1927-ųjų lapkričio pabaigoje senyvas graikas sėdėjo savo prabangiuose namuose Paryžiuje ir prižiūrėjo židinyje kurstomą ugnį. Kaskart, kai ugnis imdavo blėsti ir kėsindavosi užgesti, jis į židinį įmesdavo dar vieną popierių ryšulį ar knygą odiniais viršeliais. Senasis vyriškis liepsnoms peno davė dvi dienas ir vienu metu įžiebė tokią pašėlusią liepsną, kad jo tarnai ėmė nerimauti, jog vyras sudegins visą namą. Kai užbaigė savo darbą, milžiniška konfidencialių dokumentų ir kitų popierių, įskaitant 58 metus rašytus dienoraščius, kuriuose buvo užfiksuota kiekviena skandalingosios karjeros detalė, krūva pavirto pelenais. Tokiu būdu ši miglota figūra, kurią spauda praminė paslaptinguoju Europos žmogumi, užsitikrino, kad didžioji dalis jo ilgo gyvenimo liktų neįveikiama mįsle.

Vis dar prisimenamas kaip Zaharoffo sistemos – moraliai žlugusios pardavimų technikos, kuomet jokių skrupulų neturintis ginklų prekeivis pardavinėja ginklus abiem konflikto, kurį pats ir padėjo išprovokuoti, pusėms – išradėjas, savo turtus jis susikrovė dirbdamas prekeiviu „Vickers“ – didžiausioje britų privačioje ginklų kompanijoje, kurioje 30 metų jis buvo „vyriausiasis atstovas užsienyje“. Jis niekuomet neprieštaraudavo, kai išgirsdavo jį vadinant „ginklų karaliumi“ – veikiau tuo mėgavosi.

Kaip rašo thevintagenews.com, Basilio kelias į nedorą elgesį prasidėjo pačioje jaunystėje, kai jo iš Graikijos kilusi šeima (B. Zaharoffas gimė Osmanų imperijoje, Muglos provincijoje) išvyko iš Rusijos. Anksčiau, dar iki Basilio gimimo 1849-aisiais, jie emigravo ir atvyko į Rusiją bėgdami nuo 1821-aisiais vykusių prieš graikus nukreiptų riaušių. Jie pasikeitė pavardę į rusišką. Šeima sugrįžo į Osmanų imperiją, o 1855-aisiais apsistojo Konstantinopolyje. Kažkuriuo metu Basilis ėmė dirbti su prasta reputacija pasižymėjusiais Stambulo ugniagesiais. Jie tyčia padeginėdavo namus ir labiausiai rūpindavosi nei gaisro gesinimu, o brangių daiktų išnešimu iš turtingųjų namų, kurie paskui dosniai sumokėdavo ugniagesiams už jų „paslaugas“.

Apie B. Zaharoffo gyvenimą iki 1872-ųjų yra nedaug informacijos. Tais metais jo vardas pasirodė Didžiojoje Britanijoje ir buvo siejamas su įtartinais įvykiais. Basilis vedė merginą vardu Emily Burrows, turtingo pirklio iš Bristolio dukterį. Pora nusprendė vykti į Belgiją, kur B. Zaharoffas galiausiai buvo suimtas ir deportuotas į Didžiąją Britaniją teismo procesui. Jis buvo kaltinamas daugiau nei septynių tūkstančių svarų (dabar – beveik aštuonių tūkstančių eurų) pasisavinimu – tuomet tai buvo milžiniška pinigų suma. Tačiau Basiliui kažkokiu būdu pavyko išsigelbėti nuo laisvės atėmimo bausmės. Jis atsipirko mažute nuobauda ir turėjo sumokėti 100 svarų baudą.

Draugas rekomendavo B. Zaharoffą darbui švedų išradėjo Thorsteno Nordenfelto ginklų gamybos kompanijoje, kuri tuo metu buvo nedidelė ir menkai žinoma. B. Zaharoffas Th. Nordenfeltui pradėjo dirbti 1877-aisiais. Tai buvo jo kontroversiškos karjeros pradžia.

Basilis Zaharoffas

Basilis labai pamėgo savo darbą ir tapo kompanijos atstovu Balkanuose. Panašu, kad prekyba ginklais nebuvo vienintelis jo užsiėmimas. Kitais metais jis grįžo į Didžiąją Britaniją, o 1883-aisiais persikėlė į Airiją, Golvėjų. Čia, pasinaudojęs savo „įgūdžiais“, jis įtikinėjo jaunas merginas lipti į laivus ir emigruoti į Jungtines Valstijas, kur jis apgaulingai žadėjo joms darbą Masačusetso fabrikuose.

Pats Basilis persikėlė į Jungtines Valstijas po to, kai jį ėmė persekioti įsiutusios Golvėjaus šeimos. JAV jo nuotykiai buvo ne mažiau nusikalstami. Trumpai tariant, šis vyriškis buvo labai įgudęs apgavikas. Princas Zacharias Basileus Zacharoffas, kaip jis kurį laiką save vadino, sugebėjo įtikinti jauną ir turtingą niujorkietę Jeannie Billings, kad paveldės 150 tūkstančių dolerių. Jis vedė merginą dėl turtų, tačiau santuoka ilgai netruko. Buvo išsiaiškintas bigamijos faktas, o Basiliui teko bėgti nuo pareigūnų.

Devintojo XIX a. dešimtmečio pabaigoje jis sugrįžo į Osmanų imperiją ir dar giliau įsitraukė į prekybą Th. Nordenfelto produktais, tarp kurių buvo daugiavamzdis kulkosvaidis ir garais varomas povandeninis laivas. Šie du produktai buvo įtraukti į liūdniausiai pagarsėjusias B. Zaharoffo ginklų prekybos avantiūras.

Derėtų paaiškinti, kaip jam pavykdavo parduoti nepraktiškus garu varomus povandeninius laivus. Th. Nordenfelto povandeninis laivas buvo paremtas anglų išradėjo George‘o Garretto sukurtu projektu. „Nordenfelt I“ buvo pirmasis Th. Nordenfelto pastatytas ir tarptautiniame kariniame susitikime pristatytas modelis. Jungtinių Valstijų karinės jūrų pajėgos laivą apibūdino kaip galintį atlikti „pavojingus ir nenuspėjamus judesius“ – tai daug pasako apie jo kokybę ir praktiškumą. Visos didžiosios galybės įrodė, kad povandeninis laivas nevertas jų investicijų. Tačiau tai ne tiek rūpėjo mažesnėms šalims, kurios kartais siekdavo ne funkcionalumo, o prestižo.

Th. Nordenfelto povandeniniai laivai buvo brangūs ir visiškai beverčiai – po vandeniu jie buvo pavojingai nestabilūs, o uždarytuose laivuose buvo taip karšta, kad įgula alpdavo.

„Nordenfelt I“ klasės povandeninis laivas Turkijos laivyne

Turint tai omenyje, nestebina, kad B. Zaharoffui buvo kiek sudėtinga parduoti pirmąjį Th. Nordenfelto povandeninį laivą graikams. Tačiau galiausiai jam pavyko, ir graikai nebuvo vienintelė jo melo auka tapusi šalis. Vėliau jam pavyko įtikinti turkus, kad Graikija įsigijo naują ir pavojingą ginklą. Išsigandę tokios informacijos, jie nutarė įsigyti du povandeninius laivus. Tuomet B. Zaharoffas ėmė aiškinti rusams, kad Juodosios jūros vandenyse atsirado naujas pavojus, ir ragino juos apsisaugoti. Tad rusai taip pat įsigijo du povandeninius laivus.

Šios šalys iš esmės nusipirko labai brangų metalo gabalą, kuris nuskendo arba buvo laikomas taip niekados ir nepanaudotas. Kai turkai išbandė savo povandeninį laivą ir mėgino paleisti torpedą, jis apvirto ir nuskendo.

Kita apgaulinga B. Zaharoffo veikla susijusi su Hiramu Maximu, automatinio kulkosvaidžio „Maxim“ išradėju. Šis mirtinas įrenginys, rankinių modelių patobulinimas, reiškė didelę karinių technologijų pažangą. H. Maximo kulkosvaidis buvo žymiai geresnis už Th. Nordenfelto produktus, o verslui tai nežadėjo nieko gero. Todėl B. Zaharoffas sugalvojo klastingą planą. Nuo 1886-ųjų iki 1888-ųjų tiek H. Maximas, tiek Th. Nordenfeltas surengė tris viešas savo kulkosvaidžių demonstracijas. Visais trimis atvejais H. Maximo pristatymai patyrė sabotažą. Per pirmąją demonstraciją Italijoje, Specijoje, jo žmonės nepasirodė. Kažkas naktį prieš pristatymą juos išsivedė ir smarkiai nugirdė. Kitą kartą Vienoje vos kelis šimtus šovinių paleidęs H. Maximo kulkosvaidis ėmė veikti netinkamai ir galiausiai išvis nebešaudė. Vėliau H. Maximas apžiūrėjo kulkosvaidį ir aptiko, kad šis buvo sabotuotas. Per trečiąją demonstraciją, kuri taip pat vyko Vienoje, kažkas visus tuometinius svarbius kariuomenės asmenis informavo, kad H. Maximas nėra pajėgus pagaminti kariuomenei reikalingą didelį kiekį kulkosvaidžių, nes šį sudėtingą ginklą galima gaminti tik rankomis.

H. Maximą apėmė neviltis. Jis turėjo tiesiog puikų ginklą ir negalėjo jo parduoti. Dėl šios priežasties jis nusprendė susijungti su Th. Nordenfeltu. Taip 1888-aisiais atsirado „Maxim Nordenfelt Guns and Ammunition Company“. Th. Nordenfeltui tai buvo didžiulė pažanga. O B. Zaharoffas, kaip pagrindinis naujosios kompanijos prekeivis, už savo pastangas sulaukė didžiulių komisinių. Tačiau jo pinigų troškulys nenuslopo. Basilis toliau laikėsi savo itin nedoros taktikos ir sudarė galybę prastai pagarsėjusių ginklų sandorių su daugybe šalių. Tuo pačiu metu jis ir toliau pirko savo kompanijos akcijas, kol galiausiai išstūmė iš verslo Th. Nordenfeltą ir tapo lygiaverčiu H. Maximo partneriu.

1897-aisiais jungtinės kompanijos sėkmė patraukė kompanijos „Vickers“, tuometinės ginklų pramonės lyderės, dėmesį. „Vickers“ įsigijo šią kompaniją, o H. Maximas ir B. Zaharoffas gavo daug turto ir akcijų. H. Maximas išėjo į pensiją, tačiau iki 1911-ųjų entuziastingasis B. Zaharoffas spėjo tapti „Vickers“ direktorių tarybos nariu. O tuo metu pasaulis kaip tik rengėsi pradėti didžiausią ginkluotą konfliktą – Pirmąjį pasaulinį karą, pirmą „šiuolaikinį“ karą. XX a. pradžioje, prieš karą, visos pagrindinės Europos galybės juto poreikį modernizuoti savo kariuomenes. B. Zaharoffo idėjų vedama „Vickers“ buvo pasirengusi pardavinėti ginklus joms visoms. Kompanija pardavinėjo ginklus ir karinę amuniciją Vokietijai, Jungtinei Karalystei ir netgi Rusijai, nepaisant jos ankstyvosios izoliacinės politikos. B. Zaharoffas per „Vickers“ pylė žibalą į būsimo karo liepsną.

Išlikę dokumentiniai įrodymai leidžia spręsti, kad didžiausią vertę B. Zaharoffo darbdaviai matė jo gebėjime instinktyviai suprasti, kada ir ką reikėtų papirkti.

Maždaug tuo pačiu metu dėl priežasčių, kurios išlieka neaiškios, tačiau lengvai nuspėjamos, „Vickers“ pasirašė sutartį tiekti lengvuosius kulkosvaidžius Rusijos kariuomenei, nepaisant fakto, kad kompanijos siūloma kaina buvo beveik 50 procentų didesnė nei ta, kurią siūlė vietiniai ginklų gamintojai.

Neseniai išslaptinti dokumentai, datuojami 1917 metams, įrodo, kad Didžiosios Britanijos vyriausybė krizės Pirmojo pasaulinio karo metu nutarė surizikuoti ir suteikti galimybę B. Zaharoffui. 1916–1917 metais jis aktyviai įsitraukė į slaptas derybas, siekdamas pritraukti Graikiją į karą Antantės pusėje ir įtikinti Osmanų imperiją apleisti vokiečius. Ryškiausias šio neaiškaus epizodo momentas buvo tuomet, kai, turėdamas Jungtinės Karalystės premjero Davido Lloydo George‘o įgaliojimą ir 10 milijonų svarų (dabar – maždaug 11,1 eurų) auksu, tuomet 68-erių ginklų prekeivis nuvyko į Šveicariją siekdamas išpirkti Turkiją iš karo ir neatsitiktinai įkurti tai, kas vėliau tapo Izraelio valstybe.

Prancūzijos kariai

B. Zaharoffo nelaimei, jo reputacija jį pasivijo. Vyriškis buvo sulaikytas pasienyje, žeminamai išrengtas ir apieškotas. Daugiau nei valandai pasienio policija jį paliko stovėti minusinėje temperatūroje. Galiausiai jo intrigos nuėjo šuniui ant uodegos, tačiau tai nesulaikė B. Zaharoffo nuo rašymo Didžiosios Britanijos vyriausybei: jis reikalavo „šokolado Zedzedui“ – tai drovi nuoroda į didįjį apdovanojimą, kurio troško.

Išlieka B. Zaharoffo turto klausimas: jo mirties patale „mokesčių ekspertai“ paskaičiavo, kad vien jo iš Pirmojo pasaulinio karo susikrautas turtas sudarė 1,2 milijardo dolerių.

B. Zaharoffas dažnai tvirtino atidavęs milžiniškas sumas: jis rėmė Oksfordo ir Paryžiaus universitetų katedras, manoma, kad asmeniškai finansavo Graikijos karą su Turkija dėl Smyrnos ir, kaip džiugiai pranešdavo Amerikos spauda, vis dar buvo „kaip manoma, turtingiausias žmogus visoje Europoje“.

Tačiau po jo mirties atrodė, kad pinigai tiesiog ištirpo, pradingo taip užtikrintai, kaip ir „tonos dokumentų“, kurias tarnai paskubomis degino jo apartamentuose. B. Zaharoffo testamente nurodyta tik 193103 svarų suma. Belieka spėlioti, kas nutiko. Ar jo pinigai buvo paslėpti? Ar jie buvo išleisti? Ar visi tie pranešimai apie milijardus dolerių turto tebuvo paskutinis iš didžiųjų mitų, kuriam B. Zaharoffas laimingai leido sklandyti?

Net ir būdamas garbaus amžiaus, B. Zaharoffas niekuomet nesiliovė dirbti ir regzti intrigas. Pasipelnytojo iš karo karjera jam suteikė galimybę susikrauti turtus, kurie atrodo dideli netgi ir vertinant pagal šiandieninius standartus. Jis buvo turtingiausias Europos žmogus, turėjo tris prabangius namus, o savo siaubingus sandorius kruopščiai slėpė nuo visuomenės akių.