Riaušes malšinti atsiųsti policijos pareigūnai su šalmais, juodos ir mėlynos spalvos kamufliažinėmis uniformomis, auliniais batais, talžantys susigūžusius protestuotojus ir varantys kitus užlaužtomis rankomis į šarvuotus policijos furgonus. Protestuotojai, kurių daugelis mūvi šortus, vilki marškinėlius, avi sportinius batelius, kai kurie – su beisbolo kepuraitėmis, galynėjasi su apsauginėmis tvorelėmis, skanduoja provokuojančius ir išjuokiančius bei įkvepiančius šūkius.
Tačiau, kaip pastebi rferl.org, liepos 27-ąją kažkas buvo kitaip, o dabar kyla tokie klausimai: kas tiksliai buvo kitaip, kodėl būtent dabar ir kas bus po to?
Per Maskvos sostinėje vykusias demonstracijas sulaikyta beveik 1400 žmonių: kartais gatvės prie Maskvos merijos primindavo per roko koncertus vykstančius audringus šokius-grumtynes.
Demonstracijas paskatino tai, kad buvo atsisakyta rugsėjį vyksiantiems Maskvos miesto dūmos rinkimams registruoti daugybę opozicijos ir nepriklausomų kandidatų. Kai kuriuose šūkiuose buvo girdėti gerokai platesni tikslai ir norai, pavyzdžiui, „Rusija be Putino!" ar „Rusija bus laisva!".
Ilgą laiką vis daugėjo įrodymų, kad rinkimų tarnybos itin stengsis rasti pretekstų, kartais atmetamų kaip visiškas absurdas, jog išstumtų opozicijos, liberalų ar paprasčiausiai nepriklausomus kandidatus iš rinkimų.
Opozicijos aktyvistai, iš kurių geriausiai žinomi yra Aleksejus Navalnas, Leonidas Volkovas, Liubov Sobol ir Ilja Jašinas, pabandė šį įniršį paversti nesankcionuota pasipriešinimo akcija prie Maskvos merijos. Maskvos valdžios pareigūnai, visų pirma – meras, iš anksto leido visiškai aiškiai suprasti: nedarykite to.
Kai kuriais vertinimais, tai buvo didžiausia politinio smurto išraiška nuo 2011–2012 metų protestų bangos. Tuomet kilo pyktis dėl plačiai išplitusio sukčiavimo parlamento rinkimuose įrodymų ir nusivylimas dėl tuometinio premjero Vladimiro Putino planų grįžti į prezidento postą: keletą kartų į gatves išėjo tūkstančiai žmonių.
Kai kurie iš šių protestų buvo surengti Maskvos Bolotnajos aikštėje, įskaitant ir tą, kurio metu įvyko smurto protrūkis, dėl kurio policija ir protestuotojai kaltino vieni kitus. Daugybė žmonių buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl to, ką Kremliaus kritikai įrodinėjo esant suklastotais kaltinimais. Šis atvejis tapo žinomas kaip Bolotnajos byla.
Stulbinantis smarkumas
Seniai stebinčių Kremliaus veiksmus nenustebino savaitgalį teisėsaugos pademonstruota karinga reakcija.
O ji išties buvo smarki. Smarkūs buvo ir gausiai susirinkę žmonės, atėję nepaisydami iš anksto pasirodžiusių įspėjamųjų signalų, kad iš policijos galima sulaukti šiurkščios reakcijos.
Politikos analitikei, V. Putino ir jo sąjungininkų ekspertei Lilijai Ševcovai atsakas geriau už viską parodo, kur yra Kremliaus ribos. O tokios ribos kyla iš Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo sprendimų devintajame dešimtmetyje ir suvokimo, kad jo politika nulėmė šalies žlugimą.
„Kremlius puikiausiai prisimena M. Gorbačiovo laikus: tik šiek tiek praverk langą, ir jie jau atlapos duris. Taip viskas ir prasideda. Ne, valdžia negali sau to leisti. Valdžios buldozeris turi judėti toliau, net ir prieš kai kurių valdžios atstovų valią. Kai išrieda tokie ginklai, jie naudojasi sava judėjimo logika“, – L. Ševcova rašė komentare, kurį savo tinklalapyje paskelbė Maskvos radijo stotis „Echo Moskvy“.
Savaitgalio protestų dalyvių skaičius svyruoja nuo 3500 iki 20 tūkstančių, priklausomai nuo to, ar į šį skaičių įeina ir pareigūnai ar opozicijos grupės. Pieš savaitę sostinėje vykęs panašus protestas, pasak jo organizatorių, pritraukė daugiau nei 22 tūkstančius žmonių – tai viena didžiausių protestuotojų minių nuo 2011–2012 metų.
Vladimiras Gelmanas, Europos universitete Sankt Peterburge dėstantis politikos mokslų specialistas, teigia, kad dalyvių skaičius buvo didesnis nei tikėjosi valdžios atstovai, tad šiurkštus jų atsakas buvo atsiradimo netikėtoje situacijoje atspindys.
Kaip užsimena L. Ševcova, esminis klausimas iš tiesų kyla ne dėl to, kas taps kandidatais rinkimuose į Maskvos miesto dūmą, ne dėl to, ar policija turi teisę talžyti žmonių galvas, ir net ne dėl to, ar rusai gali pasinaudoti taikių susirinkimų teise, kurią garantuoja konstitucija.
Esminis klausimas kyla dėl to, kas bus, kai 2024-aisiais baigsis prezidento V. Putino, beveik 20 metų buvusio pagrindine šalies politine figūra, kadencija.
Grėsminga nežinia
Likus penkeriems metams iki kadencijos pabaigos, tvyro grėsminga nežinia dėl to, ar V. Putinas sieks išlaikyti valdžią, kaip jis tą darys, o jei nedarys, kas tuomet jį pakeis.
Esamo rinkimų proceso ir Kremliaus kontrolės didžiausią auditorija turinčioms žiniasklaidos priemonėms dėka V. Putinas 2018-ųjų kovą vykusiuose prezidento rinkimuose šventė užtikrintą pergalę.
Tačiau jo populiarumui pakenkė tokie veiksniai kaip nedidėjantys atlyginimai, pensinio amžiaus didinimas, pasibjaurėjimas partija „Vieningoji Rusija“ ir nepasitenkinimas politiniu procesu, ypač vykstančiu vietiniame lygmenyje.
Dėl šių priežasčių taip vadinamas perėmimo ir tęstinumo arba laikotarpio po V. Putino planas komplikuojasi. Vaizdai, kuriuose matyti riaušes malšinantys pareigūnai, daužantys protestuotojus, besinaudojančius konstitucijoje įtvirtinta teise, situaciją dar labiau apsunkina.
Dalykus ypač pablogina ir tai, kad A. Navalnui bei kitoms opozicinėms grupėms pavyksta tam tikru mastu išplatinti savo žinutę, nepaisant Kremliaus bloko, taikomo pasirodymams valstybinėje televizijoje.
Analitikė, Rusijos vidaus ir užsienio politiką nušviečiančios analitinės platformos „R.Politik“ vadovė Tatjana Stanovaja teigia, kad policijos atsakas savaitgalį parodė, jog Kremlius, panašu, yra pasimetęs dėl to, kaip reikėtų elgtis su opozicinėmis grupėmis.
Kaip ir L. Ševcova, T. Stanovaja mano, kad tai pranašauja griežtesnį požiūrį į būsimas politines demonstracijas.
„Kremlius, panašu, nežino, ką daryti su prieš režimą nusiteikusia opozicija, galinčia mobilizuoti gyventojus ir surinkti juos į demonstracijas. Dabartinis demonstracijų malšinimas ir naujas aktyvistų baudžiamojo persekiojimo etapas yra aiškus šiurkštesnio scenarijaus bandymas. Ko gero, jį būtų galima pavadinti mėginimu pakartoti Bolotnajos bylos atvejį“, – T. Stanovaja rašė komentare, kurį paskelbė Carnegie strateginių studijų centras Maskvoje
Lengvos išeities nėra
Kaip rašė T. Stanovaja, valdžia yra pasimetusi, ir „toks valdžios sumišimas yra fakto, kad lengvos išeities iš dabartinės krizės nėra, rezultatas“.
Jos teigimu, Rusija įžengė į visiškos nežinios etapą.
Prabėgus kelioms dienoms, protestų pasekmės ir susidorojimas nesibaigia. Opozicinės grupės bando per savaitę sutelkti paramą dar vienam protestui. O valdžios institucijos tuo metu išgyvena kai kurių sulaikytųjų teismų procesą. Jiems daugiausia pateikiami kaltinimai dėl nusižengimo ir administracinių pažeidimų.
Tačiau nei iš mero tarnybos, nei iš Kremliaus nesulaukta jokių platesnių atsiliepimų apie tai, ar su protestais buvo dorojamasi tinkamai, ir kas nutiks, jei aktyvistai sumanys pakartoti demonstraciją kitą savaitgalį.
A. Navalnas šiuo metu yra nušalintas ir 30 parų uždarytas į areštinę. I. Jašinas, kuriam nebuvo leista kandidatuoti Maskvos miesto dūmos rinkimuose, areštinėje turi praleisti 10 dienų, jo sulaikymas buvo pratęstas dar 10-čia dienų, todėl taip pat šiuo metu negali veikti. Kiti opozicijos atstovai savaitgalį taip pat bus įkalinti.
V. Gelmanas, kuris dėsto ir Rusijos ir Rytų Europos studijų Suomijos centre Helsinkyje, prognozuoja, kad opozicines grupes vargiai įbaugins tiek sulaikymai prieš ar po renginio, tiek smurtas per patį protestą.
Kaip jis sakė RFE/RL, kritinis taškas bus pasiektas tuomet, jei opozicijai pavyks į gatves išvesti 50 tūkstančių žmonių. Tokio dydžio demonstracijos nei riaušes malšinantys policijos pareigūnai, nei Rusijos nacionalinė gvardija nepajėgs išsklaidyti be didžiulio kraujo praliejimo, tad valdžios atstovai darys viską, kad užkirstų kelią opozicijai surinkti tokią gausią žmonių grupę.
„Valdžia pasinaudos visuomenės įbauginimo taktika, įskaitant individualias priemones prieš protesto organizatorius ar bet kokius kitus metodus, padedančius išvengti tokio scenarijaus įgyvendinimo“, – aiškino V. Gelmanas.
Jo teigimu, tokių vadovaujančių figūrų kaip A. Navalnas izoliavimas neišgąsdino rėmėjų ir jam prijaučiančių. V. Gelmanas spėlioja, kad valdžios pareigūnai galiausiai gali atsigręžti į kitus metodus, pavyzdžiui, nuodijimą.
Pats A. Navalnas, būdamas sulaikytas, patyrė stiprią ir nepaaiškinamą alerginę reakciją, tad jo rėmėjai jau ima kalbėti, kad jis galėjo būti apnuodytas.
„Regiu besiartinant naują represijų bangą, tačiau ji neapribos opozicijos. Iš tiesų spėju, jog ji tik dar labiau sutelks opoziciją tolesniems darbams“, – tvirtina V. Gelmanas.