Pastarosiomis dienomis trys įtakingi asmenys iš skirtingų V. Putino elito sluoksnių viešai kritikavo nuožmias Kremliaus priemones prieš protestus, įsiplieskusius Rusijos pareigūnams uždraudus opozicijos kandidatams dalyvauti kitą mėnesį vyksiančiuose Maskvos tarybos rinkimuose. Tai nereiškia, kad V. Putinas paklausys ar net kad elito atstovai to norėtų. Veikiau tai rodo, kad žmonės, kurie formavo prezidento politiką, svarsto, koks galėtų būti valdžios perdavimas, jei V. Putinas atsisakys prezidento posto 2024 metais, kaip kad numatyta Rusijos Konstitucijoje.
Pirmosios ir galbūt netikėčiausios kritikos sulaukta iš Sergejaus Čemezovo, vadovaujančio „Rostec“, vienai iš didžiausių valstybinių korporacijų, suėmusią savo glėbin didžiąją dalį Rusijos ekonomikos valdant V. Putinui.
S. Čemezovas, tarnavęs su V. Putinu KGB padalinyje Rytų Vokietijoje devintajame dešimtmetyje, priklauso saujelei asmenų, kuriais V. Putinas visiškai pasitiki. Ir vis dėlto rugpjūčio 19 dieną jis išdrįso nesutikti su oficialia Kremliaus pozicija, esą Maskvos protestai kurstomi iš užsienio ir kad juos būtina numalšinti jėga. RBC svetainėje jis rašė:
Akivaizdu, kad žmonės labai susierzinę ir kad tai niekam nėra naudinga. Apskritai kalbant, mano, kaip piliečio, pozicija yra tokia: nuosaikios opozicijos egzistavimas yra naudingas bet kuriai atstovaujančiai institucijai ir galiausiai – valstybei. Turi būti alternatyvi jėga, kuri atkreipia dėmesį į tam tikrus dalykus ir siunčia signalus, vienaip ar kitaip. Jeigu viskas visada vyks sklandžiai, mes sulauksime stagnacijos laikotarpio. O jau mes tą esame patyrę.
S. Čemezovas, žinoma, tiesiogiai neremia protestuotojų, tarp kurių, didžioji dalis – jauni žmonės, kurie labiau norėtų sugriauti V. Putino sistemą nei tik turėti kelis kandidatus silpname Maskvos miesto įstatymų fronte. Jis tik aiškina, kad vyriausybė turėtų kiek nuleisti garą, užuot praktikavusi gryno slopinimo metodus. Bet iš jo lūpų, netgi tokie pareiškimai skamba kaip rimtas pasipriešinimas.
Rugpjūčio 21 dieną Aleksejus Kudrinas, V. Putino griežtos finansinės politikos kūrėjas ir šiuo metu Rusijos biudžeto politikos priežiūros institucijos, Audito rūmų, pirmininkas, taip pat atsargiai pasmerkė policijos smurtinius veiksmus prieš protestuotojus, kai buvo sulaikytas rekordinis žmonių skaičius ir kai paviešinta trikdanti filmuota medžiaga parodė, kaip policijos pareigūnai guminėmis lazdomis daužo protestuotojus.
„Per pastaruosius protestus buvo beprecedentis jėgos panaudojimas, – tviteryje rašė A. Kudrinas. – Svarbu viešai ištirti kiekvieną atskirą atvejį. Kiekvienas turi visada veikti pagal įstatymą“.
V. Kudrinas priskiriamas prie vadinamųjų „sistemos liberalų“, laikomas lojaliu V. Putino režimo šalininku, pasisakančiu už švelnesnes priemones, tad jo pareiškimas yra ne toks netikėtas kaip S. Čemezovo. Tačiau svarbu tai, kad A. Kudrinas, ekonomistas, kuris dažniausiai nesikiša į politiką, nusprendžia šį kartą netylėti.
Trečias asmuo, išreiškęs nepritarimą, buvo Sergejus Karaganovas, kuris pastaraisiais metais padėjo formuoti V. Putino antivakarietišką užsienio politiką kaip pagrindinės Kremliaus patarėjas ir kuris šiuo metu vadovauja tarptautinės ekonomikos ir pasaulinės politikos departamentui prestižinėje Ekonomikos aukštojoje mokykloje. Rugpjūčio 21 dienos straipsnyje vyriausybiniam laikraščiui „Rosijskaja Gazeta“ S. Karaganovas perspėja:
Raibuliai vandens paviršiuje gali peraugti į audrą ar cunamį, jeigu, be mėginimų numalšinti protestus, valdžia nepradės spręsti giliai įsišaknijusias problemas, kurių šalyje tik kaupiasi. Tai yra, ekonominį sąstingį, – vieną iš veiksnių, dėl kurio užsivėrė socialinio mobilumo mechanizmas didžiajai daugumai žmonių, – ir atotrūkį tarp vyriausybės ir visuomenės. Be to, elitas ir vyriausybė nepateikė šaliai idėjų, kurios tautos gyvenimą paverstų prasmingu ir orientuotu į ateitį. Gana akivaizdi ir didelė nelygybė, o tai ypač nederama Rusijoje, su jos kone genetiniu teisingumo troškimu.
S. Karaganovas ir toliau pripažįsta užsienio kišimosi politiką, bet dominuojanti straipsnio mintis yra apie tai, kad protestai turėtų būti perspėjamu raginimu elitui imti spręsti pagrindinių nepasitenkinimo priežasčių. Kaip akademinio pasaulio atstovas, S. Karaganovas turi daugiau laisvės išsakyti tokias idėjas nei S. Čemezovas ar A. Kudrinas. Jis tuo naudojasi, norėdamas nusiųsti žinutę V. Putinui, jog metas judėti toliau – užuot kliaujantis rusų patriotiniais impulsais, veikiau susimąstyti apie gerovę ir galimybes.
V. Putinas turbūt ir privačioje aplinkoje girdi panašius argumentus; iš tiesų, jis, ko gero jų bus girdėjęs dar gerokai anksčiau, nei policija panaudojo smurtą prieš protestuotojus Maskvos gatvėse ir buvo apibarti iškviesti užsienio ambasadoriai, neva kurstantys neramumus. V. Putino požiūriu, vyriausybė jau daro tai, kas būtina – tai yra, siekiama įgyvendinti dvylika vadinamųjų 400 mlrd. dolerių vertės „nacionalinių projektų“, numatytų šešeriems metams. Tik kad dar ne visi jaučia tų projektų poveikį. V. Putino nuomone, šiuo laikotarpiu būtina išlaikyti stabilumą, o burnojančius prieš Kremlių rėksnius, remiamus amerikiečių bei europiečių, – kontroliuoti.
Bet netgi tarp V. Putino režimo šalininkų tikėjimas didžiaisiais vyriausybės projektais nėra absoliutus. Šie žmonės geriau nei kiti žino, kaip veikia sistema ir kaip neefektyviai ji paskirsto gaunamą naudą dėl korupcijos ir favoritizmo. Net jeigu atsargūs kitos nuomonės reiškėjai negali įtikinti V. Putino rinktis švelnesnius metodus, jie bent jau siunčia ženklą, jog tuomet, kai liberalesnis režimas taps įmanomas – pavyzdžiui, po 2024 metų, – jie bus vieni iš jo rėmėjų.
Ne, nebręsta joks rūmų perversmas, bet preliminarus jėgų pasiskirstymas apie 2024 metus jau vyksta elito sluoksniuose. Ir šis jėgų pasiskirstymas rodo, kad yra tam tikra galimybė, jog epochoje po Vladimiro Putino įsigalios liberalesnis režimas.
