Ji galėtų tiesiog atvirai to tikslo atsisakyti, net jei A. Merkel 2014 m. jam pritarė. NATO viršūnių susitikime Velse iškelti tikslai – 2 proc. BVP gynybai ir 20 proc. gynybos išlaidų naujai įrangai – neturi reikšmės aljanso naudingumui, o maniakiškai sukti dėl jų galvą, kaip tai daro JAV prezidentas Donaldas Trumpas, reiškia atsitraukti nuo nuoseklios NATO strategijos formavimo. Vokietijai taip pat būtų kur kas prasmingiau aptarti konkrečius kariuomenės poreikius nei nustatyti savavališką išlaidų ribą.
Praėjusį mėnesį Anthony Cordesmanas iš Vašingtone įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų centro savo glaustame pranešime išdėstė argumentus, prieštaraujančius 2 proc. tikslui: pranešimą trečiadienį tviteryje išplatino Miuncheno saugumo konferencijos pirmininkas Wolfgangas Ischingeris, siūlydamas visiems jį pasiskaityti.
„Tai, kas skamba kaip naujienos apie pažangą, iš tiesų tėra pažanga siekiant užsibrėžtų procentinių tikslų ir neatsižvelgiant į tai, ar jie yra adekvatūs konkrečiai valstybei ir ar sustiprins Aljansą“, – rašo A. Cordesmanas, buvęs senatoriaus Johno McCaino padėjėjas. Jis tęsia:
„Atskirų šalių nagrinėjimas užima daug laiko, reikalauja detalumo ir apima karinius sprendimus, kuriuos turėtų priimti NATO vadai. Tačiau NATO klestėjimas ar žlugimas priklauso nuo to, kokiu mastu kiekviena tauta skiria pajėgas, reikalingas sulaikyti invaziją ar gintis, o ne nuo to, kokį procentą BVP sudaro jos gynybos išlaidos. Karinei įrangai numatytos išlaidos turi būti orientuotos į teisingus misijos prioritetus, tarpusavio sąveiką ir pusiausvyrą tarp pasirengimo, pajėgumo ir modernizacijos. Tikslas, kad gynybai skiriama suma būtų tiksliai 2 proc. BVP ir 20 proc. metinių gynybos išlaidų bet kurioje šalyje bet kuriais metais yra neadekvatus.“
Dauguma argumentų jau girdėti. NATO išlaidos Europoje 2019 m. jau 4,5 karto lenkia Rusijos, kuri laikoma didžiausia strategine grėsme, ir vis tiek lieka neaišku, kodėl efektyvus puolimo sulaikymas turėtų būti siejamas su didesnėmis išlaidomis. Juk NATO Europoje ir Kanadoje jau ir taip švaistosi Šaltojo karo lygmeniu.
Nepaisant to, kad, tarkim, Jungtinė Karalystė skiria daugiau kaip 2 proc. savo ekonominės produkcijos gynybos reikmėms, ji turi mažesnes karines pajėgas – mažiau personalo, kovinių tankų ir karo laivų – nei 1989 m., ir A. Cordesmanas jas vadina „tuščiavidure armija“.
Dauguma NATO narių jau pasiekė 20 proc. ribą naujos įrangos pirkimui, tačiau tai tampa visiškai nesvarbu, kai palygini mažytį rekordininką Liuksemburgą (44 proc.) ir Vokietiją, kuri turi gana didelę kariuomenę, o įrangai skiria 16 proc. Nors A. Cordesmanas to nemini, verta pabrėžti, kad Turkijos įsigytos Rusijos priešlėktuvinės raketos S-400 taip pat priskaičiuojamos prie 20 proc. tikslo – nors jos aljansą ne stiprina, o kaip tik silpnina.
A. Cordesmanas teigia, kad užuot vaikęsi procentų, NATO – ir JAV vyriausybė – turėtų perkelti dėmesį nuo procentų prie adekvataus tam tikrų NATO strateginių prioritetų finansavimo, pavyzdžiui, kibernetinės gynybos, išankstinio atgrasymo, nacionalinių pajėgų sąveikos ir tradicinių bei branduolinių pajėgų modernizacijos. NATO centralizuotas biudžetas jau dabar nukreiptas į šiuos tikslus – tačiau šiais metais jis siekia vos 1,8 milijardo dolerių, o daug didesni nacionaliniai gynybos biudžetai nėra koordinuojami tuo pačiu būdu. Užuot agresyviai vertusi sąjungininkus skirti daugiau pinigų gynybai, JAV galėtų rodyti pavyzdį, skatindama prioritetų koordinavimą – ką jos vietoje bando daryti ES.
Pastarosiomis savaitėmis AKK keletą kartų pabrėžė, kad palaiko 2 proc. tikslą – neminėdama, kad galvoja, jog iki 2024 m. užteks ir 1,5 proc. Už tai ji sulaukė socialdemokratų, dalyvaujančių A. Merkel valdančiojoje koalicijoje, kritikos. Jie apkaltino AKK pataikaujant D. Trumpui. Tačiau trečiadienį, po to, kai AKK paminėjo sumažintą tikslą, SPD generalinis sekretorius Larsas Klingbeilis, parlamento gynybos komiteto narys, tviteryje parašė, kad tai jo nė kiek nedžiugina: „1,5 proc. biudžetas reikštų ne per didelį ir ne pakankamą ginklavimąsi, bet nusiginklavimą. Vadinasi, pastarosiomis dienomis aš klydau – ir tai taip pat nėra gerai.“
Kitaip tariant, skaičius, kurį norėtų matyti L. Klingbeilis, svyruoja kažkur tarp 1,5 ir 2 proc. Vokietijos BVP. Bet kur tiksliai ir kodėl? Klausimas nėra nereikšmingas.
Jei AKK tikrai nori įeiti į istoriją kaip gynybos ministrė, užuot ramiai, be skandalų dvejus metus praleidusi naujame darbe, prieš kandidatuodama į kanclerės poziciją, ji turėtų pamėginti išsiaiškinti, kiek Vokietijai iš tikrųjų reikia išleisti pinigų, kad sustiprintų NATO ir patenkintų savo pačios gynybos poreikius. Jos pirmtakė Ursula von der Leyen būtent tai ir bandė padaryti – ir dabar yra kritikuojama dėl per didelių išlaidų konsultantams. Galbūt AKK reikalingus atsakymus gali gauti kitais būdais – konsultuodamasi su NATO vadais ir Europos sąjungininkais, tarkim, Prancūzija. Savo kalboje kaip vieną iš prioritetų ji paminėjo Europos bendradarbiavimą gynybos srityje.
Kalbant apie konkrečias išlaidas, Vokietija gynybai šiais metais išleido 10 milijardų dolerių daugiau, remiantis lyginamosiomis 2015 m. kainomis, nei 2014 m. Tai yra 0,18 procentinio punkto didesnė BVP dalis, arba 1,36 proc. Iš AKK pusės būtų buvę sąžininga pripažinti, kad ji nežino, ką šie skai
iai reiškia Vokietijos karinėms pajėgoms ir jos įsipareigojimui NATO. Labai tikėtina, kad to nežino niekas – ir tai yra tikroji problema.
