Didžiosios Britanijos ir Irano lošimas: padėtis yra gerokai trapesnė, nei atrodo iš šalies

Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May paskutines dienas kabinete praleis bandydama sugalvoti, kaip užtikrinti „Stena Impero“, naftos produktų tanklaivio su Didžiosios Britanijos vėliava, kurį Iranas sulaikė Hormūzo sąsiauryje praėjusią savaitę, paleidimą.

Atsižvelgiant į esamą situaciją – tikėtiną galios perdavimą buvusiam užsienio reikalų sekretoriui Borisui Johnsonui ir Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos, iki kurio liko šiek tiek daugiau nei trys mėnesiai – incidentas atrodo kaip dar vienas pražūtingas politikų, priėmusių jau ne vieną prastą sprendimą, apsiskaičiavimas.

Blogai suplanuota karinė operacija gyvybiškai svarbioje pasaulio laivybos juostoje ir tragiškai netikslus spėjimas dėl Vašingtono reakcijos įtartinai primena Sueco krizę – pražūtingą 1956 m. epizodą, kuris padėjo tašką Didžiosios Britanijos pasaulinėms galios ambicijoms.

Šis incidentas labiausiai trikdo tuo, kad buvo visiškai nuspėjamas.

Teheranas Persijos įlankoje įgyvendina kalibruotą „dantis už dantį“ strategiją nuo pat tada, kai šią vasarą padėtis Hormūzo sąsiauryje ėmė blogėti. Praėjus kelioms valandoms po to, kai anksčiau šį mėnesį Jungtinė Karalystė netoli Gibraltaro sulaikė tanklaivį, gabenusį Irano naftą, vyresnysis Teherano pareigūnas paragino imtis atsakomųjų veiksmų.

Atsižvelgiant į tai, kad Iranas gali lengvai kontroliuoti laivybą sąsiauryje (šį faktą šalies užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas nurodė praėjusią savaitę vykusiame interviu su „Bloomberg“ televizija), dabartinė situacija buvo tiesiog neišvengiama, kaip jau rašė mano kolega Julianas Lee.

Kas nutiks, jei Teheranas nuspręs, kad jo garbė dar nenuplauta? Theresos May vyriausybei trūksta pajėgų, kad būtų išvengta tolesnių išpuolių: regione šiuo metu tėra viena fregata, „HMS Montrose“. Dar du laivai – „HMS Duncan“ ir „HMS Kent“ – Persijos įlankoje šiemet bus rotuojami. Taigi geriausiu atveju jūrų eismą prižiūrės du laivai – arba vienas, kai „Montrose“ stovės prišvartuotas.

To akivaizdžiai nepakanka, norint apsaugoti prekybos laivyną, kuriame yra beveik 1000 prekybos laivų – pridėjus JK priklausančius laivus, kurie plaukioja su kitų šalių vėliavomis. Maždaug trečdalį šio skaičiaus sudaro tanklaiviai, kertantys Hormūzo sąsiaurį.

Tai, kad JK įsivėlė į šią beprotybę, nesuprasdama, kokias pasekmes iššauks jos veiksmai, prasilenkia su logika – tačiau daugelis nūdienos JK veiksmų prasilenkia su logika.

Šalies valstybės tarnyba, žinoma, galėjo įspėti kabinetą, kad Gibraltaro operacija, nors ir teisėta, rizikuoja išprovokuoti atsaką, kurio Vestminsteris negalėtų atmušti. Žiūrėti pro pirštus, siekiant išvengti tarptautinio incidento – sena gera praktika, kurią taiko vyriausybės, dalyvaujančios pasaulinėje laivyboje; panašiai šioje situacijoje pasielgė Ispanija.

Nesvarbu, ar Vestminsteris nusprendė įsikišti iš pareigos, ar tikėdamasis, kad Vašingtonas mainais pasiūlys kur kas didesnes savo Persų įlankos pajėgas, vyriausybė aiškiai veikė be atsarginio plano. Tas faktas, kad krizė kilo tuo metu, kai atsistatydino Didžiosios Britanijos ambasadorius Vašingtone, Kimas Darrochas, taip pat neišėjo į naudą.

Žinoma, Irano ir Jungtinės Karalystės diplomatinių ryšių egzistavimas teoriškai turėtų padėti išspręsti šį incidentą šiek tiek lengviau nei panašų susikirtimą su JAV. Vis dėlto nėra aišku, ar Londonas šiuo metu turi pakankamai svertų. Šalių santykiai yra beveik neabejotinai blogesni nei 2007 m., kai prireikė vos dviejų savaičių, kad būtų užtikrintas 15 karinio jūrų laivyno darbuotojų paleidimas iš Irano ir Irako ginčijamos srities. Britė-iranietė Nazanin Zaghari-Ratcliffe šalyje kalinama ilgiau nei trejus metus, užsitęsus ginčui, kuriame būsimo Didžiosios Britanijos ministro pirmininko įsikišimas padarė daugiau žalos nei naudos.

Kaip ir Sueco atveju, kai konfliktas suteikė Sovietų Sąjungai priedangą išsiųsti tankus numalšinti Vengrijos 1956 m. revoliuciją, didesnė rizika kyla ne Didžiosios Britanijos pozicijai pasaulyje, bet platesniems tarptautiniams santykiams.

Kadangi Irano naftos eksportas nuo devintojo dešimtmečio pasiekė žemiausią lygį, Teherano noras gerai sutarti su likusiomis branduolinės programos veiksmų plano šalimis – vienas iš pagrindinių veiksnių, neleidžiančių dar labiau pabloginti padėtį Hormūze. Tačiau dabar „Stena Impero“ situacija išprovokavo susidūrimą su antrąja (po JAV) šešių tautų grupės nare.

Kaip jau minėjome, padėtis Hormūze yra gerokai trapesnė, nei galėtum pamanyti pažiūrėjęs į mieguistas naftos kainas. Pasauliniams naftos srautams kritiškai svarbus sąsiauris ištisus mėnesius buvo parako statinė. O Didžioji Britanija šiuo metu nėra tokios būklės, kad galėtų sau leisti žaisti su degtukais.