėtojais daugelyje regionų, kalbant apie elektros energijos kainą“, – pareiškime sakė „Rosatom“. Valstybinė branduolinės energetikos korporacija pridūrė, kad siekia kiekvienai šaliai pateikti „individualizuotą sprendimą“.
Kitas susirūpinimą keliantis dalykas – brangūs projektai, kuriems pirmenybę teikia „Rosatom“, gali būti nenaudingi skurdžiausiems Afrikos gyventojams. Daugelyje pasaulio šalių elektros energija gaminama didelėse centralizuotose elektrinėse ir paskirstoma nacionaline energetine sistema. Branduolinė energija paskatintų Afrikoje naudoti šį modelį.
„Prieiga prie elektros energijos yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Dauguma šios teisės neturinčių žmonių gyvena Afrikoje, – sakė tarptautinis aplinkos apsaugos organizacijų tinklas „Friends of the Earth“. – Tačiau į pelną orientuotos branduolinės energetikos plėtra Afrikoje tik padidins šią problemą.“
Nevyriausybinė aplinkos apsaugos organizacija teigė, kad Afrikos elektros energijos problemų sprendimas slypi „efektyvioje technologijoje, tenkinančioje kasdienius žmonių poreikius, tačiau ši technologija turi būti valdoma bendruomenių ir savivaldybių, laikantis demokratijos principų“.
„Friends of the Earth“ manymu, tik nedidelės, sujungtos ir demokratiškai valdomos elektros sistemos suteiktų Afrikos žmonėms elektros energijos suverenitetą.
„Rosatom“ apkaltino „Friends of the Earth“ ir kitas nevyriausybines organizacijas „griežtu antibranduoliniu aktyvizmu, paremtu pozicija, kuri yra gerai žinoma kaip visiškai šališka ir pilna faktinių klaidų“. „Rosatom“ pareiškė, kad jos prioritetas – „tvari plėtra“ ir kad branduolinė energija yra „iš prigimties atspari bet kokiai politinio manipuliavimo formai“.
Ekspertai nurodė, kad dar nebuvo užbaigtas nė vienas branduolinis projektas ir kad pasirašytos tik dvi sutartys – su Egiptu ir Nigerija. „Šie projektai numatyti tolimai ateičiai, tačiau Rusija ir „Rosatom“ aktyviai vilioja Afrikos šalis, – sakė N. Schepers. – Joms tai labai naudinga, nes sukuriama naujų darbo vietų ir užmezgami ilgalaikiai santykiai.“
Branduolinės technologijos pardavimas yra Rusijos bandymo didinti įtaką, galią ir prekybą Afrikoje dalis, stengiantis vis labiau dalyvauti viso žemyno šalių vidaus reikaluose. Rusijos samdinių dislokavimas Centrinės Afrikos Respublikoje ir Sudane susilaukė didelio dėmesio, kaip ir bandymas paveikti rinkimus Pietų Afrikos Respublikoje gegužės mėnesį.
Daugeliui Afrikos šalių, pasirašiusių tokias komercines sutartis, kokių trokšta „Rosatom“, vadovauja judėjimai ar asmenys, užmezgę ilgalaikius santykius su Rusija arba ilgai palaikę santykius su buvusia Sovietų Sąjunga. Balandžio mėnesio pradžioje Angolos prezidentas João Lourenço nuvyko į Maskvą susitikti su Vladimiru Putinu bei aukščiausiaisiais valdžios pareigūnais ir aptarti ginklų pardavimą, deimantų kasimą bei dujų ir naftos gavybą. Šiemet Rusija į Angolą atgabeno šešis naikintuvus „Su-30K“. Vykdydama antrąją milijardų JAV dolerių vertės sandorio dalį, turėtų pristatyti dar du.
J. Lourenço, kariavęs Angolos nepriklausomybės kare prieš Portugaliją, 1978–1982 m. studijavo Maskvoje. Angola buvo Šaltojo karo mūšio laukas, ir Sovietų Sąjunga rėmė valdančiąją partiją – „Populiarų judėjimą už Angolos išlaisvinimą“.
Karališkojo tarptautinių reikalų instituto Afrikos programos vadovas Alexas Vinesas sakė, kad „senų Sovietų Sąjungos tinklų atgaivinimas“ yra aiški pastarųjų kelerių metų Maskvos strategija. „Kai kuriose vietose senoji istorija gali itin pasitarnauti.“
Tiriamojo informacinio biuletenio „Africa Confidential“ redaktorius Patrickas Smithas teigė: „Rusai negali išrašyti čekių stambioms sumoms, tačiau puikiai išmoko tapti populiariais, tiesa, tarp vienų prasčiausių Afrikos lyderių. Jie nori užmegzti naujų ryšių. Kuo daugiau jėgų pavyks supriešinti, tuo geriau.“
Branduolinės energetikos kampanija Afrikoje patyrė ir nesėkmių. 2018 metais neišdegė sandoris Pietų Afrikos Respublikoje, kai lyderis Jacobas Zuma buvo nuverstas dėl kaltinimų korupcija. Furorą sukėlusi 75 mlrd. JAV dolerių vertės sutartis dėl elektrinių, kurių bendroji galia siektų 9,6 gigavato, statybos darbų nebuvo pasirašyta, ir tai gerokai sugadino Rusijos įvaizdį.
„Pietų Afrikos Respublika buvo labai puikus pavyzdys, kaip rusai pervertino savo galimybes ir klaidingai suprato vietos gyventojų nusistatymą. Ši klaida kainavo ne vienerių metų pažangą, – sakė Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, įsikūrusio Karo tyrimų instituto darbuotoja Natalija Bugajova. – Jų pasiūlymas yra patrauklus tuo, kad rusai gali remti režimą beveik be jokių išankstinių sąlygų. Nemanau, kad pagrindinis Rusijos branduolinės energetikos kampanijos tikslas – Afrikos šalių gerovė.“