Tai yra pirmoji didelio masto nutekintų Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo Vladislavo Surkovo elektroninių laiškų analizė. Šiuos laiškus Ukrainos kibernetiniai aktyvistau gavo 2016–2017 metais.

Ataskaitą „The Surkov Leaks: The Inner Workings of Russia’s Hybrid War in Ukraine“ („Nutekinti Surkovo laiškai: Rusijos hibridinis karas Ukrainoje iš vidaus“) parengė „Euromaidan Press“ vyriausioji redaktorė Alia Šandra ir Jungtinės Karalystės bendruomenių Rūmų Užsienio reikalų specialiojo komiteto narys Bobas Seely, parlamente atstovaujantis Vaito salai.

Pilną ataskaitą galima rasti čia.

V. Surkovas vadinamas „Putino Rasputinu“ arba „Kremliaus pilkuoju kardinolu“. Plačiai žinoma, kad šis žmogus neformaliai yra atsakingas už Rusijos marionetines respublikas Donbase, nors periodiškai pasklinda gandų, kad jau greitai jis bus nušalintas nuo savo pozicijos.

RUSI ataskaita atskleidžia, kad jo įtaka yra gerokai didesnė: V. Surkovas kuruoja aktyvistų ir politikų tinklus siekiant Rusijos tikslų įgyvendinimo Ukrainoje: neleisti šaliai judėti į Vakarus.

Nutekėjusiuose elektroniniuose laiškuose apibūdinama veikla rodo, kad Rusija vėl imasi aktyvių priemonių ir naudoja refleksyvinės kontrolės metodą – slaptą sovietinių laikų metodiką, kuomet manipuliuojama oponentu, siekiant priversti jį padaryti jam pačiam pražūtingų sprendimų.

Apsišaukėliška Luhansko liaudies respublika

Naudodama tokius būdus, Ukrainoje Rusija kišasi į rinkimus, kuria alternatyvios galios centrus ir skatina separatizmą. Ataskaitoje pateikiama duomenų apie šią ardomąją veiklą – nuo demonstracijų kaštų ir susirašinėjimo žinučių iki smurtingos destabilizacijos taktikos.

Ataskaitą sudaro septyni skyriai:

  • Trys nutekėjusių Kremliaus elektroninių laiškų dalys;
  • Žmonės, atsakingi už Rusijos hibridinį karą Ukrainoje;
  • Silpnosios Ukrainos vietos, kurias Rusija išnaudoja savo hibridiniame kare;
  • Vadinamosios Liaudies respublikos Donbaso regione;
  • Kremliaus separatizmo ir chaoso fantomas Ukrainoje;
  • Politinis kišimasis: kaip Kremlius mėgino pakeisti Ukrainos Konstituciją;
  • Kremliaus politinė galia: pasiekti Ukrainos „sielą“;


Ataskaitoje nurodoma, kaip Rusija visuomenėms savo galią naudoja analizuodama tikslines auditorijas ir atidžiai atrinkdama žinutes, su kuriomis ji planuoja manipuliuoti jomis, siekdama priversti vykdyti Rusijos įsakymus.

„Pasikliaudamas ekspertų ir „saviškių“ analize Kremlius, atidžiai ir lanksčiai siekė tų psichologinių skiriamųjų linijų, kad pasinaudodamas jomis galėtų sukelti chaosą Ukrainoje“, – nurodoma ataskaitoje.

Apsišaukėliška Luhansko liaudies respublika

Valdo ir finansuoja karą

Joje taip pat aiškinama, kad Rusija naudojasi „dideliu spektru priemonių ir metodų“: nuo paramos, kurią suteikia konvencinės pajėgos ir specialiosios pajėgos (prisidengiant neigiamumo „figos lapu“) iki ekonominių, politinių, informacinių, valdymo, diplomatinių ir poveikio visuomenei įrankių.

Šios strategijos Ukrainoje esmė yra skatinti separatistines valstybėles Rytų Ukrainoje, kurios, ataskaitos autorių nuomone, iš esmės yra Rusijos subjektai.

„Nutekėję elektroniniai laiškai, kuriuos siuntė prezidento V. Putino patarėjas Vladislavas Surkovas, neturėtų palikti jokios abejonės dėl konflikto Ukrainoje pobūdžio: Kremlius didele dalimi valdo ir finansuoja karą Donbaso regione, prisidengdamas vidiniu separatizmu, prie kurio skatinimo Kremlius lygiai taip prisideda“, – rašo ataskaitos autoriai.

Vienas elektroninis laiškas rodo, kad V. Surkovas gavo dokumentą, pateikiantį unikalių įžvalgų į Kremliaus atsaką į MH17 tragediją, kai virš Donbaso regiono, prorusiškų separatistų kontroliuojamoje teritorijoje, buvo numuštas „Malaysia Airlines“ keleivinis lėktuvas. Dokumente pateikiama daug tezių ir sąmokslo teorijų prorusiškiems balsams Ukrainos žiniasklaidoje.

Šiame dokumente pateiktos žinutės yra dar vienas įrodymas itin ciniško Rusijos valdžios požiūrio į informacinę kampaniją, kurios tikslas yra sukelti sumaištį ir suklaidinti dėl Rusijos atsakomybės už šią tragediją.

Rusija siekė kaltę dėl minėtos tragedijos suversti Ukrainai, sukelti abejonių, kad lėktuvas buvo civilinis. Be to, siūlė iškelti versiją, kad lėktuvas buvo tyčia nukreiptas į konflikto zoną.

Kituose elektroniniuose laiškuose, kuriuos rašė V. Surkovo dešinioji ranka Inalas Ardzinba, yra duomenų apie detalius mokėjimus politikams, paklusniems žurnalistams ir kitiems pilietinės visuomenės veikėjams.

Iš viso ataskaitoje nurodoma daugiau nei 50 Rusijos įtakos įrankių.

Apsišaukėliška Luhansko liaudies respublika

Kremliaus paskirti „lyderiai“

Nutekėję elektroniniai laiškai iš pirmosios dalies leidžia susidaryti vaizdą apie pirmąsias dienas marionetinėse valstybėse, įskaitant ir tai, kaip Maskva paskyrė DLR (vadinamosios Donecko liaudies respublikos) „įkūrėjus“. Lygiai taip pat ji kontroliavo ir marionetinės administracijos Abchazijoje ir Pietų Osetijoje paskyrimą.

2014 metų gegužės 13 d. V. Surkovas gavo sąrašą kandidatų į DLR vyriausybės postus. Sąrašą atsiuntė vienas tarptautinės investicijų kompanijos „Marshall“, priklausančios Rusijos oligarchui Konstantinui Malofejevui, darbuotojas.

Sąraše buvo pateikti tokie vardai: Denisas Pušilinas, numanomas buvęs GRU pareigūnas ir buvęs K. Malofejevo darbuotojas; Igoris Girkinas, geriau žinomas savo kariniu pseudonimu Strelkovas, taip pat vietiniai prorusiški asmenys A. Purginas, A Chodorkovskis ir A. Zacharčenka.

Elektroniniame laiške buvo aiškinama, kad „Konstantinas paprašė manęs perduoti tai jums artimiausiu metu“, o tai leidžia daryti prielaidą, kad K. Malofejevas asmeniškai pritarė kandidatams, o tai įrodo, kokį svarų vaidmenį šis oligarchas vaidino Rusijos įtakos užsienyje kampanijose.

Atlyginimą moka Maskva

Labai svarbus klausimas yra tai, kaip Donecko ir Luhansko liaudies respublikos per karą funkcionavo ekonomiškai. Pavyzdžiui, 2014 metais Donecko liaudies respublikoje buvo priimtas sprendimas, kad mokesčiai iš įmonių ir gyventojų nebus renkami tol, kol vyks kariniai veiksmai. Nutekėjusiuose laiškuose yra daug duomenų apie Rusijos vaidmenį.

2014 metų gegužės 26 d. viename V. Surkovo gautame elektroniniame laiške pateikiamas abejų Donbaso respublikų 2013 metų biudžetas. Jame buvo nurodyta, kad, pavyzdžiui, Luhansko sritis gavo 11,1 mlrd. rublių (232,5 mln. JAV dolerių) pajamų, tačiau išlaidos buvo 23,3 mlrd. rublių (679 mln. JAV dolerių).

Laiškai leidžia manyti, kad Maskva buvo pasirengusi finansuoti vadinamąsias respublikas. Būsimos išlaidos buvo paskaičiuotos iki 2017 metų, įskaitant iki 8,8 mlrd. JAV dolerių kiekvienais metais teisėsaugos struktūroms, jaunimo paramai ir pensijoms Donecko ir Luhansko liaudies respublikose.

Rusija, kaip manoma, taip pat sumokėjo už Informacijos ministerijos, spaudos centro ir laikraščio Donecko liaudies respublikoje įsteigimą. 2014 metų birželio 16 d. V. Surkovas gavo sąrašą išlaidų personalui ir įrangai šiems trims projektams. Propaganda – itin svarbus Rusijos hibridinio karo elementas.

Ukrainos karys netoli fronto linijos su apsišaukėliška Donecko liaudies respublika

Pirmoje ir antroje nutekėjusių laiškų dalyse patvirtinama, kad, nepaisant Kremliaus pastangų nuslėpti okupuotų teritorijų priklausomybę nuo jo ekonominės paramos ir, savo ruožtu, vaidmens, abi šios vadinamosios respublikos sugebėjo išgyventi ir toliau funkcionuoti tik dėl Rusijos finansavimo.

2015 metų spalio 21 d. V. Surkovas surengė susitikimą su Rusijos ekonominės plėtros, prekybos, statybos ir energetikos ministerijų viceministrais, o taip at su FSB vadovo pavaduotoju ir Rusijos nacionalinio komercinio banko atstovais.

Tačiau tokia priklausomybė nuo Maskvos paramos egzistavo ne tik vadinamosiose Donbaso respublikose. Nutekėję V. Surkovo elektroniniai laiškai rodo, kad marionetinės valdžios Abchazijoje ir Pietų Osetijoje taip pat egzistuoja tik Rusijos sąskaita, todėl Rusija jose viską kontroliuoja.

Visa tai išduoda, kad šios keturios teritorijos praktiniais sumetimais yra laikomos Rusijos Federacijos autonominiais regionais. Kremliaus pareigūnai ir oligarchai suvaidino svarbų vaidmenį skiriant žmones į politinius postus. Jie suteikė finansinę paramą kasdieniam šių valstybėlių funkcionavimui, jie taip pat finansuoja žiniasklaidą ir viešųjų ryšių veiklą šiuose regionuose.

Tačiau nutekėję elektroniniai laiškai taip pat atskleidė nepavykusį Rusijos mėginimą sukurti įtikinamą vaizdą dėl plačiai paplitusio ir giliai įsišaknijusio separatizmo Ukrainoje už Donecko ir Luhansko liaudies respublikų ribų.