Galbūt Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas pasaulio politikoje ir traukiasi į antrą planą, tačiau jo pavydžiu kol kas niekas neseka. Nors D. Trumpo administracija ir šalinasi iš prekybos susitarimų bei netgi stato naujus kliuvinius laisvajai prekybai, likęs pasaulis labai noriai neria dar gilyn į globalizaciją. Tai reiškia, kad Jungtinių Valstijų vartotojai namuose už prekes moka brangiau, o gamintojai iš Jungtinių Valstijų susiduria su vis daugiau kliūčių eksportui, kai tuo pat metu jų konkurentai visame pasaulyje džiaugiasi realia nauda.
Kol D. Trumpas nustebino žiniasklaidą nepildamas daugiau žibalo į ugnį prekybos kare su Kinija (nors ir paliko muitus šimtus milijardų dolerių kainuojančioms kiniškoms prekėms), Europos Sąjunga pasirašė net du labai svarbius prekybos susitarimus, atversiančius rinkas šimtams milijonų žmonių.
Po dvidešimties metų bandymų Europos Sąjunga ir keturios Lotynų Amerikos šalys, sudarančios MERCOSUR muitų sąjungą, pagaliau sukirto rankomis dėl beveik 100 mlrd. vertės metinės abipusės prekybos. Po kelių dienų, kol D. Trumpo administracija šmeižė Vietnamą „kaip, esą, dar blogesnį už Kiniją“ ir padovanojo Hanojui naujų mokesčių, Europos Sąjunga ir Vietnamas paskelbė apie naują laisvosios prekybos susitarimą – ekspertai sako, kad tai kol kas „pats ambicingiausias“ senojo žemyno susitarimas su šia sparčiai augančia ekonomika.
„Kol kiti juos naikina, mes pasirašinėjame naujas tarptautines sutartis“, – apie MERCOSUR susitarimą socialiniame tinkle „Twitter“ pareiškė Europos Sąjungos prekybos komisarė Cecilia Malmstrom.
Staigus Amerikos pasitraukimas į saugų senamadišką protekcionizmo prieglobstį ir Vašingtono išpuolis prieš Pasaulio prekybos organizaciją bei prieš dešimtmečių senumo prekybos taisykles, padėjusias palaikyti pasaulinės prekybos tvarką, paskatino nuogąstavimus, jog globalizacija mirė. Realybė kiek kitokia – už Jungtinių Valstijų ribų dauguma valstybių viena per kitą skuba griauti barjerus ir taikyti laisvąją prekybą. Tiesą sakant, tokios skubos ekspertai nematė dešimtmečius.
„Jungtinės Valstijos su globalizacija nebenori turėti nieko bendro. Europos Sąjunga ir Japonija, mūsų konkurentės, noriai ryžtasi įsitraukti į laisvosios prekybos susitarimus, paversiančius jas dar konkurencingesnėmis“, – teigia tarptautinės teisės profesorius iš Tuftso universiteto Fletcher mokyklos Joelis Trachtmanas.
Europa šiuo klausimu itin aktyvi. Nuo tada, kai D. Trumpas pradėjo eiti Jungtinių Valstijų prezidento pareigas, kartu su pastaraisiais pora susitarimų Europos Sąjunga pasirašė laisvosios prekybos sutarčių su Kanada, Meksika, Japonija ir Singapūru. Derybos vyksta su Indija, Australija, Naująja Zelandija ir Čile. Tam tikra prasme toks Europos siekis visame pasaulyje rasti sąjungininkų laisvosios prekybos srityje yra atsakas į Jungtinių Valstijų protekcionizmą – savotišką bandymą parodyti, kad, net ir pačiam pasaulinės laisvosios prekybos kūrėjui atsiribojus nuo savo kūrinio, senasis žemynas šiuo klausimu tikrai nepražus.
Vykdydama savo trijų krypčių pasipriešinimo JAV tarifams ir prekybos agresijai programą, „Europa spartina prekybos susitarimų pasirašymo procesus, idant visi nuostoliai, kuriuos patiriame per JAV prekybos karą, būtų minimalūs“, sako ekspertų grupės Briuselyje „Bruegel“ direktoriaus pavaduotoja Maria Demertzis. Tai padeda paaiškinti, kodėl po du dešimtmečius trukusios aklavietės Europa ir MERCOSUR šalys pagaliau susitarė dėl, kaip įvardija ekspertė, „draudimo politikos“.
Bet ne tik Europa iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti laisvąją prekybą. Kai D. Trumpas su trenksmu nusprendė atsiriboti nuo Transatlantinės partnerystės (TPP) – didžiulio 12 valstybių prekybos susitarimo, apimančio 40 proc. pasaulinio BVP, dar 11 šalių jam pritarė, todėl praėjusių metų pabaigoje jis, nepaisant visko, sėkmingai įsigaliojo. Valstybės, priklausančios organizacijai, po pokyčių pervadintai Visapuse ir pažangia Ramiojo vandenyno partneryste (CPTPP), tokios kaip Australija, Kanada ir Japonija, greta derina ir papildomų prekybos susitarimų galimybes.
Australija jau turi prekybos susitarimų su Indonezija, Peru ir Honkongu, šiuo metu pastebimas progresas ir su keliais kitais blokais, tarp kurių ir Europa. Kanada ieško bendros kalbos prekybos klausimais su Japonija, Singapūru, Indija ir nemažai šalių Afrikoje ir Centrinėje Amerikoje. Japonija sukirto rankomis su Meksika, o šiuo metu derasi su Pietų Korėja ir Kinija. MERCOSUR šalys ką tik pasirašė susitarimą su Europa, o dabar pasišovė susitarti ir su Kanada bei Pietų Korėja.
Vis dar vyksta ir 16 Azijos šalių derybos dėl Regioninės ekonomikos partnerystės sutarties steigimo. Sėkmės atveju kaip reikiant sustiprėtų prekybiniai Pietryčių Azijos šalių ir tokių ekonomikos gigantų kaip Indija ir Kinija santykiai. Apie prekybos susitarimą rimtai svarsto ir stipriausios Afrikos šalys.
Kaip ten bebūtų, D. Trumpo administracija baugina savo svarstymais papildomais muitų tarifais, esą, mažinti grėsmes nacionaliniam saugumui. Nuo tada, kai Baltuosiuose Rūmuose įsikūrė D. Trumpas, Jungtinėms Valstijoms pavyko užsitikrinti kelis palankius prekybos susitarimo su Pietų Korėja niuansus ir savo naudai atnaujinti prekybos susitarimus su Kanada ir Meksika, tik tam dar turi pritarti Kongresas.
„Tiesa ta, kad šiuo metu naujų priežasčių puikuotis Jungtinės Valstijos neturi“, – sako J. Trachtmanas.
Tiesa tokia: kol bendrovės ir vartotojai Europoje, Kanadoje, Japonijoje ir kitur džiaugtis mažėjančiais muitų tarifais ir suaktyvėjusia tarptautine prekyba, JAV verslai rinkoje, kur tiek ilgai nardė tarsi žuvys vandenyje, ims justi vis daugiau neigiamų pasekmių. Amerikos ūkininkai, pavyzdžiui, buvo labai suinteresuoti Japonijos pasiūlytu laisvosios prekybos formatu, tačiau galiausiai kortos sukrito taip, kad visą naudą galiausiai gavo Australijos žemdirbiai. Lotynų Amerikos žemės ūkio sektoriaus žaidėjai taip pat skaičiuoja didelius nuostolius Kinijos rinkoje. MERCOSUR susitarimas leistų Lotynų Amerikos ūkininkams gauti laisvą prieigą prie Europos rinkos (tai slenkstis, vis dar niekaip neįveikiamas amerikiečiams), o Europa mainais turėtų galimybę be varžančių apribojimų eksportuoti tokias pramonines prekes kaip automobiliai ir įvairi įranga.
Europos Sąjungos ir MERCOSUR susitarimas – „didesnės galimybės mūsų bendrovėms ir jų darbuotojams. Beveik 300 mln. žmonių rinka atsivertų mums, bet išliktų neprieinama mūsų konkurentams. Kai mes nedarome jokio progreso, o kitiems tai pavyksta, prieigos prie rinkos prasme atsiduriame nepavydėtinoje situacijoje“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė C. Malmstrom.
Vilties, kad amerikiečiai sugrįš prie laisvosios prekybos, gana nedaug. Protekcionizmas staiga tapo priimtiniausiu terminu daugumai Respublikonus palaikančių rinkėjų – panašu, kad tokios pozicijos laikosi ir vis daugiau minėtosios politinės jėgos politikos formuotojų. Neseniai atliktas Petersono tarptautinės ekonomikos instituto tyrimas atskleidė, kad polinkis į protekcionizmą daugeliu atveju paremtas ne nerimu dėl globalizacijos ir laisvosios prekybos galimai keliamų pavojų, o tokių veiksnių kaip uždarumas ir ksenofobija. Tai reiškia, kad ekonominės priemonės kaip bandymas nuraminti nuogąstavimus dėl globalizacijos – nuo lankstumo prekybos klausimais iki naujų darbo vietų – norimo rezultato negarantuos.
O Demokratai tradiciškai dėl laisvosios prekybos laikosi dar skeptiškesnės nuotaikos nei Respublikonai. Nepriklausomas senatorius Bernie Sandersas, norintis tapti Jungtinių Valstijų prezidentu, taip pat naudojosi laisvąja prekyba savo rinkimų kampanijoje. Senatorė Elizabeth Warren kaip vaistą nuo visų ligų taip pat siūlo savą D. Trumpo „ekonominio nacionalizmo“ versiją.
„Tiesą sakant, nepanašu, kad Jungtinės Valstijos artimiausiu metu sugrįš prieš liberalios prekybos politikos“, – savo išvadą pateikia ekonomistas M. Nolandas.
Ką tai reiškia ne teorijoje, o realybėje? O gi tai, kad, nors dideli pasaulinės ekonomikos dariniai ir entuziastingai griauna bet kokius kliuvinius prekybai, skatindami ekonomikos augimą ir kurdami naujas darbo vietas, Jungtinės Valstijos šiuo procesus stebi iš šono. Kaip Jungtinė Karalystė, kuri už laisvąją prekyba savotiškai buvo atsakinga XIX amžiuje, o vėliau atsitraukė ir užsidarė, Jungtinės Valstijos po kurio laiko gali susivokti likusios vienos.