Tuo tarpu Johnas Boltonas, dabar jau buvęs JAV prezidento Donaldo Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, prašė V. Zelenskį neskubėti: europiečiai gali „neturėti akivaizdaus sprendimo“.

Europa, kaip ir anksčiau, siekia, kad karas pasibaigtų bet kokiomis šalims priimtinomis sąlygomis, ir amerikiečiai nerimauja dėl galimų nuolaidų Rusijai. Bet visas šis bruzdėjimas, susijęs su galimu konflikto sprendimu, vyksta už nugaros svarbiausių suinteresuotų dalyvių – Rytų Ukrainos žmonių, gyvenančių abipus fronto linijos (iš viso apie 6,2 mln., iš kurių maždaug 3,7 mln. gyvena vadinamosiose Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ (atitinkamai, DLR ir LLR).

Berlyne įsikūręs Rytų Europos ir tarptautinių studijų centras (ZOiS) neseniai paskelbė ataskaitą apie tai, kaip per pastaruosius trejus metus keitėsi nuotaikos tiek Ukrainos, tiek separatistų kontroliuojamose Rytų Ukrainos dalyse – taip jau sutapo, kad šiuo laikotarpiu nebuvo nei vieno „Normandijos formato“ susitikimo, panašaus į tą, kurį buvo paskelbęs E. Macronas.

Ataskaita paremta asmeniniais interviu su 1 200 žmonių, gyvenančių Kijevo kontroliuojamojoje Donecko bei Luhansko regionų dalyje ir interviu telefonu su Rusijos remiamų 1 200 žmonių, gyvenančių nepripažintose „liaudies respublikose“.

Foto: Bloomberg

Jau vien tuo ši apžvalga yra unikali. Tyrimo rezultatai rodo stebėtinai didelę nuomonių įvairovę, bet kartu nutiesia kelią išmintingo sutarimo, kurio turėtų laikytis visos šalys, link.

Pirmoji, labiausiai nustebinusi šios apklausos įžvalga yra ta, kad abiejose sienos pusėse „Ukrainos pilietis“ nėra pagrindinis saviidentifikacijos kriterijus. Kijevo kontroliuojamose teritorijose tik 26 proc. respondentų pirmiausia save identifikavo kaip Ukrainos piliečius, kai tuo tarpu 2016 metais šis rodiklis siekė 53 proc. Bet vadinamosios „liaudies respublikos“ taip pat nerodo itin didelio entuziazmo.

Tapatybė nedominuoja nė vienoje skiriamosios linijos pusėje. Ir šis pastebėjimas yra išties svarbus. Viena vertus, stiprios sąjungos su Rusija, Ukraina ar net su gimtuoju regionu, Donbasu, nebuvimas rodo, kad nė vienas iš svarbiausių konflikto dalyvių nesugeba pasiūlyti jokio patrauklaus scenarijaus gyventojams. Kita vertus, jis rodo, kad sprendžiant konfliktą būtinas kuo didesnis lankstumas – priešingai nei Balkanų šalyse, kur vyravo įsišaknijęs, tapatybe paremtas pasipriešinimas.

Yra ir kitas svarbus teigiamas pastebėjimas Ukrainoje: žmonės, iš „liaudies respublikų“ peržengia Kijevo kontroliuojamos dalies liniją daug dažniau nei 2016 metais. Pavyzdžiui, skaičius žmonių, kurie tą daro kartą per mėnesį, išaugo nuo 7,9 proc. iki 14,8 procento. Ukrainos kontroliuojamos dalies gyventojai beveik niekada nevyksta į DLR ir LLR, žmonių iš separatistinių rajonų, turinčių draugų ir giminių už linijos ribų, yra daugiau nei atvirkščiai. Judėjimo kryptis ir dažnis rodo, kad separatistų bandymas atkirsti Donbaso dalis žlugo, nors beveik 56 proc. „liaudies respublikų“ gyventojų vis dar tvirtina niekada neperžengiantys linijos.

Foto: Bloomberg

Nuo pat karo pradžios iš abiejų dalių plūsta viena kitai prieštaraujančios propagandos srautai, atitinkamai skiriasi ir idėjos dėl regiono ateities. Kijevo kontroliuojamose dalyse, – nors šių metų rinkimuose ten ir balsuota už prorusiškąją opoziciją, – apie du trečdalius gyventojų mano, kad vadinamosios „liaudies respublikos“ turėtų vėl prisijungti prie Ukrainos be jokio ypatingo statuso, ir ši dalis per daug nepakito nuo 2016 metų.

DLR ir LLR regione tik ketvirtadalis su tuo sutinka – šiek tiek daugiau nei 2016 metais, – tai rodo, kad nemažai žmonių pavargo nuo vyraujančio netikrumo. Tuo pat metu dalis žmonių, kurie siekia, kad jų regionas taptų Rusijos dalimi, taip pat padidėjo, nuo 11,4 iki 18,3 proc., ir tai dar vienas ženklas, kad žmonės nori, jog konfliktas – vienaip ar kitaip – pasibaigtų.

Ir vis dėlto šie skirtumai nekelia pernelyg bauginančio iššūkio Ukrainai. Žmonės iš separatistinių rajonų neįtikėjo savo savarankišku valstybingumu, tik mažuma siekia prisijungti prie Rusijos. Vadinamosiose „liaudies respublikose“ vyrauja už Ukrainą pasisakanti dauguma, jeigu ZOiS apklausa buvo atlikta tiksliai.

Remiantis vokiečių ekspertų išvadomis, V. Zelenskio strategija bet kuriose tolesnėse derybose turėtų būti paremta visuotinio balsavimo reikalavimu, – geriausia abiejose Rytų Ukrainos dalyse, kuriuos rengtų ir stebėtų patikima tarptautinė organizacija, pavyzdžiui, Jungtinės Tautos ar Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).

Atsižvelgiant į ZOiS išvadas ir gyventojų pasiskirstymą tarp Kijevo kontroliuojamų ir separatistinių regionų, toks referendumas sugrąžintų balsų už regiono susijungimą su Ukraina be kokio specialus autonominio statuso persvarą (apie 40 proc.); antroje vietoje pagal populiarumą (apie 31 proc.) atsidurtų balsai už autonomiją Ukrainos viduje. Ir dar visiškai neaišku, ar pastarasis variantas laimėtų per papildomus rinkimus, – priklausys nuo to, kokią ekonominio atgaivinimo programą Donbaso gyventojams sugebės pasiūlyti Ukrainos ir jos Vakarų sąjungininkės.

Rusija nesiūlys jokios panašios programos, bent jau toks scenarijus nelabai įtikimas. Ji turėjo progų pripumpuoti savavališkai pasiskelbusias „respublikas“ investicijomis infrastruktūrai, kaip kad Krymo atveju, bet Kremlius nusprendė to nedaryti.

Net jeigu rinkimai būtų surengti tik separatistinėse teritorijose, tarptautinių jėgų pastangos užtikrinti saugumą juose ir leisti V. Zelenskiui vykdyti ten kampaniją (o savo gebėjimais tą daryti jis jau gerai žinomas) galėtų užtikrinti rezultatus, palankius Ukrainai, be būtinybės keisti Konstituciją tam, kad Donbasui būtų suteiktas ypatingasis statusas. Bet netgi balsavimas už autonominį statusą nebūtų pasaulio pabaiga. Toks rezultatas tik parengtų dirvą detalesnėms deryboms dėl to, kas sudarytų tokią autonomiją ir kokios konkrečiai konstitucinės pataisos būtų reikalingos.

Rusijos prezidento Vladimiro Putino visa retorika nuo karo Rytų Ukrainoje pradžios siejama su pastangomis ginti šalies rusakalbių mažumas ir, konkrečiai, „liaudies respublikų“ gyventojus. Primygtinis reikalavimas sąžiningo, tarptautiniu mastu pripažinto balsavimo susilpnintų tokią retoriką ir pasiūlytų V. Putinui garbingą išeitį iš šio brangiai kainuojančio jovalo.

Žinoma, Kremlius derėtųsi, keltų neįmanomas sąlygas, reikalautų saugumo garantijų savo aktyviausiems šalininkams ir reikalautų Donbaso autonomijos kaip bet kokios pažangos sąlygos. Tačiau kompromisas galėtų būti pasiektas, jei būtų pritaikyta amnestija visiems kovotojams.

Po penkerius metus trunkančio karo, per kurį žuvo per 13 000 žmonių, pagaliau atėjo laikas paklausti Rytų Ukrainos gyventojų, kokį tolesnį kelią jie norėtų pasirinkti. ZOiS išvados rodo, kad jie greičiausiai priims atsakingą sprendimą.

Vokietija, Prancūzija ir Jungtinės Valstijos turėtų padėti Ukrainai ir Rusijai susitarti, kaip išspręsti krizę demokratiniu keliu.

Leonidas Beršidskis yra „Bloomberg Opinion“ Europos apžvalgininkas. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ įkūrėjas ir redaktorius bei nuomonių svetainės „Slon.ru“ steigėjas.