Tačiau Kutaisio apylinkėse praktiškai kiekvienas turistas gali rasti, ką veikti. Čia gydymo mineraliniais vandenimis procedūros neįkyriai derinamos su gyvosios istorijos pamokomis – nuo Gruzijos aukso amžiaus iki stalinistinės imperijos suklestėjimo ir Sovietų Sąjungos subyrėjimo, rašo ru.delfi.lt.

Būtent į Kutaisį Apolonijaus Rodiečio poemoje nukreipė savo laivą argonautai, ieškoję aukso vilnos. Jie orientavosi į Rionio upės žiotis (graikai ją vadino Faziu). Ši upė ir tada buvo akmenuota, iš čia ir kilo miesto pavadinimas – išvertus iš gruzinų kalbos „Kutaisi“ reiškia „ten, kur akmenys“.

Buvusios Kolchidės karalystės teritorijoje tekantis Rionis visiškai netinkamas laivybai. Bet šiandien Kutaisyje sunku judėti net ir miesto gatvėmis – vykdoma didelio masto rekonstrukcija: net 25 gatvėse vienu metu keičiamas asfaltas ir dedamos naujos šaligatvio plytelės.

Kutaisis po tuputį atsigauna ir virsta šiuolaikiniu miestu – centre atsiranda jaukių hipsteriškų restoranėlių ir naujų tinklinių viešbučių.

Šypsenų miestas

Šiandien Kutaisiui iškilusios nelengvos užduotys: atkurti buvusią didybę ir galutinai nusikratyti nusikaltėlių miesto įvaizdžio.

Pirmoji užduotis sudėtingesnė. Iš istorinės Kutaisio dalies išliko tik fragmentai, ant senovinių griuvėsių sovietiniais laikais pridygo standartinių pilkų gyvenamųjų pastatų, miestą bandyta paversti pramoniniu. Vietinė automobilių gamykla ėmė gaminti vilkikus ir savivarčius „Kolhida“, kurie dėl nepatikimumo buvo praminti „negrįžtamukais“.

Šiandien Kutaiso automobilių gamyklą išpirko investuotojai, ir gimė viltis, kad Gruzija galės gaminti savo elektromobilius.

Padėti miestui atsigauti turėjo ir buvusio šalies prezidento Michailo Saakašvilio sprendimas perkelti į Kutaisį parlamentą. Bet itin šiuolaikiškas jo pastatas, pastatytas 2010-2012 m., šiuo metu yra tuščias: pernai deputatai buvo sugrąžinti į Tbilisį – į buvusios Aukščiausiosios Tarybos pastatą. Šiandien teritorija aplink stiklinį gaubto formos pastatą baigia užželti piktžolėmis, o miestas sprendžia, kaip pritraukti pinigų srautus.

Kalbant apie Kutaisio kaip „vagių įstatymo ribose miesto“ šlovę, šiandien, pasak Gruzijos nacionalinės turizmo administracijos atstovės Marikos Bogveradzės, Kutaisį pavyko visiškai dekriminalizuoti – dabar čia galima ramiai vaikščioti net naktį. Vienas iš tokių „vagių įstatymo ribose“ pasistatė prabangų namą miesto centre.

Po to, kai jis buvo pasodintas į kalėjimą, namas atiduotas policijai – savotiškas simbolinis gestas. Šiandien tai vienas iš nedaugelio Gruzijos policijos pastatų be stiklinių sienų. Visos likusios nuovados, primena Marika Bogveradzė, Michailo Saakašvilio priimtos Gruzijos policijos reformos vykdymo metu buvo pastatytos naujai, kad teisėsaugos struktūrų darbas būtų kiek įmanoma skaidresnis ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Dabartinis turizmo skatinimo šūkis yra „Kutaisis – šypsenos miestas“. Pasitelkus šį šūkį kaip bazę, galima susidaryti įdomią kelių dienų programą. Pačiame Kutaisyje būtina apsilankyti Bagrato šventykloje, kuri buvo pastatyta XI amžiaus pradžioje ir pavadinta pirmojo suvienytos Gruzijos valdovo, Bagrato III garbei.

Šalia Kutaisio yra kelios lankytinos vietos – Gelati ir Mocameta vienuolynai, Prometėjo urvas su stalaktitais, stalagmitais ir pasiplaukiojimu požeminiame ežere, Sataplijos gamtinis rezervatas su dinozaurų pėdsakais ir dideliu urvų kompleksu, bei Okace kanjonas su beveik kilometro ilgio kabančiais tiltais.

Nuo Kutaisio arčiausi kurortai – Sairmė ir Ckaltubo. Į Sairmė rekomenduojama vykti pailsėti kelioms dienoms, o visos Sovietų Sąjungos mastu kažkada garsėjusį gydyklų miestą Ckaltubo (jis yra vos už 8 km nuo Kutaisio) galima, kaip ir senovės sostinę, naudoti kaip bazę: pusdienis ekskursijoms, pusdienis poilsiui ir spa.

Ten, kur gyvena elniai

Pavadinimas „Sairmė“ („vieta, kur gyvena elniai“) aiškinamas gražia legenda: medžiotojai sekė sužeisto elnio pėdsakais – gyvūnas ėjo gydytis prie karštųjų versmių, prie kurių nuo kalnų leisdavosi kalnų ožiai ir elniai. Dabar elnio galva puošia kurorto emblemą. Kurortas yra 950 m aukštyje virš jūros lygio, už 52 km nuo Kutaisio.

Kurortas įsikūręs palei kalnų upės Bostanijos krantus tarp spygliuočių ir lapuočių miškų. Jame vos dvi dešimtys pastatų – trys viešbučiai, šiuolaikinis spa centras ir svečių namai. O šalia iš pirmo žvilgsnio nepastebimų miško keliukų slepiasi bitininkų vasaros namukai ir avilių kolonijos. Vietinių kalnų bičių medus laikomas tokiu pat gydančiu kaip ir mineralinis vanduo iš specialiai Sairmėje įrengtų biuvečių. Sairmė pradėta apstatyti ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau prieš dešimt metų miestas neatrodė labai patraukliai. Po visiškos rekonstrukcijos, kuri baigėsi prieš kelerius metus, kurortas įgavo europietišką pavidalą. Čia atvyksta tėvai su vaikais ir senjorai – vietinis vanduo, priklausomai nuo šaltinio, gydo įvairius organus. Tačiau vietos poliklinikoje, kuri visą parą dirba viešbutyje „Sairmė“, medicinos personalas nepataria gerti vandens nepasitarus su gydytoju. Taip pat įspėja, kad negalima vienu metu gydytis ir vartoti alkoholį.

Į renovuotą Sairmė važiuoja ne tik gruzinai, bet ir kaimyninių Kaukazo respublikų bei Vidurio Azijos gyventojai.

„Mes su visais randame bendrą kalbą. Su vyresne karta iš posovietinės erdvės susikalbame, be abejo, rusiškai“, – sako terminio spa komplekso „Sairmė“ vadovė Kristina. Moteris, kuri yra pusiau ukrainietė, apgailestauja, kad po 2008 m. Rusijos-Gruzijos karo jauni žmonės vis mažiau nori mokytis rusų kalbos. Jiems pagrindinė bendravimo kalba yra anglų.

Pabėgėliams – namai, poilsiautojams – sanatorijos

„Kai 2010 m. atvykau pirmą kartą, čia praktiškai nieko nebuvo. Tik 10 darbuotojų 16 hektarų teritorijoje, o pastate – visai nieko! Atsiguliau į lovą numeryje, kuriame kažkada buvo apsistojęs Josifas Stalinas, ir pagalvojau: „Dabar čia ateis jo dvasia.“ Pusę nakties negalėjau užmigti! Durys iki galo neužsidarė, o dar ir girgždėjo nuo skersvėjų“, – juokiasi Andro Džiškariani, vienas iš „Legends Tskaltubo Spa Resort“ (kažkada buvusios karinės sanatorijos) savininkų, prisimindamas tą naktį apleistame posovietiniame Ckaltube.

Ckaltubo miestelis nuo senų laikų garsėja gydomaisiais šaltiniais, kurių vandenyje yra nedidelis kiekis radono. Šis elementas skatina ląstelių augimą, todėl kartu su kitomis procedūromis padeda gydyti kaulų lūžius ir daugelį ligų. Vienintelė svarbi kontraindikacija – paciento organizme neturi būti jokių onkologinės ligos užuomazgų. Radono voniose (tekančiame vandenyje) maudomasi ne ilgiau 20-ies minučių. Bet Ckaltubo savivaldybės koordinacinio turizmo vystymo centro direktoriaus pavaduotojas Iraklijus Maisašvilis sako, kad vaikystėje šiame vandenyje maudydavosi neskaičiuodamas laiko.

Pirmoji kurortinė įstaiga – „Belgija“ – čia atsirado tik Gruzijos nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1921). Josifas Stalinas nusprendė paversti Ckaltubą tikru kurortu. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje gyvenvietė buvo iš pagrindų perplanuota ir padalinta į tris zonas – balneologinę (centrinis parkas su šaltiniais), sanatorinę ir gyvenamąją. Kurortui buvo suteiktas miesto statusas, į jį netgi ėmė važinėti specialus tiesioginis traukinys iš Maskvos.

Prasidėjo masinė valdiškų sanatorijų statyba. Iš viso jų buvo pastatyta 19: „Družba“, „Šachtior“, „Metalurg“ ir kt. Jei pavykdavo gauti kelialapį į vieną iš jų – tai reiškė, kad esi laimės kūdikis. Taigi, kol šalyje vieni žmonės buvo sodinami į kalėjimus, kitiems tekdavo laimė pasigydyti ir pasišildyti subtropiniame rojuje.

„Lyginant su ta pačia Antalija Turkijoje, pas mus standartinė oro temperatūra žemesnė 3–5 laipsniais. Tik jūros neturime“, – sako Andro.

Šiandien didelė dalis gigantiškų stalininio ampyro stiliaus pastatų stovi apleisti – jie atrodo visiškai nepritaikyti gyvenimui.

„Kai bebūtų keista, juose iki šiol gyvena žmonės. Tai Gruzijos pabėgėliai, 1992-1993 atvykę iš Abchazijos, kai ten prasidėjo karas“, – pasakoja Iraklijus Maisašvilis. Jis rodo pastatą, kuris kurorte jam patinka labiausiai – jame kažkada veikė sanatorija „Centr-Sojuz“. Vietos gyventojai šį pastatą vadina „Medėja“. Ir, tarsi patvirtindami jo pasakojimą apie pabėgėlius, į balkoną, kuriame jau seniai nebėra grotelių, išeina parūkyti du jaunuoliai.

Buvusį pastato grožį primena du pastato sparnus jungianti atvira terasa su aukštomis kolonomis virš centrinio įėjimo.

„Žinoma, šioje sanatorijoje apdailai buvo naudojamos pačios brangiausios medžiagos. Bet pabėgėliai neturėjo kuo šildytis, todėl degino parketą, tad iki 2010 m. viskas tapo apverktinos būklės. Ir keliai buvo išdaužyti, vargiai galėjai rasti bent du metrus normalaus asfalto“, – prisimena Iraklijus.

2013-2014 m. koordinacinis centras, kuriame jis dirba, sudarė Ckaltubo plėtros planą 15-ai metų.
„Mes paskaičiavome, kad mums prireiks 800 mln. dolerių (apytikriai 730 mln. EUR) investicijų. Planas toks: nauji namai pabėgėliams (jau beveik padaryta), tada etapais privatizuojamos visos sanatorijos, ir pritraukiami investuotojai. Apžiūrėti „Medėjos“, beje, buvo atvažiavę belgai, ir labai ja susidomėjo.“

Savo laiku Ckaltubo kurortas buvo pastatytas orientuojantis į 300 milijonų čia kryptingai siunčiamų Sovietų Sąjungos piliečių rinką. Naujomis laisvosios rinkos ir konkurencijos sąlygomis tenka kovoti net ir dėl poilsiautojų iš posovietinės erdvės. Tie patys šaltiniai, kurie dabar priklauso skirtingiems verslininkams, ir kur į procedūras ateina poilsiautojai, šiandien priversti varžytis tarpusavyje ne tik dėl teikiamų paslaugų kokybės, bet ir dėl kainų. Kainos svyruoja nuo 2 eurų (maudynės bendrame baseine su mineraliniu vandeniu šaltinyje Nr. 6, kur netgi išliko speciali Stalino ir kitų svarbių Sovietų Sąjungos asmenų maudykla) iki apytikriai 80 EUR parai už dvivietį numerį su pusryčiais „Legends Tskaltubo SPA Resort“ rugpjūčio mėnesį.

„Nereikia eksploatuoti Stalino įvaizdžio“

Tai, kas šiandien vakarietiškai vadinama „spa“, 1947 m. buvo kuriama kaip Sovietų Sąjungos Gynybos ministerijos sanatorija – didžiulė teritorija su nuosavu mišku, keliais korpusais, skirtais 500 pacientų, ir pusantro tūkstančio darbuotojų. Šioje sanatorijoje kone vienintelėje Ckaltube išliko originalus penktojo-šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio apstatymas.

„Kodėl čia neatėjo pabėgėliai? Jų čia paprasčiausiai neįleido – pastatė gyvąją karių iš Užkaukazės karinės apygardos grandinę“, – aiškina Andro Džiškariani.

Taip pavyko išgelbėti ir 350 žmonių talpinančią koncertų salę, kurioje išliko nepaliesti ir seni lipdiniai, ir kėdžių apmušalai, ir didžiulis, 4,5 tonas sveriantis sietynas iš kalnų krištolo. Sovietiniais laikais šis sietynas buvo valomas tik specialiu įsakymu iš Maskvos – gavus gynybos ministro nurodymą. Nauji savininkai bijojo prie jo net prisiliesti – manė, kad gali neišlaikyti senas suktuvas ir lynai. Šiemet pirmą kartą nuo komplekso rekonstrukcijos pradžios sietyną pagaliau išvalė – paaiškėjo, kad visa įranga vis dar puikiai veikia.

Andro ir kiti investuotojai šiandien rūpestingai tvarko sovietinės prabangos liekanas, papildydami ją šiuolaikiniais elementais.

„Anksčiau, pavyzdžiui, čia nė viename numeryje nebuvo dušo. Vyravo kareivinių sistema: po vieną – vyrų ir moterų – dušą devyniems kambariams. Ir visame šitame korpuse, kur yra restoranas ir koncertų salė (7,5 tūkst. kvadratinių metrų), iš viso buvo tik du tualetai pirmame aukšte“, – pasakoja Andro.

Išspręsti patogumų klausimą nebuvo sunku, tačiau ką daryti su korpusu, kuriame kažkada apsistodavo Josifas Stalinas ir Georgijus Žukovas, ir kuriame netgi liko dalis to laikotarpio baldų, Andro vis dar nėra tikras.

„Mes šios temos kol kas nekeliame. Kitame korpuse įrengėme nedidelį sovietinių artefaktų muziejų – užsieniečius tai traukia. Bet jeigu aš pats nuvykčiau į kokią nors sanatoriją, tarkim, Rumunijoje, ir man su entuziazmu pasakotų, kad čia gydėsi Nicolae Ceaușescu, aš, švelniai tariant, nesusižavėčiau“, – sako jis.

Tas kruvinas pėdsakas, kurį Stalinas paliko Sovietų Sąjungos istorijoje, ir savo gimtojoje Gruzijoje, neleidžia Andro pelnytis iš diktatoriaus įvaizdžio, kaip tai daroma Stalino gimtajame Goryje.

Investuotojas įsitikinęs: „Negalima eksploatuoti Stalino įvaizdžio, kitaip jis būtinai sugrįš. O mums čia ir be jo gerai.“