Prorusiški separatistai, kurių rankose didelė dalis Rytų Ukrainos (žinomos ir kaip Donbasas), kovoja su Kijevo vyriausybe jau daugiau nei penkerius metus. Abi pusės apsikeitė po 35 kalinius; jų pasitikimas abiejose šalyse šeštadienį skyrėsi kaip diena ir naktis.
Ukrainiečius kalinius Kijevo oro uoste pasitiko susijaudinusi minia giminių ir žurnalistų, taip pat ir šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis, kurio asmens sargybiniai per sumaištį buvo stačiai nustumti į šalį.
Maskvoje buvę Ukrainos kaliniai, iš kurių trylika – Ukrainos piliečiai, o likusieji rusai, buvo be jokių ceremonijų išvežti policijos lydimais autobusais; kai kurių jų laukia mėnesius truksiančios apklausos žvalgybos tarnybose.
Bet abiem, tiek V. Zelenskiui, tiek Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kalinių apsikeitimo procese teko atsisakyti kai ko svarbaus.
Volodymyras Cemachas, kurį prieš du mėnesius sulaikė Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) separatistų kontroliuojamoje teritorijoje, 2014 metais ėjo priešlėktuvinės gynybos vado pareigas okupuotoje Donecko regiono dalyje ir yra vienas pagrindinių 2014 m. liepos 17 d. įvykių – Malaizijos oro linijų lėktuvo „Boeing MH17“ numušimo – liudininkų, galintis turėti svarbios informacijos.
Per 2014 metų liepą vykusį incidentą žuvo 298 žmonės, iš kurių dauguma olandai. Nyderlandų vyriausybė, kuri vadovauja tarptautiniam katastrofos tyrimui, smarkiai priešinosi V. Cemacho išdavimui Rusijai.
Šeštadienį Nyderlandų užsienio reikalų ministras Stefas Blokas nusiuntė laišką šalies parlamentui, kuriame išsakė apgailestavimą, kad minėtas kalinys buvo perduotas. Bet Rusija, kuri nepaliauja tvirtinti, jog nėra susijusi su lėktuvo numušimu, primygtinai reikalavo, kad V. Cemachas būtų įtrauktas į apkeičiamų kalinių sąrašą; apsikeitimas dėl to buvo atidėtas savaitei, tuo tarpu V. Zelenskis leido olandų tyrėjams jį apklausti. Rusija, be abejonės, dabar slėps V. Cemachą, Ukrainos pilietį, nuo olandų.
Visa šį įvykių grandinė siunčia dvejopą signalą iš V. Zelenskio, kuris užėmė prezidento postą gegužės pabaigoje. Pirmiausia, tai rodo, kad priešingai nei jo pirmtakas, Petro Porošenka, jis pasiryžęs politiniam aukojimuisi vardan atskirų ukrainiečių laisvės.
Antra, tai ženklas tiek V. Putinai, tiek tarpininkams derybose dėl Rytų Ukrainos – Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui ir Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, – kad taikos atkūrimas yra jo prioritetas.
Pažadėjęs savo rinkėjams nutraukti karą, V. Zelenskis yra užsitikrinęs pakankamą paramą, kad galėtų imtis veiksmų, kuriuos P. Porošenkos šalininkai vadina atvira išdavyste, ir tokia įvykių seka sudaro sąlygas kompromisui su Maskva.
Bet. V. Zelenskis nėra vienintelis, kuris eina į kompromisus. V. Putinas atsisakė Olego Sencovo, kino režisieriaus, kuris 2015 metais buvo nuteistas dvidešimčiai metų kalėti už neva organizuotus teroro išpuolius Kryme (kurį Rusija aneksavo 2014 metais).
Pernai jo surengtas penkis mėnesius trukęs bado streikas patraukė tarptautinį dėmesį, ir jis tapo garsiausiu ukrainiečių kaliniu Rusijoje. V. Putinas aiškiausia „taupė“ O. Sencovą apsikeitimui, o tai jau šį tą reiškia.
Priežastis, lėmusi V. Putinui manyti, kad atėjo laikas tokiam apsikeitimui, greičiausiai yra ta, kad E. Macronas neįprastai aktyviai stengiasi suartinti abi puses. Pastaraisiais mėnesiais Prancūzijos prezidentas visomis išgalėmis stengiasi atlikti pasaulinės svarbos lyderio vaidmenį: imasi vadovauti Europos Sąjungos reikalams; rengia Didžiojo Septyneto (G7) viršūnių susitikimą pasirinkęs tam formatui nebūdingą agresyvų stilių, mėgina išspręsti krizę Irano santykiuose su Vakarais ir praneša V. Putinui, jog yra pasirengęs darbuotis prie Europos saugumo sistemos, į kurią būtų įtraukta ir Rusija. E. Macronui būtina laimėti, ir šia situacija Rusijos vadovas linkęs pasinaudoti.
Sekmadienį V. Putinas ir E. Macronas kalbėjosi telefonu. Remiantis Kremliaus fiksuotu pokalbio įrašu, pagrindinė tema buvo Ukraina. Iš įrašo paaiškėja sąlygos, kurias V. Putinas siūlo mėginant pasiekti susitarimą su Ukraina. Jis reikalauja vadinamosios Steinmeierio formuluotės „rašytinio patvirtinimo“.
Pavadinta Franko–Walterio Steinmeierio vardu (nes jis, dabartinis šalies prezidentas, ją pasiūlė 2016 metais, kai ėjo Vokietijos užsienio reikalų ministro pareigas), šia rezoliucija raginama nutraukti karinius veiksmus, išvesti visas rusų pajėgas iš separatistų kontroliuojamų teritorijų, tada surengti rinkimus, per kuriuos būtų išrinktos teisėtos vietos administracijos, pavaldžios Kijevo vyriausybei, bet turinčios didelę autonomiją. Po rinkimų Ukraina perimtų savo rytinės sienos su Rusija kontrolę.
Net jeigu Steinmeierio formuluotė vadovaujasi 2015 metų Minsko susitarimų laišku, P. Porošenkos administracija nenorėjo jos priimti. Buvęs užsienio reikalų ministras Pavlas Klimkinas paaiškino tokią poziciją praėjusią savaitę, sakydamas, kad Rusija nori surengti rinkimus, „kurie nebūtinai turi būti laisvi ar sąžiningi, bet tai turi būti rinkimai, per kuriuos Rusija nustatytų laimėtojus arba kažkaip įsigudrintų mus tai padaryti kartu“.
Vėliau P. Klimkinas portalui segodnia.ua teigė, kad „Donbasui įsigaliotų specialios sąlygos, kurias Rusija pati nustatytų ir mėgintų jas primesti mums“.
F.–W. Steinmeieris ne visiškai taip interpretavo šią formuluotę: viena iš jo formuluotės sąlygų buvo ta, kad jeigu Rytų Ukrainos rinkimai nebus absoliučiai laisvi ir sąžiningi, iš Ukrainos nebus reikalaujama suteikti Donbasui autonomijos statuso, kurio reikalauja Rusija, tikėdamasi išsaugoti įtakos svertą Ukrainai per rusakalbių teritorijas.
V. Zelenskio niekuo neįpareigoja ankstesnė administracijos pozicija ir jos užsispyrimas, ir jis turi įgaliojimų derėtis dėl susitarimo. Ir čia vėl suveikia Stenmeierio formuluotė, – bet šalių laukia sunkios derybos dėl to, kaip surengti rinkimus ir kokį statusą po jų suteikti Donbasui.
V. Putinui regiono autonomijos reikalavimas yra raudona linija, kurios nevalia peržengti. Politiniu požiūriu jam būtų nepakenčiama leisti Ukrainai – unitarinei valstybei, ne federacijai – perimti visą valdymą. Jis atvirai deklaravo remiantis separatistus siekdamas „apsaugoti regiono rusakalbius nuo Kijevo nacionalistinio projekto“.
Tačiau gali būti, kad sąžiningi rinkimai suteiks galių lyderiams, kurie nelabai nori prorusiškos autonomijos ir kurie netruks išmainyti ją į tarptautines investicijas į karo nuniokoto regiono atstatymą. Neseniai atlikta apklausa, kurioje dalyvavo respondentai iš abiejų stovyklų – prorusiškų ir Kijevo kontroliuojamų Donbaso dalių, – parodė, kad nėra ryškios daugumos, pasisakančios už autonomiją. Būtų geriausia, jei V. Zelenskis siektų, kad rinkimai – arba, pirma, referendumas dėl regiono statuso, – būtų rengiami griežtai kontroliuojant tarptautiniams stebėtojams ir abiejose skiriamosios linijos pusėse.
Dabar, kai P. Porošenka pasitraukęs iš scenos ir kategoriškas pasipriešinimas bet kokiam kompromisui nebėra Kijevo kasdienybė, bent jau trys taikos derybų šalys – V. Zelenskis, V. Putinas ir E. Macronas – siekia tam tikros pažangos.
Vokietija, plano, kuriuo kaip strateginiu žemėlapiu norėtų pasinaudoti V. Putinas, autorė, turėtų taip pat dalyvauti derybose ir padėti išsiderėti garantijų Ukrainai, jog bet kokie rinkimai rytinėse teritorijose atitiktų aukščiausius standartus. Ir jau tai būtų tinkamas atspirties taškas pradėti prasmingą taikos procesą.
Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.
