Archangelsko srities ligoninėje apie radiaciją sužinojo praėjus kelioms valandoms po to, kai pradėjo operuoti nukentėjusiuosius, o dezaktyvaciją atliko tik kitą dieną. Užtat daugeliui ligoninės darbuotojų liepė pasirašyti pasižadėjimą neatskleisti valstybinės paslapties. „Meduza“ skelbia gelbėjimo tarnybos, suteikusios pagalbą nukentėjusiesiems prieš hospitalizaciją, darbuotojos ir Archangelsko srities ligoninės, kur juos gydė, gydytojo pasakojimą. Abiejų asmenų vardai ir pavardės pakeisti.
„Skrido į izotopinės spinduliuotės židinį be respiratorių ir specialių drabužių“
Arina Sergejeva (vardas ir pavardė pakeisti), Igorio Polivanovo gelbėjimo tarnybos darbuotoja
Pirmiausia reikia nepamiršti to, kad, remiantis radiacinės, cheminės ir biologinės saugos pajėgų normatyvais, jei avarija įvyko kariniame objekte, padarinių šalinimu turi užsiimti tik kariuomenė.
Atlikdami bet kokius tokio pobūdžio darbus [tokius, kokius atliko su raketa], kariškiai turėjo poligone įrengti dezaktyvavimo punktus, jų turi būti mažiausiai trys. Pirmasis dezaktyvavimo punktas turi stovėti ant švarios ir užterštos zonų ribos.
Net jei nėra katastrofos, kai asmuo palieka pavojingą zoną, į jį turi atvežti tą asmenį ir techniką, kurią jis naudojo. Asmuo ir technika turi būti apdoroti ir dezaktyvuoti. Kitame punkte asmuo turi nusivilkti visus drabužius (juos reikia sunaikinti) ir dar kartą nusiprausti bei atlikti dezaktyvavimo procedūrą.
Po to vėl patikrinamas asmens radiacijos lygis. Jei radiacijos matuoklis parodo, kad asmuo yra „švarus“, jis išleidžiamas, jei tam tikri rodmenys neatitinka normos, tuomet asmuo turi būti nugabentas į karo ligoninę. Tačiau, prieš atvažiuojant greitosios pagalbos automobiliui, asmuo turi būti dar kartą nupraustas, o ligoninėje, prieš atliekant operaciją, reikia dar kartą atlikti dezaktyvavimo procedūrą. Tik tuomet gydytojai gali suteikti tokiam asmeniui medicinos pagalbą.
Kaip buvo elgiamasi po avarijos Archangelsko srityje esančiame poligone? Tą dieną aš nebudėjau, todėl apie įvykius sužinojau iš bendradarbių. Šešis nukentėjusiuosius nugabeno į Vaskovo oro uostą, tačiau ne kariniais sraigtasparniais, o dviem civiliniais sraigtasparniais, kuriuos pilotavo sanitarinės aviacijos pilotai.
Jų neįspėjo, kad skraidina radiacija apšvitintus pacientus ir, žinoma, jie nepasirašė sutikimo atlikti šią užduotį. Kadangi sanitarinės aviacijos pilotai nežinojo, kokius nukentėjusiuosius gabena, jie nesiėmė net elementariausių saugumo priemonių – skrido į izotopinės spinduliuotės židinį ir gabeno iš jo nukentėjusiuosius nenaudodami respiratorių ir specialių drabužių.
Kalbame apie avariją kariniame objekte, todėl padėti nukentėjusiesiems turėjo iškviesti federalinę valdžią – Civilinės gynybos, ypatingų situacijų ir stichinių nelaimių padarinių likvidavimo ministerijos darbuotojus, tačiau vietoje jų iškvietė Archangelsko Igorio Polivanovo gelbėjimo tarnybos gelbėtojus.
Absurdiškiausia tai (nors, tiesą sakant, man sunku nurodyti absurdiškiausią dalyką), kad mūsų mašinos (mobiliosios radiacijos ir chemijos laboratorijos) nepaliko Vaskovo oro uoste, kur atgabeno nukentėjusiuosius, tačiau išsiuntė matuoti radiacijos lygį Severodvinske. Tuo metu pasirodė informacija, kad ten įrengti matuokliai užfiksavo padidėjusį radiacijos lygį. Taigi, mūsų mašina išvažiavo į Severodvinską, o į oro uostą atvyko papildoma brigada su gama spindulių matuokliu, t. y. praktiškai tuščiomis rankomis. Toks buvo aukščiausiosios vadovybės (ne mūsų gelbėjimo tarnybos vadovų) įsakymas.
Paaiškinsiu, kad geriau suprastumėte: gelbėjimo tarnybos darbuotojai atvyko apsirengę specialiais drabužiais, tačiau neturėjo jokių priemonių padėti apšvitintiems žmonėms, o mūsų mašina, kurioje buvo visa reikalinga įranga atlikti dezaktyvaciją, vadovybės įsakymu tiesiog išvažiavo į Severodvinską.
Atskirai pažymėsiu, kad Severodvinsko gamyklose „Žvaigždutė“ ir „Sevmaš“ buvo prietaisų, kuriais galima išmatuoti radiacijos lygį.
Jei niekas nebūtų slėpęs radiacijos nuotėkio fakto, nebūtų priėmęs absurdiškų skubotų sprendimų ir nusiuntęs mūsų radiacijos ir chemijos laboratoriją į Vaskovo oro uostą, būtume įrengę punktą ir dezaktyvavę nukentėjusiuosius.
Mūsų mašinoje buvo speciali pripučiamoji kabina, kurioje, naudodami dezaktyvuojamuosius miltelius, būtume nuprausę nukentėjusiuosius, o panaudotą vandenį ir drabužius užplombavę statinėse, kurios būtų likviduotos kaip radioaktyviosios atliekos.
Tačiau mes neturėjome net dezaktyvuojamųjų miltelių, todėl nusileidus sraigtasparniams, mūsų brigada nukentėjusiuosius tiesiog nuprausė vandeniu. Paskui atvažiavo greitoji medicinos pagalba. Greitosios medicinos pagalbos gydytojų taip pat niekas neįspėjo, kad jiem teks turėti kontaktą su radiacija apšvitintais žmonėmis. Jie atvažiavo apsirengę paprastais chalatais, be respiratorių. Dezaktyvuojamųjų miltelių, savaime aišku, irgi neturėjo.
Gelbėjimo tarnybos brigados nariai pasakė gydytojams, kad turėti kontaktą su šiais pacientais – pavojinga, prieš tai juos reikia dezaktyvuoti, o norint tai padaryti, reikia laukti, kol ateis įsakymas atsiųsti mašiną su dezaktyvatoriumi. Greitosios medicinos pagalbos gydytojai atsakė: „Bet mes negalime laukti, turime suteikti pirmąją medicinos pagalbą, juk kitaip jie mirs.“
Jie perkėlė nukentėjusiuosius į savo mašiną ir išvežiojo po miesto ligonines. Konkrečiai – į Semaško ligoninę, kurioje yra izotopinė laboratorija (joje atliekami apdorojimo darbai prieš radiacijos dezaktyvavimo procedūrą), ir į srities ligoninę, kur tokios laboratorijos nėra.
„Jie mums melavo, kad niekas nežinojo apie radioaktyvųjį apšvitinimą“
Pavelas Kovaliovas (vardas ir pavardė pakeisti), Archangelsko srities ligoninės gydytojas
Rugpjūčio 8 d., 16.35 val., į mūsų ligoninę atvežė tris kariniame poligone nukentėjusius asmenis. Mes, gydytojai, tiesiai šviesiai paklausėme, ar tarp atvežtų pacientų yra apšvitintų radiacija. Pacientus atvežę asmenys mums atsakė, kad jie visi buvo dezaktyvuoti. Mums pasakė: „Jie jums nekelia pavojaus, dirbkite.“
Pacientų būklė buvo labai sunki, todėl, norėdami padaryti viską, kas jų galioje, ligoninės vadovai iškvietė budinčiąją brigadą ir papildomų traumatologų, chirurgų bei neurochirurgų (kai kurie pacientai patyrė stuburo ir klubų lūžių).
Po kiek laiko, kai pradėjome juos operuoti, atėjo žmonės su dozimetrais, išmatavo beta spinduliuotės lygį ir persigandę išbėgo iš operacinės. Gydytojai juos sulaikė koridoriuje ir išsiaiškino, kad beta spinduliuotės lygis – didžiulis.
Semaško ligoninėje, į kurią išvežė kitus tris nukentėjusiuosius, buvo detektorių ir dozimetrų.
Gydytojai suprato, kad pacientai apšvitinti, nors jiems iš pradžių taip pat buvo pasakyta, kad radiacinio pavojaus nėra. Gydytojai juos patys dezaktyvavo, apsivilko apsauginius kostiumus, užsidėjo respiratorius ir tik įsitikinę, kad pavojaus nėra, pradėjo teikti pagalbą. Taip ir turi būti. Taip mes ir būtume darę, jei mus būtų įspėję.
Kitą dieną, kai ligoninė jau buvo užteršta ceziu-137, kariškiai pradėjo dezaktyvaciją operacinėse ir laukiamajame, išpjovė visą žolę aplink. Visus radioaktyvius daiktus, kurių negalėjo dezaktyvuoti, išardė ir išsivežė. Pavyzdžiui, laukiamajame stovėjusią vonią, kurioje prausėme nukentėjusiuosius.
Taip pat būtina pridurti štai ką: mes rizikavome tuo metu laukiamajame buvusių kitų pacientų gyvybėmis. Laukiamąjį uždarėme tik tada, kai sužinojome, kad mūsų skyriuje yra trys radiacija apšvitinti asmenys. Iki tol ligoninėje šalia nukentėjusiųjų vaikščiojo paaugliai, nėščios moterys ir kiti žmonės, atėję į ligoninę medicinos pagalbos.
Pirmadienį, rugpjūčio 12 d., į ligoninę atvažiavo Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai. Po su pacientais, apie kuriuos gydytojai žinojo tik tiek, kad jie buvo apšvitinti radiacija, tačiau nežinojo nei radiacijos rūšies, nei dozių, praleistų kelių valandų gydytojai ėmė klausinėti ministerijos darbuotojų: „Greičiausiai mes taip pat buvome apšvitinti. Kas už tai atsakys? Kas priėmė šį sprendimą? Ir kaip mums bus atlyginta?“ Ministerijos darbuotojai atsakė, kad gydytojams bus mokami viršvalandžiai – maždaug 100 rublių už valandą. Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai neneigė, kad gydytojai buvo apšvitinti. Žmonės penkias šešias valandas praleido su užkrėstaisiais, atliko operacijas ir už tai gavo 500 rublių.
Po to dar valandą ligoninėje girdėjosi riksmai ir keiksmai. Bendradarbiai šaukė, kad su jais pasielgė kaip su vienkartiniais įrankiais. Į tokius komentarus buvo reaguojama liepiant nusiraminti. Jie mums melavo, kad iki 17.30 val. niekas srityje nežinojo, jog įvyko radiacijos nuotėkis. Kurgi ne! Suveikė visi davikliai, merija tą pačią dieną savo interneto svetainėje paskelbė pranešimą apie radiacijos nuotėkį. Tiesa, tą pačią dieną jį ir ištrynė. Sveikatos apsaugos ministerija galvojo, kad mes neturime informacijos, tačiau panaršėme internete ir sužinojome apie avariją ir apie tai, ką ir iš kur mums atvežė.
Karo medikai į mūsų ligoninę atvažiavo vėliau. Kai pradėjome jiems pasakoti apie nukentėjusiųjų apšvitinimą, diagnozes ir pasiūlėme užeiti pas pacientus į palatą, jie atsakė: „Ne, mes turime vaikų“, „Aš vaikų tėvas, ten neisiu.“ Nieko sau. Mūsų ligoninės gydytojai neįspėti su tais žmonėmis praleido daugybę laiko, pavyzdžiui, anesteziologai praleido šešias valandas, o karo medikai nenori užeiti nė minutėlei.
„Tu tiesiog prisivalgei krabų iš Fukušimos!“
Po to, kai kariškiai mūsų ligoninėje išėmė vonią ir nupjovė aplink pastatą augusią žolę, galiausiai susiprato, kad dabar reikia apžiūrėti gydytojus, suteikusius pagalbą nukentėjusiesiems. 21 ligoninės darbuotojas iš 57 buvo apžiūrėtas Maskvoje esančiame A. I. Burnaziano federaliniame medicinos ir biofizikos centre. Ten juos po 10 žmonių vežė naktimis.
Kai tik A. I. Burnaziano centre pirmo gydytojo organizme buvo aptikta cezio, durys į šį centrą mums užsidarė, ir likę 36 darbuotojai buvo apžiūrėti vietoje, mūsų ligoninėje. 10 A. I. Burnaziano centro specialistų patys atvažiavo į Semaško ligoninę, kad galėtų mus tirti, tačiau vietoje atliktų tyrimų mastas buvo gerokai mažesnis už atliktų A. I. Burnaziano centre.
A. I. Burnaziano centre mano bendradarbio organizme aptiko cezio. Jis jaunas vyras, jo žmona laukiasi. Medicinos centre jo paklausė, kur pastaraisiais metais buvo išvažiavęs atostogauti. Jis ėmė vardinti, kur keliavo, ir užsiminė, jog kadaise lankėsi Tailande. Jam pareiškė, kad Tailandas – tai praktiškai Japonija.
„Tu tiesiog prisivalgei krabų iš Fukušimos!“ Žmogus kelias valandas turėjo kontaktą su ceziu, dalyvavo atliekant operaciją, buvo netoli nukentėjusiųjų be respiratoriaus, o paskui tikrina jo sveikatą ir sako: „Pats kaltas, iš Tailando parsivežei.“
Kai mano bendradarbio organizme aptiko cezio-137, mums pranešė, kad visus apie mus turimus medicininius dokumentus, t. y. visas mūsų apžiūrų išvadas, nusiųs Sveikatos apsaugos ministerijai. Ką su tais dokumentais ten darys, ar vėliau leis perskaityti ir ar visus – neaišku.
„Mums nereikia jūsų paslapčių, mes nenorime būti apšvitinti, nenorime mirti.“
Be to, neatsižvelgiant į tai, kad mums niekas nedavė pasirašyti sutikimo dirbti su radiacija apšvitintais pacientais (kai nukentėjusiuosius atvežė į ligoninę, net kariškiai nežinojo, kokios rūšies radiacija jie buvo apšvitinti), beveik visi tą dieną dirbę gydytojai ir sanitarai turėjo pasirašyti neatskleisią karinės paslapties. Iš mūsų atėmė elektronines ir popierines nukentėjusiųjų ligos istorijas, visus dokumentus apie juos. Todėl dabar mes neturime jokių įrodymų. Mums pasakė: „Tiesiog pamirškite tą dieną.“
Bet mes paprasti žmonės, ne valstybinių paslapčių saugotojai. Sanitarė nežino paslapties ribų. Nukentėjusiuosius atvežė į mūsų ligoninę. Ar tai paslaptis? Ne. Ji juos prausė vonioje. Ar tai paslaptis? Ne.
Pirmosiomis dienomis pusė darbuotojų iš karto pasakė, kad išeis iš darbo, juk cezis-137 didina riziką susirgti onkologinėmis ligomis ir gali sukelti įvairių genų mutacijų. Kas iš tos gydytojams atliktos apžiūros? Net jei liga nepasireikš akimirksniu, tai nereiškia, kad galima nusiraminti. Tuos, kurie turėjo kontaktą su nukentėjusiaisiais, dabar reikia tikrinti nuolat.
Tikrasis radiacija apšvitintų žmonių skaičius – gerokai didesnis nei šeši (penki iš jų mirė). Jiems bus suteiktas šalies didvyrio vardas. O civiliai, kuriuos taip pat apšvitino radiacija (turiu omeny ir civilius darbuotojus, kurie buvo poligone, ir mūsų ligoninės gydytojus, ir greitosios pagalbos gydytojus, ir sanitarinės aviacijos pilotus), niekada neras teisybės.
Kai po 1–3 metų jie pradės sirgti, o tikrai pradės, nieko neįrodys. Dokumentai apie nukentėjusiuosius civilinėje teritorijoje bus pašalinti (iš mūsų ligoninės jau pašalinti), apžiūra parodys, kad visi gydytojai – sveiki kaip ridikai. Poligone buvę civiliai taip ir liks šešėlyje – nė vienas iš jų nesikreipė į ligoninę – ir viskas.
Dabar visi bando nusiraminti. Kai kurie iš nukentėjusiesiems pagalbą suteikusių žmonių išėjo atostogų, kiti tiesiog suprato, kad vis tiek nieko neįrodys. Iš pradžių visi norėjo kreiptis į teismą, tačiau kariškiai konfiskavo visus dokumentus, įrodančius, kad į mūsų ligoninę buvo atvežta radiacija apšvitintų pacientų. Teisėjas paprašys ligoninės pateikti informacijos, o viskas ištrinta. Vyriausiasis gydytojas pateiks atsakymą, kad nerado duomenų apie radiacija apšvitintus pacientus. Kalbant apie ieškinio pateikimą pagal 237-ąjį straipsnį, be vieno gydytojo organizme aptikto cezio-137 daugiau įrodymų neturime. Iki šiol negavome atliktų apžiūrų rezultatų.
Mūsų gydytojas, kurio organizme buvo aptikta cezio-137, paprasčiausiai jo prisikvėpavo. Įspėtas jis dirbtų taip pat atsakingai, tačiau užsidėjęs respiratorių. Neprisikvėpuotų cezio, drabužius paskui išmestų, nusipraustų. Nereikėjo atskleisti savo [valstybinių] paslapčių apie radioaktyviąją spinduliuotę. Tiesiog galėjo žmoniškai pasakyti: „Ponai, visi užsidėkite respiratorius ir apsivilkite specialius drabužius.“ Ir viskas. Mums nereikia jūsų paslapčių, mes tiesiog nenorime būti apšvitinti, nenorime mirti bent tais atvejais, kai to galima lengvai išvengti. Juk mūsų nė žodeliu neįspėjo.