Britanijoje tarp išsilavinimo privačioje internatinėje mokykloje ir lyderystės neretai dedamas lygybės ženklas. Jei tėvai gali sau tai leisti, vaikai išsiunčiami iš namų, kad žengtų pramintu taku, kuris iš internatinės mokyklos veda tiesiai į Oksfordo ir Kembridžo universitetus, o paskui – į aukštas pareigas teisėsaugos, kariuomenės, miesto valdžios, o ypač – šalies valdymo sferoje.

Buvusį britų premjerą vos septynerių metų išsiuntė į Heatherdown internatinę mokyklą Berkšyre. Kaip ir daugelis vadovaujamus postus užėmusių britų vyrų, jis išmoko prisitaikyti, kad ištvertų atskyrimą nuo šeimos ir internatinės mokyklos kultūros poreikius. Asmenybę formuojančių patirčių įtakos D. Cameronui ir kitiems berniukams, auginamiems užimti įtakingus ir atsakingus postus, negalima nuvertinti. Jie užaugo prastai paruošti santykiams suaugusiųjų pasaulyje ir šalyje su lyderiais, puoselėjančiais elitarizmo, patyčių ir neapykantos moterims kultūrą, darančią įtaką visuomenei, laikraščiui „The Guardian“ rašo psichologas Nickas Duffellis.

Oksfordo universitetas

Vis dėlto tas lygybės ženklas šiais laikais dedamas taip pat užtikrintai, kaip ir prieš 100 metų, kai vyrai su tokiu išsilavinimu sukėlė pražūtingą karą – nusistovėjusi tvarka pažįstama, kartais iš jos pasišaipoma, bet ji laikoma savaime suprantamu dalyku.

Mažai kam žinoma, kad iš brangių, elitinių privačių internatinių mokyklų į pasaulį išeina žmonės, kurie atrodo kur kas kompetentingesni, nei iš tiesų yra. Jie stokoja gebėjimų, reikalingų puoselėti ir išlaikyti santykiams, jie nėra parengti būti lyderiais šiuolaikiniame pasaulyje.

Jau 25-erius metus mano psichoterapijos seansuose lankosi buvę internatinių mokyklų mokiniai, esu buvęs privačios mokyklos mokytojas, pats tokią baigiau. Mano novatoriškas privilegijuoto atskyrimo nuo šeimos tyrimas visada sulaukia prieštaringų vertinimų – mokymasis internatinėse mokyklose taip įaugęs į britų gyvenimą, kad daugelis nemato to, kas slypi už elitarizmo, ir nesupranta jo poveikio. Faktai apie prievartą institucijose pagaliau kyla į viešumą, tačiau normaliu laikomo reiškinio, kai tėvai atstumia vaikus, padariniai paplitę kur kas plačiau ir nėra tokie akivaizdūs.

Ar aš sakau, kad Davidui Cameronui ir daugumai valdančiojo elito mokslas internatinėse mokyklose padarė žalos?

Atsakymas nevienareikšmiškas. Mano tyrimas rodo, kad vaikai ištveria mokymąsi internatinėse mokyklose, užgniauždami jausmus ir kurdami gynybiškai struktūruotas asmenybes, kurios stipriai riboja vėlesnius jų gyvenimus. D. Cameronas, Borisas Johnsonas, Jeremy Huntas, Andrew Mitchellas, Oliveris Letwinas įvairias aspektais atitinka išgyvenusiųjų internatinę mokyklą apibūdinimą. Socialiai privilegijuoti vaikai stumiami į ne pačių pasirinktą sandorį, kai normali vaikystė šeimoje išmainoma į skambų pavadinimą. Per anksti atskirti nuo namų ir nuo šeimos, nuo meilės ir apkabinimų jie turi sparčiai tapti savimi pasikliaunančiais pseudosuaugusiaisiais.

Išraiškingiausios Boriso Johnsono akimirkos

Paradoksalu tai, kad jiems sunku tinkamai subręsti, nes vaikas, kuriam neleido natūraliai užaugti, lieka jų viduje. Taigi galiausiai palikto vaiko kompleksas ima dominuoti tokių suaugusiųjų gyvenime. Būtent todėl daugelis britų politikų atrodo tokie vaikiški. Be to, jie nenori atsiverti moterims, kurios jiems yra svetimos ir kurioms pasąmoningai perkeliama jų motinų atsakomybė dėl atskyrimo nuo šeimos. Dabartinį ministrų kabinetą sudaro du trečdaliai vyrų su tokiu išsilavinimu, taigi šio sindromo politinė potekstė didžiulio masto – juk iš tiesų vaikai šaliai vadovaujančių vyrų viduje realiai yra atsakingi už vadovavimą.

Internatinių mokyklų mokinai nuolat kuria išlikti besistengiančią asmenybę, kuri išlieka baigus mokyklą ir veikia strategiškai. Institucijose su griežta tvarka ir taisyklėmis jie privalo visada būti budrūs, kad nepatektų į bėdą. Jie privalo neatrodyti nelaimingi, vaikiški, naivūs ar kaip kitaip pažeidžiami, antraip patirs bendraamžių patyčias. Taigi jie atsiriboja nuo šių savybių, perkelia jas kitiems ir tampa dviveidiškomis, besislapstančiomis asmenybės – štai kodėl buvę internatinių mokyklų mokinai tampa puikiais šnipais.

Užuot prisirišę prie tėvų, internatinių mokyklų mokiniai prisiriša prie šios vidinės struktūros ir išgyvena, bet atsineša į suaugusiojo gyvenimą nuolatinį pasąmoningą nerimą ir retai išvysto tai, kai Danielis Golemanas vadina emociniu intelektu. Suaugę jie laikosi tos pačios taktikos – vos pajutę grėsmę pasirodyti kvailoki, puola. Tai buvo matyti iš perdėtos D. Camerono reakcijos į parlamentarę Angelą Eagle, nepraėjus ne metams naujame poste. „Nusiramink, brangusis“, – motiniškai atsakė parlamentarė, lyg ji būtų supykusi, o ne jis. Opozicijos nariams tai patiko, tačiau jie neįžvelgė šių vadovavimo trūkumų priežasties.

Patyčios yra neišvengiamos ir būdingos internatinėms mokykloms, kuriose gausų paliktų, išsigandusių vaikų. Buvusių internatinių mokyklų mokinių partnerės dažnai pasakoja, kad vėliau tai griauna jų namų gyvenimą. Patyčios paplitusios britų visuomenėje, ypač politikoje ir žiniasklaidoje, bet, kaip ir internatinėse mokyklose, mes laikome tai normaliu reiškiniu.

Kai 2011 m. žurnalistas Jeremy Clarksonas pareiškė, kad nušautų visus streikuojančius valstybinio sektoriaus darbuotojus, sulaukė netgi D. Camerono užtarimo – jiems akivaizdžiai tai pasirodė juokinga. Nereikia nė spėlioti, iš kur abu vyrai išmoko tokio stiliaus. Ir nieko stebėtino, kad Bendruomenių rūmuose klesti priešiški debatai ir patyčios.

Strateginis išlikimas turi daug stilių, vienas iš jų – patyčios. Kiti būdai – neišsišokti, tapti žaviu nevykėliu arba vaikščioti su nepajudinama ironiška šypsena veide, kaip sveikatos apsaugos sekretorius Jeremy Huntas, buvęs Charterhouse internatinės mokyklos mokinys.

Įsimintiname 1994 m. BBC dokumentiniame filme „The Making of Them“ („Kaip jie ugdomi“) jauni internatinės mokyklos mokiniai buvo diskretiškai filmuojami pirmosiomis savaitėmis parengiamojoje mokykloje. Žiūrovai galėjo stebėti, kaip formuojasi strateginio išlikimo asmenybės. Nutaisęs rimtą veidą, žiūrėdamas į kamerą 9 m. Freddy sako: „Internatinė mokykla mane pakeitė, dabar belieka tik priprasti prie jos.“ Ši melagingas savarankiškumas, šis pseudosuaugusiojo rimtumo demonstravimas akivaizdus teatrališkame D. Camerono ir Tony Blairo elgesyje. Akivaizdus vaikystėje išmoktas strateginis dviveidiškumas, jo sunku atsikratyti ir, deja, jis klaidina net patį kūrėją.

Tony Blairas

Internatinės mokyklos socialinis privilegijuotumas – psichologiškai dviprasmiškas dalykas: jis suformuoja gėdą, kuri trukdo išlikusiesiems pripažinti savo problemas, taip pat pasąmonėje jaučiamą pranašumą – tai paaiškina, kodėl buvę internatinių mokyklų mokiniai yra pažeidžiami, dažnai užima gynybinę poziciją ir tuo pačiu atrodo savimi pasitikintys.

B. Johnsonas yra tiek savimi pasitikintis, kad jam nereikia nei pavardės, nei suaugusiojo šukuosenos. Jis griebiasi juokelių, kad nukreiptų žmonių dėmesį nuo to, ką Conradas Blackas pavadino „sukta lape, apsimetančia jaukiu meškučiu“. Nuo St. Paulo internatinės mokyklos laiptų B. Johnsonas vadovavo judėjimui „Occupy“ (tarptautinis judėjimas, nukreiptas prieš socialinę ir politinę nelygybę): „Dievo ir mamonos vardu – pirmyn!“ Ar tai buvo pokštas – B. Johnsonas vaidino komedijoje „Monty Python“? O gal užkoduota žinia žmogaus, kuris 10 metų klausėsi biblijos skaitymo Etono internatinės mokyklos koplyčioje? Ji skelbia – tie, kam ši kalba nesuprantama, neturi teisės čia būti, taigi tegu pasišalina.

Toks elgesys byloja apie metų metus be meilės, be apkabinimų ir šeimos, apie stresą patiriančią asmenybę, apie emocinės, santykių ir seksualinės brandos stygių. Knygoje „Wounded Leaders“ („Sužeisti lyderiai“) rašoma apie britų elitarizmo istoriją ir negatyvų elgesį su vaikais, apie kolonijinius laikus ir apie vadinamą racionalaus vyro projektą, kuriuos turėjo sukurti Viktorijos laikų internatinės mokyklos.

Nauji neuromokslininkų tyrimai rodo, koks prastas ruošimas vadovavimui tai yra. Trumpai tariant, išmintingų sprendimų nepriimsi be emocinio intelekto, lanksčiai mąstančios smegenys nesusiformuos be tvirtų ryšių, nesugebėsi interpretuoti veido išraiškų, jei tavo širdis uždara, nematysi platesnės perspektyvos, jei smegenys buvo maitinamos griežta racionalumo dieta.

Šie veiksniai paremia Willo Huttono nuomonę, kad „per daugelį amžių beveik visi Torių partijos politiniai sprendimai buvo klaidingi“.

Išmokęs išgyveni, bet neišmokytas empatijos nuo 7 m. internatinėje mokykloje besimokęs D. Cameronas vargiai galėjo priimti sumanius sprendimus, kaip kurti santykius Europoje. Jis geba kalbėti apie vadovavimą Europai, bet ne apie priklausymą jai. Internatines mokyklas baigę lyderiai negali priimti bendruomeninių sprendimų, nes jie neaugo namuose ir nesupranta, kas tai yra. Jie apriboti iki kolektyviškumo dvasios tik su tokiais pačiais.

O štai analogiškas pareigas užimantys Europos lyderiai elgiasi kitaip. Vokietijos kanclerė Angela Merkel sugebėjo išlaikyti trapias koalicijas sunkiais laikais, pasitelkusi savo gebėjimus puoselėti santykius ir bendradarbiavimą. Nors patekęs į aklavietę, Barackas Obama sužavėjo abiejų pažiūrų britų politikus – 2009 m. jis pasistengė megzti draugiškus santykius su tuometiniu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir padarė pažangą, siekiant sudėtingo nusiginklavimo susitarimo. Vėlesniame susitikime su realiai didžiausią valdžią šalyje turinčiu tuometiniu premjeru Vladimiru Putinu jis pasiūlė išsakyti, kas buvo netinkama pastarojo laikotarpio Rusijos ir Amerikos santykiuose. Nepaisant elitinio išslavinimo ir būtent dėl jo sužeisti britų lyderiai nesugeba būti tokiais valstybės veikėjais.

Dabar dauguma autoritetingiausių gydytojų pripažįsta internatinės mokyklos sindromą, o keli išsiuntė laišką leidiniui „Observer“, kuriame ragina atsisakyti mažų vaikų išsiuntimo į internatines mokyklas. Jo elitarizmas turėtų motyvuoti kairiuosius. Attlee (Clementas Attlee – britų premjeras 1945–1951 m.) vyriausybė ketino panaikinti valstybines mokyklas, bet net Wilsonas (Haroldas Wilsonas – britų premjeras 1964–1970 ir 1974–1976 m.) neišdrįso to padaryti.