Deja, atėjo laikas pripažinti kur kas didesnį nepatogumą: savo intencijomis ir tikslais pati Turkija atsiribojo nuo Vakarų.

R. T. Erdogano veiksmai pagaliau atitinka jo retoriką. Jo sprendimas priimti Rusijos raketinės gynybos sistemas S-400 – vidurinis pirštas NATO: Vakarų pareigūnai ilgai įkalbinėjo Turkiją šio pirkinio atsisakyti, aiškindami, kad sistemos gali rimtai pakenkti NATO gynybai, suteikdamos Rusijos technikams galimybę prieiti prie kritiškai svarbios informacijos apie naujausius Amerikos ir Europos karinius orlaivius. Turkija taip pat padidino įtampą su Europa, siųsdama gamtinių dujų žvalgymo laivus į rytinius Viduržemio jūros vandenis, priklausančius Kiprui.

Tai – tyčinės provokacijos. Turkija galėjo pasirinkti įsigyti NATO patvirtintas raketines sistemas su panašiais pajėgumais. Ji galėjo leisti Europos Sąjungai tarpininkauti Viduržemio jūros regiono konflikte. Tačiau R. T. Erdoganas, matyt, apskaičiavo, kad kaimynystėje mažėjant amerikiečių įtakai, jo saugumo interesus geriau tenkina aljansas su Rusija, ir kad prezidentas Donaldas Trumpas jam suteiks leidimą laisvai peršokti iš vienos pusės į kitą. Regis, jis taip pat tiki, kad Vakarams neužteks ryžto skirti rimtų nuobaudų.

F-35
Foto: Sipa / Scanpix

Dabar jam tenka susidurti su pasekmėmis. ES pamažu įšaldo aukšto lygio ryšius su Turkija ir nutraukia finansinę pagalbą. Kadangi Ankara iš tokių priemonių tik šaiposi, europiečiai turėtų žengti dar toliau ir nustatyti sankcijas Turkijos kompanijoms, dalyvaujančioms gamtinių dujų gręžybos projektuose rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Tai turėtų atgrasinti nuo tolesnio jūrinio avantiūrizmo.
JAV turėtų eiti dar toliau. Prezidentas D. Trumpas žengė teisingą žingsnį, pareiškęs, kad Turkija negaus savo įsigytų naikintuvų F-35. Jo administracija išbraukia Turkiją iš orlaivių dalių gamybos programos. Pagrasinę tai padaryti, Baltieji rūmai nebegalės sau leisti švelnesnio veiksmų plano, jei oponentų veiksmai nepasikeis.

Juo labiau, kad administracija turi ilgą sankcijų sąrašą pasirinkimui, įskaitant aukščiausio lygio Turkijos pareigūnų turto įšaldymą, didelių paskolų Turkijai blokavimą arba visišką jos nušalinimą nuo JAV finansų sistemos. Tikslas turėtų būti pradėti nuo apribojimų, bet netrukus sankcijas sugriežtinti, nebent R. T. Erdoganas permąstytų savo klaidingą pasirinkimą ir atsisakytų rusiškos įrangos.

Jei tai nesuveiktų, JAV ir jos sąjungininkai Europoje turėtų iškelti didesnį klausimą: ar Turkija apskritai gali būti laikoma patikima sąjungininke? Nors NATO taisyklės neleidžia išmesti nario, yra ir rimtesnių praktinių klausimų, kuriuos reikėtų apgalvoti, įskaitant Vakarų karinio personalo ir techninės įrangos – ypač branduolinių ginklų – laikymą NATO bazėse Turkijoje. Pastaraisiais metais kai kurie NATO vadai jau svarstė galimas Artimųjų Rytų alternatyvas šioms bazėms. Sistemų S-400 atvykimas paiešką turėtų paspartinti.

Nebelieka abejonių, kad R. T. Erdoganas šiame ginče jau pasirinko, su kuo bendradarbiauti. Vakarai turėtų patikėti jo žodžiu – ir pasiruošti toliau judėti be jo.