Po žeminančio nušalinimo 2017 metų lapkritį jo nepaprasta fizinė ištvermė ėmė sparčiai nykti.

Kažkada išvaduotoju nuo baltųjų mažumos valdymo buvusioje britų kolonijoje Rodezijoje vadintas Robertas Gabrielis Mugabe dabar bus prisimenamas kaip despotas, gniuždęs kitokią politinę nuomonę ir sugriovęs šalies ekonomiką.

Buvęs politinis kalinys ir partizanų lyderis R. Mugabe į valdžią iškilo per 1980 metų rinkimus, sukilimui ir ekonominėms sankcijoms privertus buvusios Rodezijos vyriausybę sėsti prie derybų stalo.

Iš pradžių jis pelnė tarptautines pagyras už deklaruotą rasinio susitaikymo politiką ir geresnį švietimą bei sveikatos apsaugą gyventojų daugumą sudarantiems juodaodžiams.

Tačiau tokia jo šlovė greitai išblėso.

1974-aisiais paleistas iš kalėjimo R. Mugabe perėmė vienos partizaninio karo už nepriklausomybę grupės – Zimbabvės Afrikos nacionalinės sąjungos (ZANU) ir jos ginkluotųjų pajėgų – kontrolę.

Jo partneris toje ginkluotoje kovoje, Zimbabvės Afrikos liaudies sąjungos (ZAPU) lyderis Joshua Nkomo, buvo tarp pirmųjų R. Mugabe vajaus prieš oponentus aukų.

J. Nkomo buvo atleistas iš vidaus reikalų ministro posto, kai 1982 metais jo bastionu laikomoje Matabelelando provincijoje buvo rasta ginklų slėptuvė.

R. Mugabe, kurio partiją rėmė daugiausia gyventojų daugumą sudarantys etniniai šonai, tuomet užsiundė Šiaurės Korėjoje parengtą 5-ąją brigadą ant etninių ndebelių, kuriems priklausė ir J. Nkomo. Per tą kampaniją žuvo maždaug 20 tūkst. įtariamų disidentų.

Smurtinis baltųjų ūkių konfiskavimas po beveik dviejų dešimtmečių galutinai pavertė R. Mugabe pariju tarptautinėje bendrijoje, nors jo, kaip išsivadavimo didvyrio, statusas vis dar pripažįstamas beveik visoje Afrikoje.

Ši žemės reforma, kuria pirmiausia buvo siekiama nuraminti karo veteranus, grasinusius destabilizuoti jo valdymą, sužlugdė itin svarbų žemės ūkio sektorių, privertė pasitraukti užsienio investuotojus ir padėjo įstumti šalį į ekonominius vargus.

Tuo pačiu metu R. Mugabe laikėsi valdžioje pasitelkdamas vis didesnį žmogaus teisių varžymą ir klastodamas rinkimų rezultatus.

„Ropliška savybė“

„Jis buvo didis lyderis, kurio lyderystė nusirito iki tokio lygio, kad jis išties parklupdė Zimbabvę“, – sakė Pietų Afrikos universiteto profesorius Shadrackas Gutto.

Buvęs Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Peteris Carringtonas gerai pažinojo R. Mugabe, nes tarpininkavo deryboms, sudariusioms sąlygas Zimbabvės nepriklausomybei.

„Mugabe nebuvo žmogus. Jis turėjo kažkokią roplišką savybę“, – sakė P. Carringtonas biografei Heidi Holland.

„Galėjai žavėtis jo įgūdžiais ir intelektu,... bet jis buvo baisiai slidus žmogus“, – sakė P. Carringtonas.

Paskutiniais savo valdymo dešimtmečiais R. Mugabe ėmėsi ir Vakarų priešininko vaidmens. Dėl šalies smukimo jis sarkastiškai kaltindavo Vakarų sankcijas, nors jos buvo nukreiptos asmeniškai į jį ir jo pakalikus, o ne į Zimbabvės ekonomiką.

„Jei žmonės sako, kad esi diktatorius,... žinai, jog jie tai sako vien tam, kad apjuodintų ir sumenkintų tavo statusą; tuomet nekreipi didelio dėmesio“, – sakė jis viename 2013 metų dokumentiniame filme.

Dešimtmečius valdžios perėmimo klausimas Zimbabvėje būdavo tabu, bet R. Mugabe įžengus į dešimtą dešimtį metų ir susilpnėjus jo sveikatai, partijos elito rate vykstanti kova už valdžią po jo mirties tapo akivaizdi.

Daug metų sklandė gandai, kad R. Mugabe serga prostatos vėžiu, bet oficialiai teigta, kad dažnos jo kelionės į Singapūrą buvo susijusios su kataraktos gydymu.

R. Mugabe antroji žmona Grace – 41 metais už jį jaunesnė jo buvusi sekretorė, laikyta potencialia valdžios perėmėja – gyrėsi, kad net perkopęs 80 metų ribą jis keliasi prieš aušrą pasimankštinti.

„89 metai nieko nereiškia“, – prieš paskutinius savo rinkimus 2013-aisiais sakė R. Mugabe.

Tačiau paskutiniais gyvenimo metais jis buvo ne kartą suklupęs ir pargriuvęs.

Šį penktadienį apie jo mirtį paskelbė dabartinis šalies prezidentas Emmersonas Mnangagwa.

Katalikas marksistas

1924 metų vasario 21 dieną katalikiškoje šeimoje Kutamos misijoje į šiaurės vakarus nuo Hararės gimęs R. Mugabe buvo vadinamas vienišiumi ir mokslams atsidėjusiu vaiku, kuris knygą nešiodavosi net rūpindamasis galvijais krūmynuose.

Tėvui dailidei palikus šeimą, kai R. Mugabe buvo 10 metų, vaikas susitelkė į studijas ir sulaukęs 17-os įgijo mokytojo kvalifikaciją.

Intelektualas, kuris iš pradžių buvo priėmęs marksizmą, įstojo į Fort Hero universitetą Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), kur susipažino su daugeliu būsimų Pietų Afrikos juodųjų nacionalistų lyderių.

Padirbęs mokytoju Ganoje, kur jį paveikė šios šalies įkūrėjas ir prezidentas Kwame Nkrumah, R. Mugabe grįžo į Rodeziją ir 1964-aisiais buvo sulaikytas už nacionalistinę veiklą. Kitus 10 metų jis praleido kalinių stovyklose ir kalėjime.

Tuo metu jis neakivaizdžiai studijavo ir įgijo tris laipsnius, bet nelaisvė paliko savo pėdsaką.

Jam kalint mirė jo ir jo pirmosios žmonos, Ganoje gimusios Sally Francescos Hayfron, ketverių metų sūnus. Tuometinis Rodezijos lyderis Ianas Smithas neišleido R. Mugabe iš kalėjimo į laidotuves.

Kartą R. Mugabe sakė, kad valdytų savo šalį iki 100-ojo gimtadienio, ir daugelis tikėjosi, kad jis mirs dirbdamas prezidento poste.

Tačiau jo sveikatai susilpnėjus, 2017 metų pabaigoje pagaliau įsikišo kariškiai, kad padarytų galą jo žmonos Grace prezidentinėms ambicijoms ir iškeltų savo kandidatą.

„Jis iš tiesų buvo apsėstas ne asmeninio turto, o valdžios, – sakė biografas Martinas Meredithas, – Metai iš metų Mugabe savo valdžią palaikė smurtu ir represijomis: triuškindamas politinius oponentus, nepaisydamas teismų, trypdamas teises į nuosavybę, slopindamas nepriklausomą spaudą ir klastodamas rinkimus.“

Su antrąja žmona Grace R. Mugabe susilaukė dviejų sūnų ir dukters.